Aplink mus – pavojingos medžiagos
Lėtai apsižvalgykime aplink save: sėdime ant sofos, apsiūtos gobelenu, pėdos ant kilimo, nuo skaisčios saulės saugo užtrauktos užuolaidos, ant kelių laikome nešiojamąjį kompiuterį ir ranka bandome pasiekti ant kavos staliuko esančią skardinę limonado. Vilkime džinsus ir marškinėlius su piešiniu, prieškambaryje vis dar džiūsta guminiai batai – ką tik praėjo lietingos dienos.
Atrodo, kiekvienam įprasta aplinka, tačiau Lietuvos Baltijos aplinkos forumo (BEF) cheminių medžiagų ekspertė Justė Kukučionė perspėja: nuo galvos iki kojų mus supa aplinkai ir visiems gyviems organizmams galimai pavojingos medžiagos.
J. Kukučionė pateikia konkrečius pavyzdžius: riebalų nesugeriančios pakuotės, kilimai, baldai, impregnuoti drabužiai, avalynė ar turistinė įranga, virtuvės reikmenys (pvz., tefloninės keptuvės, puodai), avalynės impregnantai – daiktai, kuriuose yra perfluorintų angliavandenių.
„Tai labai stabilios medžiagos ir dėl to gaminiams suteikia tokių savybių kaip atsparumas aukštai temperatūrai, vandeniui bei riebalams. Šios medžiagos kaupiasi organizmuose ir pasišalina labai lėtai, dėl savo patvarumo yra pernešamos dideliais atstumais – aptinkamos net Arktyje gyvenančių baltųjų lokių organizmuose, kur jokia pramoninė veikla nevykdoma“, – aiškina cheminių medžiagų ekspertė.
Daugiausia aptinkama paviršiniuose vandenyse
PVC grindų danga, viniliniai tapetai, gimnastikos kamuoliai, plastikinės staltiesės, plastikinės avalynės (sandaluose, botuose ir pan.), sportiniai kilimėliai, batų padai, automobilių detalės, ant drabužių naudojami paveiksliukai – kita daiktų grupė, kuriuose randami ftalatai. BEF cheminių medžiagų ekspertė J. Kukučionė pasakoja, kad ftalatų, kaip ir kitų galimai kenksmingų medžiagų, kiekis daiktuose yra ribojamas, tačiau ne visada paisoma taisyklių.
„Pavyzdžiui, žaisluose ir vaikų priežiūros prekėse ftalatai yra stipriai ribojami naudoti (
Kaip ir kasdieniuose gaminiuose, šios medžiagos yra paplitusios ir aplinkoje – ftalatų randama ir Lietuvos įmonių nuotekose, ir paviršiniuose vandenyse.
Nuodai net šampūne
Maisto bei gėrimų skardinės, medicininiai prietaisai, kompiuteriai ar netgi parduotuvių čekiai – bisfenolio šaltinis. J. Kukučionė sako, jog bisfenolis A arba dažnai trumpinamas BPA yra naudojamas plastiko bei epoksidinių dervų gamyboje. „BPA iš plastiko ar epoksidinių dervų gali mažais kiekiais patekti į maistą ar aplinką, ypač, aukštesnėje temperatūroje, UV spinduliuotės poveikyje ar stipriai rūgštinėje ar šarminėje terpėje.“
Priedas muile, dantų pastoje, kai kuriuose šampūnuose bei kitose antibakterinėse priemonėse – triklozanas. J. Kukučionė teigia, kad šios medžiagos buvimas muile ar kituose gaminiuose nesuteikia daugiau švaros. „Yra atlikta eksperimentų, kuomet palyginti produktai, kurių sudėtyje yra triklozano su paprastu muilu. Nustatyta, kad produktai, kurių sudėtyje yra triklozano, nėra efektyviau plaunantys lyginant su tradiciniu muilu ir vandeniu ir net chirurgams tai nėra būtina“, - kalbėjo specialistė.
Ji tęsia, jog mokslininkai yra radę sąsajų tarp triklozano naudojimo ir padidėjusio atsparumo antibiotikams bakterijų plitimo.
„Tai reiškia, kad triklozanas naikina jautrias bakterijas, tačiau likusių naujos kartos bakterijų triksozanas įveikti negali, jos prisitaiko ir taip gali prisidėti prie antibiotikams atsparių bakterijų gyvavimo ir dauginimosi“, – tikina chemikė.
Į aplinką patenka yrant atliekoms
Įvairiuose buities daiktuose esančios cheminės medžiagos ten ilgai neužsibūna. Ten, kur draudžiama (pamiškėse, laukuose, negyvenamuose namuose, prie tam neskirtų konteinerių) išmesta tekstilė, baldų liekanos, avalynė, elektroniniai prietaisai yra ne vienerius metus, į aplinką skleisdami išvardytas medžiagas. Kartu su lietaus vandeniu, tirpstančiu sniegu jos išplaunamos į gruntinius vandenis, iš kurių keliauja į upes, ežerus ir, pagaliau, pasiekia Baltijos jūrą. Kiekviename patvariųjų junginių kelionės vandenyje etape jas pasisavina gyvi organizmai.
Chemikalų daroma žala jiems – nesustabdoma ir neišvengiama. Baltijos aplinkos forumas yra plačiau apžvelgęs, kokius padarinius gali sukelti šių cheminių medžiagų buvimas aplinkoje. Jos trikdo ekologinių sistemų funkcionavimą. Tai reiškia, kad svarbus yra tik tas medžiagos neigiamas poveikis, kuris kelia pavojų visos mikroorganizmų, augalų ar gyvūnų populiacijos stabilumui (pvz., silpnina imuninę sistemą, trukdo reprodukcijai ar slopina fotosintezę).
J. Kukučionė tęsia, kad anksčiau minėti perfluorinti angliavandeniliai, ftalatai irgi yra medžiagos, kurios gali paveikti organizmo endokrininę (hormonų) sistemą taip sutrikdant normalią jų veiklą. Tyrimai su gyvūnais rodo poveikį kepenims, skydliaukei, reprodukcinei sistemai.
Pažeidžia organizmus
Jei cheminės medžiagos neskyla, jų koncentracija laikui bėgant aplinkoje didėja, jos kaupiasi gyvūnų riebaliniuose audiniuose bei gali sukelti negrįžtamą neigiamą poveikį. Kai kurios šių medžiagų dėl savo fizikinių ir cheminių savybių gali „keliauti“ dideliais atstumais. Jos nukeliauja į bet kurią pasaulio vietą, pasiekia net ir labiausiai nutolusias žmogaus nepaliestas vietoves, kurios yra svarbios natūralios buveinės nykstančioms rūšims.
VU Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto lekt. dr. Virginija Kalcienė GRYNAS.lt patvirtina, kad visus gyvus organizmus tos pačios organinės hidrofobinės medžiagos veikia panašiai: pažeidžia jų natūralų vystymąsi, trikdo įvairias gyvybiškai svarbias funkcijas, todėl gamta susiduria su grėsme netekti rečiausių rūšių.
„Yra išsiaiškinta, kad pavyzdžiui, bisfenolis A aplinkoje randamomis koncentracijomis keičia moliuskų endokrininę sistemą, o to padarinys – pažeidžiami patelių lytiniai organai. Tai neigiamai veikia šių bestuburių reprodukciją, taigi, galime netekti kai kurių organizmų rūšių“, – teigia V. Kalcienė.
Tačiau, anot mokslininkės, tiksliai įvardyti, kada gali išnykti viena ar kita rūšis, mokslas negali: tai priklauso nuo pačių organizmų rūšies, jų būklės, cheminių medžiagų koncentracijos, aplinkos sąlygų. Kita vertus, endokrininę sistemą cheminės medžiagos gali paveikti labai mažomis koncentracijomis. Sunku pasakyti, per kiek laiko gamtoje pasireikš toks poveikis. Kaip rodo organinių alavo junginių pavyzdys - toks poveikis gali pasireikšti po kelių dešimtmečių.
„Buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kodėl apie 1980 metus Anglijos ir Prancūzijos pakrantėse pradėjo nykti jūrinės sraigės. Paaiškėjo, kad jų populiacijos mažėjimą lėmė nuo 1960-jų naudojami organiniai alavo junginiai. Jų dugno nuosėdose būta pakankamai mažomis koncentracijomis, tačiau to pakako endokrininės sistemos pažeidimams, patelių organizmuose pradėjo vystytis vyriški organai, sraigės nebegalėjo normaliai daugintis ir pradėjo nykti jų populiacijos“, – pavyzdį pateikia lektorė.
Pavojingos nemetabolizuojamos, riebaluose tirpios medžiagos vandens ir sausumos gyvūnus gali pasiekti ne tik tiesiogiai: jos gali būti perduodamos ir mitybos grandine. Jei smulkieji vandens organizmai šių junginių neišskaido ir blogai juos šalina, jie susikaupia jų organizmuose, ypač riebaliniame sluoksnyje. Kai smulkiaisiais organizmais minta didesni organizmai, pavyzdžiui, žuvys, šie teršalai patenka į žuvų organizmus. Tokiu būdu teršalai keliauja mitybos grandine ir didžiausios jų koncentracijos susikaupia būtent tuose organizmuose, kurie yra mitybos grandinės viršuje.
Gamtininkai perspėja, kad cheminės medžiagos, esančios buities daiktuose, gali veikti ir sausumos augalus. Ftalatai, bisfenolis ir kt. medžiagos į augalus gali patekti iš dirvožemio per šaknų sistemą. Toksiškos šių medžiagų koncentracijos gali sutrikdyti augalų augimą, fotosintezę, pažeisti lapus.
Sausumos gyvūnai, misdami apnuodytu augalu, į savo organizmą taip pat persineša nuodingas medžiagas, kurios ir toliau keliauja mitybos grandine iki plėšrūnų.
Siūlo atidžiau rinktis prekes
Kad neįvyktų ekologinė katastrofa, aplinkai galimai pavojingų medžiagų kiekiai produktuose yra reglamentuoti ES aplinkosauginiuose teisės aktuose. Įmonės, užsiimančios gamyba, turi atitikti numatytus standartus. Pasitikrinti, ar jų produktai atitinka ES reglamentus, jos gali besikreipdamos į nevyriausybines organizacijas, užsiimančias aplinkosauga ir cheminių medžiagų tyrimu. Jos nustatys, kokių nuodingų cheminių medžiagų yra tam tikruose daiktuose ir kuo galima jas pakeisti.
Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų specialistė J. Kukučionė sako, kad kai kurie gamintojai to nepaiso ir smarkiai viršija nuodingų medžiagų kiekį produkte. Yra ir tokių, kurie visai nežino apie aplinkosauginius teisės aktus. Tokiu atveju gamintojai ant savo prekių vis tiek užklijuoja lipdukus „Aplinkai palankus“, „Natūralus“, „Pagamintas iš natūralių medžiagų“ ir pan., nors tai ir yra melas, todėl chemikė įspėja, kad aklai pasikliauti prekiniais ženklais nereikėtų – būtina peržvelgti ir prekės etiketę.
J. Kukučionė pataria, kaip vartotojas gali tausoti gamtą ir ištaisyti gamintojų padarytas klaidas.
Aplinkai ir visiems gyviems organizmams pavojingos medžiagos yra mūsų kasdien naudojamuose daiktuose. Jos gali sukelti nepataisomą katastrofą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: augalų ir jautrių gyvūnų rūšių išnykimą, be galo didelį vandens telkinių ir gruntinio vandens užterštumą. Todėl būtina kuo atidžiau rinktis produktus ir domėtis, ar juose nėra nuodingų medžiagų.
