Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (56)
Kai kur įmerkti savo meškerės jums gali neleisti privačių ežerų savininkai
K. Cemnolonskio nuotr. / Kai kur įmerkti savo meškerės jums gali neleisti privačių ežerų savininkai

Taisyklių „spraga“ - žvejybos leidimas ramaus laisvalaikio negarantuoja

Žvejai, atėjus pavasariui, skuba atidaryti naują žūklės sezoną, tačiau merkti meškeres galima ne visur, net jei esate išsipirkęs žvejybos leidimą. Jeigu pataikysite atkeliauti prie privataus vandens telkinio, kuris nėra įtrauktas į elektroninę „Alis“ sistemą, galite būti pavarytas šalin. Valdininkai sutinka, kad priversti visus privačių ežerų savininkus leisti jų nuosavybėje žvejoti nėra kaip, todėl tokią situaciją vadina „spraga“.

Problema – privatūs vandens telkiniai

Žvejys mėgėjas Marius kreipėsi į redakciją su konkrečiu klausimu – ar yra sudarytas sąrašas vandens telkinių, kuriuose būtų galima žvejoti su įprastu žvejo mėgėjo bilietu, kaip žinoti, ar telkinys nėra privatus ir nereikės mokėti papildomai. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas sutiko, kad vieno sudaryto sąrašo nėra ir paaiškino kodėl.

„Ir kaip tas sąrašas atrodytų? Didesnių negu pusės hektaro ežerų turime apie 5000 tūkst., 30 tūkst. upių – sąrašas būtų labai didžiulis. Kaip pasitikrinti, ar galima žvejoti turint žvejo mėgėjo bilietą? Patikimiausias būdas naudotis aplinkosaugos leidimų informacine sistema „Alis“. […] Privatūs vandens telkiniai yra problema. Nei vandens telkinio valdytojas privalo teikti informaciją apie privačią žemę ir vandens telkinius, nei mes turime ežerų ir tvenkinių, upių kadastre tokius duomenis – tai yra spraga. Pagal mėgėjų žvejybos įstatymą privačiuose ežeruose ir upėse galima žvejoti vaikams iki 16 metų, neįgaliesiems, pensininkams nemokamai. Kiti turėtų įsigyti leidimus privačiam telkiniui, kurie yra kiek brangesni – parai 10 Lt, savaitei – 30, mėnesiui 50 Lt”, - aiškino V. Graičiūnas.

Privačių ežerų yra labai mažas procentas, jie nesukelia problemos visai meškeriotojų armijai. Nebent kažkur kaime gyvenančiam žmogui kitapus ežerėlio neleidžiama žvejoti, tai nėra socialiai teisinga.
E. Bukelskis

Nepriklausomai nuo to, ar telkinys, kuriame planuojate žvejoti, priklauso žvejų draugijai, ar privačiam savininkui, jeigu jis yra įtrauktas į „Alis“ sistemos duomenų bazę, leidimą įsigijate elektroniniu būdu ir nesukate sau galvos. Skirtumas tik toks, kad jeigu vandens telkinys priklauso fiziniam asmeniui, pinigai už leidimą pasieks būtent telkinio savininko sąskaitą.

„Leidimo atsispausdinti nebūtina, aplinkos apsaugos inspektorius su patikros aparatu patikrins sistemoje, kad į tam tikrą ežerą turite įsigiję elektroninį leidimą. Kita alternatyva – tiesiogiai pirkti leidimą iš privataus ežero savininko, tačiau problema, kaip jį surasti- gal prie telkinio bus informacinis stendas“, - kalbėjo V. Graičiūnas.

Kodėl ieškoti savininkų neverta

Paklaustas, kodėl elektroninėje leidimų sistemoje nėra nurodoma privačių vandens telkinių savininkų kontaktų, valdininkas teigė, kad jie dažnai keičiasi. „Kartais tai galėtų būti dezinformuojanti informacija, telkinių nuomininkai nespėtų jos teikti, o mes - jos atnaujinti. Tačiau retas kuris telkinio nuomotojas išduoda pigesnius leidimus“, - pastebėjo pašnekovas.

Privačių ežerų savininkams norima priskirti daugiau įsipareigojimų
Privačių ežerų savininkams norima priskirti daugiau įsipareigojimų
© blogamore.lt nuotr.

Privataus vandens telkinio savininkas turi teisę sumažinti leidimų kainą arba išduoti nemokamus žvejybos leidimus, tačiau, kaip pastebi V. Graičiūnas, tuo naudojasi tikrai nedaugelis. Taigi net ir vykdami pas telkinio savininką ir norėdami leidimą įsigyti tiesiogiai, vargu ar ką nors išlošite – kaina greičiausiai bus tokia pati, o dar papildomai kainuos sugaištas laikas ieškant pačio savininko.

Jeigu „Alis“ sistemoje nerandate ieškomo vandens telkinio, tuomet galios įprastas žvejo mėgėjo bilietas į neišnuomuotos telkinius. 

„Įstatyme aiškiai neparašyta (ar privataus ežero savininkas gali neduoti leidimo žvejoti – red. past.). Priimant įstatymą buvo svarstoma tokia prievolė, bet vėlgi buvo svarstoma, kad gal tai būtų per dideli įpareigojimai – kad jis privalėtų bet kuriuo paros metu išduoti, gal kokį žmogų samdyti... Dabar įstatyme yra parašyta „išduoda“, o jeigu jis neišduoda, kaip elgtis tokiu atveju – sunku pasakyti“, - samprotavo V. Graičiūnas.

Paklaustas dėl žvejybos tvarkos upėse valdininkas teigė, kad čia tvarka paprastesnė – visos upės nuo 2013 m. gegužės yra nebenuomojamos, o tai reiškia, kad jose norint žvejoti užtenka turėti įprastą žvejo mėgėjo bilietą.

Kokias žvejybos taisykles norima koreguoti?

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas mini, kad žvejų mėgėjų įstatymas yra įtrauktas į Vyriausybės prioritetinių teisės aktų sąrašą. Birželio mėnesį numatyta svarstyti įvairias alternatyvas, kartu ir aiškesnius įpareigojimus privačių ežerų savininkams.

 Vilmantas Graičiūnas
Vilmantas Graičiūnas
© DELFI

„Planuojama, kad nemokamą žvejybos teisę turėtų asmenys iki 18 metų, norisi juos patraukti link žvejybos, nes tai pats rizikingiausias amžius – didžiausias paauglių nusikalstamumas ir pan. Tokie asmenys dar yra nepilnamečiai ir nedirba, yra priklausomi nuo tėvų. Tai vienas iš pakeitimų. Kitas – numatoma, kad lašišoms būtų nustatoma šiek tiek didesnė leidimų kaina, galvojama apie maždaug 10 eurų (35 Lt) dienai. Vėl norima mėginti susigrąžinti visas mėgėjų žvejybos funkcijas Aplinkos ministerijai, nes dabar jos yra padalintos per dvi ministerijas – mėgėjų žvejybos tvarką jūrų vandenyse nustato Žemės ūkio ministerija, o vidaus vandenyse – Aplinkos ministerija. Dviejų institucijų reglamentavimas nieko gera neduoda nei žvejams, tai pačioms institucijoms, nei žuvų ištekliams“, - kalbėjo V. Graičiūnas.

Valdininkas taip pat atskleidžia, kad birželio mėnesio svarstyme bus keliamas klausimas ir dėl vandens telkinių nuomos. Numatoma, kad mažesni nei 5 hektarų ir didesni negu 500 hektarų vandens telkiniai nebūtų išnuomojami.

Valstybės noras – kad ežeruose būtų žvejojama

Privačių ežerų savininkams yra numatyta viršutinė riba, kiek daugiausiai jie gali prašyti už leidimą žvejoti savo vandens telkinyje. Šiuo metu ši suma siekia ne daugiau 50 Lt mėnesiui. V.Graičiūnas aiškina, kad tokiu būdu norima išvengti atvejų, kai savininkai užsikeltų kainas taip aukštai, kad apskritai nubaidytų visus žvejus.

„Savininkui duota visiška laisvė dirbtinio vandens telkinyje, jeigu jis turi privatų tvenkinį, ten jis gali daryti ką nori – leisti, neleisti žvejoti. O ežerai yra sukurti gamtos, jie nėra grynai savininko nuosavybė. Jeigu nebūtų nustatyta maksimali kaina, savininkas dienai galėtų pasakyti 1000 Lt sumą ir ar jūs žvejosite? Nežvejosite“, - sakė V. Graičiūnas.

Įstatyme aiškiai neparašyta (ar privataus ežero savininkas gali neduoti leidimo žvejoti – red. past.). Priimant įstatymą buvo svarstoma tokia prievolė, bet vėlgi buvo svarstoma, kad gal tai būtų per dideli įpareigojimai.
V. Graičiūnas

Jis teigė, kad valstybės mastu prioritetas skiriamas visuomenei, norima suteikti teisę žvejoti, maudytis ir kitaip naudotis vandens telkiniais.

„Kai kuriuose rajonuose galbūt yra alternatyva nueiti į kitą vandens telkinį. Mūsų teritorijų planavimas tikrai nėra toks, kad prie kiekvieno vandens telkinio būtų palikta valstybinės žemės ruožas. Tada praėjai pro privačių žemių apsaugines juostas, nuėjai į valstybinės žemės juostą ir ten žvejoji. Dabar prie daugelio telkinių nėra nei pėdos valstybinės žemės, tik privati. Kai kuriuose rajonuose ir vandens telkinių yra tiek mažai, kad prie kito telkinio reikėtų važiuoti 50 km. Jeigu nėra žmogui alternatyvos, turi būti sprendžiama kažkiek ribojant savininkų teises“, - teigė Aplinkos ministerijos valdininkas.

Visos Lietuvos mastu kasmet yra išduodama šimtai tūkstančių leidimų žvejams mėgėjams. Pernai buvo išduota 160 tūkst. leidimų, o į Aplinkos apsaugos rėmimo programos sąskaitą įplaukė 5,7 mln. Lt. Dar apie 10 tūkst. tokių leidimų galimai išduoda privačių vandens telkinių savininkai, tačiau šis skaičius nėra tiksliai žinomas, nes nėra vedama valstybinė apskaita.

V. Graičiūnas mini, kad kelerių metų tendencijos rodo žvejo mėgėjo bilietų pardavimo augimą. Tai jis sieja su didesne bendrąja tvarka ir padidintomis baudomis, kurios galimai atgraso merkti meškeres į vandens telkinius be leidimų.

Dalis savininkų - prieš leidimą žvejoti

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas žūklei Egidijus Bukelskis GRYNAS.lt teigė, kad yra dvi sąvokos, kurių nereikėtų maišyti – privatūs vandens telkiniai ir tie, kuriuose yra išduoti leidimai naudoti žvejybos plotą. Tie, kurie telkinius yra išsinuomoję, pardavinėja leidimus ir apribojimų netaiko – jiems didesnis pelnas, kai kuo daugiau žmonių žvejoja. Tačiau yra ir kita kategorija savininkų.

„Kitas dalykas yra privatūs vandens telkiniai. Vieni savininkai absoliučiai nenori, kad jų vandens telkiniuose kas nors žvejotų, tai ypač pasakytina apie mažesniųjų ežerų (1-2 ha) turėtojus. Yra dalis tokių, kurie norėtų turėti pajamas iš žvejybos ir pasilieka sau teisę pardavinėti brangesnius leidimus, organizuoti limituotą žvejybą“, - sakė E. Bukelskis.

Jo teigimu, nors savininkų yra įvairių, privatūs ežerai visos Lietuvos mastu sudaro labai nedidelę dalį ir didesnės įtakos žvejams neturi.

Dabar prie daugelio telkinių nėra nei pėdos valstybinės žemės, tik privati. Kai kuriuose rajonuose ir vandens telkinių yra tiek mažai, kad prie kito telkinio reikėtų važiuoti 50 km. Jeigu nėra žmogui alternatyvos, tai turi būti sprendžiama kažkiek ribojant savininkų teises.
V. Graičiūnas

„Jų yra labai mažas procentas, jie nesukelia problemos visai meškeriotojų armijai. Nebent kažkur kaime gyvenančiam žmogui kitapus ežerėlio neleidžiama žvejoti, tai nėra socialiai teisinga ir būčiau už tai, kad ir savininkams būtų kokie nors apibojimai – pavyzdžiui, leisti su viena meškere žvejoti vietiniams gyventojams. Tai būtų visa tikslinga“, - samprotavo žvejų draugijos atstovas.

E.Bukelskis teigė palaikantis valdininkų siūlymą persvarstyti, kokios teisės ir pareigos turi tekti privačių vandens telkinių savininkams. Jo teigimu, iki šiol privataus ežero savininko santykis su meškeriotoju dažniausiai buvo paliekamas nuošalyje, kadangi tai buvo laikoma privačiu reikalu. Tačiau dabar galimai yra metas pokyčiams.

„Jeigu šis klausimas bus svarstomas, aš būčiau už tai, kad būtų atsižvelgiama į visų pusių interesus“, - sakė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas žūklei.

Išnuomuotose ežeruose kartais vyksta ir negerų dalykų

Žurnalo „Žvejok“ redaktorius Dalius Rakutis antrino E. Bukelskiui, sakydamas, kad privačių ežerų Lietuvoje yra kelios dešimtys ir paprastai jie yra labai nedideli - net prieiti prie tokio vandens telkinio be savininko leidimo pašaliniai žmonės neturi teisės.

„Ar versti savininkus juose išduoti leidimus žvejybai? Manyčiau, reiktų kažkaip apibrėžti tą dydį. Jei žmogus išsikasė kūdrą ir prisileido į ją žuvies, mano nuomone, niekas neturi teisės be savininko žinios ten žvejoti. Bet jei didžiulėse privačiose žemės valdose atsidūrė kažkoks nedidelis, natūralus ežeriokas, kuriame nuo seno žvejoja ir maudosi vietinės bendruomenės nariai, pro jį eina servitutinis kelias, šiuo atveju jiems turėtų būti sudaromos sąlygos maudytis ar žvejoti. Kaip ir kokios - čia jau diskutuotinas klausimas. Griežto atsakymo neturiu, matyt, daug kas priklauso nuo konkretaus atvejo ir galbūt tą galima spręsti susitarimo tarp bendruomenės ir žemės valdytojo, tarpininkaujant valstybei. Bet kadangi tokių telkinių nedaug, iš esmės didelės problemos valstybės mastu šioje vietoje tikriausia nėra“, - kalbėjo D. Rakutis.

Jo teigimu, kur kas sudėtingesnis kitas klausimas – ką daryti su tais ežerų nuomininkais, kurie ežerus išsinuomavo iš valstybės, bet juose nevykdo žūklės organizavimo.

Užmesti meškerę galima ne visur
Užmesti meškerę galima ne visur
© R. Levickaitės nuotr.

„Valstybė, kaip suprantu, ežerus ar tvenkinius nuomoja tam, kad juose būtų organizuojama verslinė ar mėgėjiška žūklė ir to vandens telkinio priežiūrą esą geriau organizuotų kažkoks fizinis ar juridins asmuo. Nesu tikras, ar tokiu atveju nuomininkas tikrai turi teisę meškeriotojams neišduoti leidimo, bet jei taip yra, tai yra labai blogai. Apie tokius atvejus teko keletą kartų girdėti, tiesa, prieš kelerius metus. Vandens telkinio nuomininkai, išsinuomavę ežerą už centus verslinei žūklei arba tam, kad galėtų neliudomi jame brakonieriauti - arba ir vienam, ir kitam) nėra suinteresuoti, kad jų veiklą matytų meškeriotojų akys.

Todėl sąmoningai nepateikia informacijos, kur gali įsigyti žūklės leidimą, o pačiam meškeriotojui ją surasti yra nepaprastai sunku. Todėl sąžiningesni meškeriotojai, kurie dažnai yra ir jautresni brakonieriavimo atvejams, tokiuose telkiniuose nežvejoja. Na, o kas žvejoja be leidimo, tas matydamas tinklus statantį nuomininką ar jo draugus, tikrai neskambins Gamtos apsaugai, nes ir pats gali nukentėti“, - pasakojo D. Rakutis.

Siūlo sprendimą

Anot žurnalo „Žvejok“ redaktoriaus, seniau žvejams buvo sudėtingiau įsigyti leidimus išnuomotuose ežeruose, nes surasti šių savininkus buvo lyg ieškoti adatos šieno kupetoje: „Ant kranto rasti lentelę, kurioje būtų parašytas nuomininko telefonas, tikimybė buvo lyg laimėti milijoną populiariausioje loterijoje. Visagalis „Google“ šiuo atveju retai kada padėdavo, nes kaip taisyklė, ežerus nuomuoja nelabai su kompiuteriu bendraujantys asmenys. Galų gale, net ir prisiskambinus, ne visada galėdavai, sakykime, darbo dienos metu nuvažiuoti į kokį Lazdijų ar Zarasų rajoną ir jį nusipirkti“, - prisimena D. Rakutis.

Vandens telkinio nuomininkai, išsinuomavę ežerą už centus verslinei žūklei arba tam, kad galėtų neliudomi jame brakonieriauti - arba ir vienam, ir kitam), nėra suinteresuoti, kad jų veiklą matytų meškeriotojų akys. Todėl sąmoningai nepateikia informacijos, kur gali įsigyti žūklės leidimą, o pačiam meškeriotojui ją surasti yra nepaprastai sunku.
D. Rakutis

Tačiau situacija gerokai palengvėjo startavus „Alis“ sistemai. Vis dėlto net ir dabar kartais tenka susidurti su šios sistemos trikdžiais. D. Rakutis mini, kad vienas pagrindinių - ne visada patys nuomininkai suskumba pateikti šiai sistemai duomenis, todėl važiuodamas prie nežinomo vandens telkinio ir neradęs to ežero pavadinimo „Alis“, iki galo nesi tikras, ar tikrai tame ežere galioja bendras žvejo bilietas ir ar žūklės metu neprisistatys koks nuomininkas ir nepareikš pretenzijų.

„Šioje vietoje reiktų didesnių teisinių saugiklių. Galima, aišku, kurti ilgą tvarką, kad savininkas šioje vietoje turėtų pastatyti lentą, kažkur skelbtis, bet siūlyčiau paprastesnį variantą, patogų ir žvejams, ir valstybei. Tai yra užrašyti nuostatą, kad jeigu meškeriotojas neranda išnuomuoto ežero pavadinimo „Alis“ sistemoje arba atvykęs prie ežero nemato bent keliose matomose vietose pastatytos lentos su ežero nuomininko telefonu - jis negali būti baudžiamas už leidimo neturėjimą. Pats nuomininkas yra suinteresuotas surinkti pinigus iš meškeriotojų ir jei jis dėl to nesistengia - tai jau jo bėdos. Tai būtų paprasta, suprantama ir meškeriotjams, ir vandens telkinių nuomininkas ir tikiu – būtų pakankamai efektyvu“, - sakė D. Rakutis.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Skaitomumo indikatorius

157417893
Tiek kartų perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaičiuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaitė publikacijų nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)

Apklausa

Copyright © 1999-2016 DELFI. All rights reserved.  Atsakomybės apribojimas