Problema – privatūs vandens telkiniai
Žvejys mėgėjas Marius kreipėsi į redakciją su konkrečiu klausimu – ar yra sudarytas sąrašas vandens telkinių, kuriuose būtų galima žvejoti su įprastu žvejo mėgėjo bilietu, kaip žinoti, ar telkinys nėra privatus ir nereikės mokėti papildomai. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas sutiko, kad vieno sudaryto sąrašo nėra ir paaiškino kodėl.
Nepriklausomai nuo to, ar telkinys, kuriame planuojate žvejoti, priklauso žvejų draugijai, ar privačiam savininkui, jeigu jis yra įtrauktas į „Alis“ sistemos duomenų bazę, leidimą įsigijate elektroniniu būdu ir nesukate sau galvos. Skirtumas tik toks, kad jeigu vandens telkinys priklauso fiziniam asmeniui, pinigai už leidimą pasieks būtent telkinio savininko sąskaitą.
„Leidimo atsispausdinti nebūtina, aplinkos apsaugos inspektorius su patikros aparatu patikrins sistemoje, kad į tam tikrą ežerą turite įsigiję elektroninį leidimą. Kita alternatyva – tiesiogiai pirkti leidimą iš privataus ežero savininko, tačiau problema, kaip jį surasti- gal prie telkinio bus informacinis stendas“, - kalbėjo V. Graičiūnas.
Kodėl ieškoti savininkų neverta
Privataus vandens telkinio savininkas turi teisę sumažinti leidimų kainą arba išduoti nemokamus žvejybos leidimus, tačiau, kaip pastebi V. Graičiūnas, tuo naudojasi tikrai nedaugelis. Taigi net ir vykdami pas telkinio savininką ir norėdami leidimą įsigyti tiesiogiai, vargu ar ką nors išlošite – kaina greičiausiai bus tokia pati, o dar papildomai kainuos sugaištas laikas ieškant pačio savininko.
Jeigu „Alis“ sistemoje nerandate ieškomo vandens telkinio, tuomet galios įprastas žvejo mėgėjo bilietas į neišnuomuotos telkinius.
„Įstatyme aiškiai neparašyta (ar privataus ežero savininkas gali neduoti leidimo žvejoti – red. past.). Priimant įstatymą buvo svarstoma tokia prievolė, bet vėlgi buvo svarstoma, kad gal tai būtų per dideli įpareigojimai – kad jis privalėtų bet kuriuo paros metu išduoti, gal kokį žmogų samdyti... Dabar įstatyme yra parašyta „išduoda“, o jeigu jis neišduoda, kaip elgtis tokiu atveju – sunku pasakyti“, - samprotavo V. Graičiūnas.
Paklaustas dėl žvejybos tvarkos upėse valdininkas teigė, kad čia tvarka paprastesnė – visos upės nuo 2013 m. gegužės yra nebenuomojamos, o tai reiškia, kad jose norint žvejoti užtenka turėti įprastą žvejo mėgėjo bilietą.
Kokias žvejybos taisykles norima koreguoti?
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas mini, kad žvejų mėgėjų įstatymas yra įtrauktas į Vyriausybės prioritetinių teisės aktų sąrašą. Birželio mėnesį numatyta svarstyti įvairias alternatyvas, kartu ir aiškesnius įpareigojimus privačių ežerų savininkams.
Valdininkas taip pat atskleidžia, kad birželio mėnesio svarstyme bus keliamas klausimas ir dėl vandens telkinių nuomos. Numatoma, kad mažesni nei 5 hektarų ir didesni negu 500 hektarų vandens telkiniai nebūtų išnuomojami.
Valstybės noras – kad ežeruose būtų žvejojama
Privačių ežerų savininkams yra numatyta viršutinė riba, kiek daugiausiai jie gali prašyti už leidimą žvejoti savo vandens telkinyje. Šiuo metu ši suma siekia ne daugiau 50 Lt mėnesiui. V.Graičiūnas aiškina, kad tokiu būdu norima išvengti atvejų, kai savininkai užsikeltų kainas taip aukštai, kad apskritai nubaidytų visus žvejus.
Jis teigė, kad valstybės mastu prioritetas skiriamas visuomenei, norima suteikti teisę žvejoti, maudytis ir kitaip naudotis vandens telkiniais.
„Kai kuriuose rajonuose galbūt yra alternatyva nueiti į kitą vandens telkinį. Mūsų teritorijų planavimas tikrai nėra toks, kad prie kiekvieno vandens telkinio būtų palikta valstybinės žemės ruožas. Tada praėjai pro privačių žemių apsaugines juostas, nuėjai į valstybinės žemės juostą ir ten žvejoji. Dabar prie daugelio telkinių nėra nei pėdos valstybinės žemės, tik privati. Kai kuriuose rajonuose ir vandens telkinių yra tiek mažai, kad prie kito telkinio reikėtų važiuoti 50 km. Jeigu nėra žmogui alternatyvos, turi būti sprendžiama kažkiek ribojant savininkų teises“, - teigė Aplinkos ministerijos valdininkas.
Visos Lietuvos mastu kasmet yra išduodama šimtai tūkstančių leidimų žvejams mėgėjams. Pernai buvo išduota 160 tūkst. leidimų, o į Aplinkos apsaugos rėmimo programos sąskaitą įplaukė 5,7 mln. Lt. Dar apie 10 tūkst. tokių leidimų galimai išduoda privačių vandens telkinių savininkai, tačiau šis skaičius nėra tiksliai žinomas, nes nėra vedama valstybinė apskaita.
V. Graičiūnas mini, kad kelerių metų tendencijos rodo žvejo mėgėjo bilietų pardavimo augimą. Tai jis sieja su didesne bendrąja tvarka ir padidintomis baudomis, kurios galimai atgraso merkti meškeres į vandens telkinius be leidimų.
Dalis savininkų - prieš leidimą žvejoti
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas žūklei Egidijus Bukelskis GRYNAS.lt teigė, kad yra dvi sąvokos, kurių nereikėtų maišyti – privatūs vandens telkiniai ir tie, kuriuose yra išduoti leidimai naudoti žvejybos plotą. Tie, kurie telkinius yra išsinuomoję, pardavinėja leidimus ir apribojimų netaiko – jiems didesnis pelnas, kai kuo daugiau žmonių žvejoja. Tačiau yra ir kita kategorija savininkų.
„Kitas dalykas yra privatūs vandens telkiniai. Vieni savininkai absoliučiai nenori, kad jų vandens telkiniuose kas nors žvejotų, tai ypač pasakytina apie mažesniųjų ežerų (1-2 ha) turėtojus. Yra dalis tokių, kurie norėtų turėti pajamas iš žvejybos ir pasilieka sau teisę pardavinėti brangesnius leidimus, organizuoti limituotą žvejybą“, - sakė E. Bukelskis.
„Jų yra labai mažas procentas, jie nesukelia problemos visai meškeriotojų armijai. Nebent kažkur kaime gyvenančiam žmogui kitapus ežerėlio neleidžiama žvejoti, tai nėra socialiai teisinga ir būčiau už tai, kad ir savininkams būtų kokie nors apibojimai – pavyzdžiui, leisti su viena meškere žvejoti vietiniams gyventojams. Tai būtų visa tikslinga“, - samprotavo žvejų draugijos atstovas.
E.Bukelskis teigė palaikantis valdininkų siūlymą persvarstyti, kokios teisės ir pareigos turi tekti privačių vandens telkinių savininkams. Jo teigimu, iki šiol privataus ežero savininko santykis su meškeriotoju dažniausiai buvo paliekamas nuošalyje, kadangi tai buvo laikoma privačiu reikalu. Tačiau dabar galimai yra metas pokyčiams.
„Jeigu šis klausimas bus svarstomas, aš būčiau už tai, kad būtų atsižvelgiama į visų pusių interesus“, - sakė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas žūklei.
Išnuomuotose ežeruose kartais vyksta ir negerų dalykų
Žurnalo „Žvejok“ redaktorius Dalius Rakutis antrino E. Bukelskiui, sakydamas, kad privačių ežerų Lietuvoje yra kelios dešimtys ir paprastai jie yra labai nedideli - net prieiti prie tokio vandens telkinio be savininko leidimo pašaliniai žmonės neturi teisės.
„Ar versti savininkus juose išduoti leidimus žvejybai? Manyčiau, reiktų kažkaip apibrėžti tą dydį. Jei žmogus išsikasė kūdrą ir prisileido į ją žuvies, mano nuomone, niekas neturi teisės be savininko žinios ten žvejoti. Bet jei didžiulėse privačiose žemės valdose atsidūrė kažkoks nedidelis, natūralus ežeriokas, kuriame nuo seno žvejoja ir maudosi vietinės bendruomenės nariai, pro jį eina servitutinis kelias, šiuo atveju jiems turėtų būti sudaromos sąlygos maudytis ar žvejoti. Kaip ir kokios - čia jau diskutuotinas klausimas. Griežto atsakymo neturiu, matyt, daug kas priklauso nuo konkretaus atvejo ir galbūt tą galima spręsti susitarimo tarp bendruomenės ir žemės valdytojo, tarpininkaujant valstybei. Bet kadangi tokių telkinių nedaug, iš esmės didelės problemos valstybės mastu šioje vietoje tikriausia nėra“, - kalbėjo D. Rakutis.
„Valstybė, kaip suprantu, ežerus ar tvenkinius nuomoja tam, kad juose būtų organizuojama verslinė ar mėgėjiška žūklė ir to vandens telkinio priežiūrą esą geriau organizuotų kažkoks fizinis ar juridins asmuo. Nesu tikras, ar tokiu atveju nuomininkas tikrai turi teisę meškeriotojams neišduoti leidimo, bet jei taip yra, tai yra labai blogai. Apie tokius atvejus teko keletą kartų girdėti, tiesa, prieš kelerius metus. Vandens telkinio nuomininkai, išsinuomavę ežerą už centus verslinei žūklei arba tam, kad galėtų neliudomi jame brakonieriauti - arba ir vienam, ir kitam) nėra suinteresuoti, kad jų veiklą matytų meškeriotojų akys.
Todėl sąmoningai nepateikia informacijos, kur gali įsigyti žūklės leidimą, o pačiam meškeriotojui ją surasti yra nepaprastai sunku. Todėl sąžiningesni meškeriotojai, kurie dažnai yra ir jautresni brakonieriavimo atvejams, tokiuose telkiniuose nežvejoja. Na, o kas žvejoja be leidimo, tas matydamas tinklus statantį nuomininką ar jo draugus, tikrai neskambins Gamtos apsaugai, nes ir pats gali nukentėti“, - pasakojo D. Rakutis.
Siūlo sprendimą
Tačiau situacija gerokai palengvėjo startavus „Alis“ sistemai. Vis dėlto net ir dabar kartais tenka susidurti su šios sistemos trikdžiais. D. Rakutis mini, kad vienas pagrindinių - ne visada patys nuomininkai suskumba pateikti šiai sistemai duomenis, todėl važiuodamas prie nežinomo vandens telkinio ir neradęs to ežero pavadinimo „Alis“, iki galo nesi tikras, ar tikrai tame ežere galioja bendras žvejo bilietas ir ar žūklės metu neprisistatys koks nuomininkas ir nepareikš pretenzijų.
„Šioje vietoje reiktų didesnių teisinių saugiklių. Galima, aišku, kurti ilgą tvarką, kad savininkas šioje vietoje turėtų pastatyti lentą, kažkur skelbtis, bet siūlyčiau paprastesnį variantą, patogų ir žvejams, ir valstybei. Tai yra užrašyti nuostatą, kad jeigu meškeriotojas neranda išnuomuoto ežero pavadinimo „Alis“ sistemoje arba atvykęs prie ežero nemato bent keliose matomose vietose pastatytos lentos su ežero nuomininko telefonu - jis negali būti baudžiamas už leidimo neturėjimą. Pats nuomininkas yra suinteresuotas surinkti pinigus iš meškeriotojų ir jei jis dėl to nesistengia - tai jau jo bėdos. Tai būtų paprasta, suprantama ir meškeriotjams, ir vandens telkinių nuomininkas ir tikiu – būtų pakankamai efektyvu“, - sakė D. Rakutis.
