Pėdsekystės kursai. Kaip atpažinti vilko, lapės ar barsuko pėdą?

 (9)
Bandom daryti lapės pėdsako antspaudą
Bandom daryti lapės pėdsako antspaudą
© Linos Gervinskaitės nuotr.

Lietuvos gamtos fondas (LGF) ir Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ jau trečius metus organizuoja pėdsekystės kursus. Nors gyvūnų gyvybės ženklų aptikimo menui išmokti gali neužtekti ir gyvenimo, gamtosaugos specialistai tiki, kad gamtinio švietimo mokymai labai reikalingi. Ir ne tam, kad bėgtume į miškus vilkų ieškoti, o tam, kad suprastume, kokia unikali ir paslaptinga yra gyvoji gamta ir suvoktume, kodėl ją verta išsaugoti.

Pėdsekystės kursų programa gana paprasta. Pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą vyksta po vieną teorinę paskaitą ir vieną išvyką į miškus. Pastarųjų žygių metu gilinamos per teorines paskaitas išmoktos žinios, supažindinama su kitais lietuviškos gamtos lobiais.

Asmeniškai juose atsidūriau vedamas smalsumo. Beveik visą laisvalaikį praleidžiu gamtoje: žygiai, stovyklavimas. Vaikščiodami giriomis, girdime paukščius, kurių negalime įvardinti, randame apgraužtų kankorėžių ir nesuprantame, kieno tai darbas, o į apgraužtas ar nulaužtas šakeles net nekreipiame dėmesio. Būnant miške atrodo, kad laukiniai gyvūnai kažkur dar giliau. O gal jų nebėra ar mažai belikę. Po pirmosios išvykos sužinojau, kad gyvūnų kai kur apstu. Tik reikia mokėti skaityti jų paliktus ženklus.

Taurijos ornitologinis draustinis

Pirmoji išvyka – netoli Vilniaus esanti Tauragirė, šalia Taurijos ornitologinio draustinio. Vos 30 km nuo sostinės plyti tikrų tikriausia sengirė. Miškas nevienodas: pušys, šlapžemės, spygliuočius keičia lapuočiai ir atvirkščiai. Akimirką atrodo, kad esi pajūryje: miškininkų padaryti smėlio keliukai vis bando įtikinti, kad tuoj tuoj už kalnelio, kur matosi tik medžių viršūnės ir žydras žydras dangus, ir kažkur fone gaudžia keliuose automobiliai, išvysi jūra. Mintis atgal į Vilniaus rajoną gražina tik jūros kvapo trūkumas.

Minėti smėlio keliai yra puiki „dirva“ pėdsakams. Gyvūnai nevengia pasinaudoti žmogaus sukurta infrastruktūra. Kam bristi per krūmus ir aukštą žolę, jei gali sau tiesiai lengvai bėgti keliuku? Gyvūnijos pasaulį valdo instinktai ir racionalumas. Tuo geriau mums. Nors naktį prieš tai smarkiai lijo ir vanduo sugadino ar paslėpė šimtus pėdsakų, visgi jų netrūko, o šviežius buvo galima daug lengviau pastebėti.

Arklio kanopos pėdsakas
Arklio kanopos pėdsakas
© Linos Gervinskaitės nuotr.

Pirmas radinys: Arklio paliktas pėdsakas. Mūsų grupę lydėjęs LGF gamtosaugos specialistas Andrejus Gaidamavičius mums nustebusiems aiškino, kad miške gyvena vienas kitas žmogus ir kaip transporto priemonę jie tebenaudoja arklį. Prieš akis staiga iškilo idiliška miško trobelė su už jos pririštu arkliu ir tarpduryje stovinčiu patenkintu, pypkę papsinčiu senoliu, besiklausančiu miško garsų... „Ei, o koks čia pėdsakas?“, - nors ir būdama netoli, iš susijaudinimo šaukia bendrakeleivė ir net pats nepastebiu, kaip aš jau prie pėdsako ir greitai mėginu knaisiotis po atmintį, ieškodamas tinkamo atsakymo.

Prisipažinsiu. Nesitikėjau, kad pėdsakų rasime daug. Esu juk ne kartą buvęs miške... Bet turbūt nė sykio taip atidžiai nesidairiau. Pėdsakai sekė vienas po kito kas kelis metrus:

Briedžio:

Briedis - stambiausias Lietuvos miškų gyvūnas. Daug kas mano, kad jis nepavojingas, tačiau būdamas didžiausias, jis jaučiasi labai drąsus. Retais atvejais puola ir žmogų. Dažniausiai per rują. Miške sutikęs automobilį, briedis gali piktavališkai nesitraukti nuo kelio ir netgi mėginti jį pulti.

Elnio:

Usūrinio šuns:

Usūrinis šuo - nevietinis Lietuvos gyvūnas. Sovietmečiu jie buvo atvežti ir auginami dėl kailio, bet kai jų kailis tapo nebepaklausus, jie išplito ir gerai įsitvirtino Lietuvos miškuose. Turi nemažai priešų, bet pats geba sumedžioti tik labai smulkius gyvūnus. Nevengia maitintis kitų plėšrūnų palikta maita.

Lapės:

Lapė - visiems gerai žinomas gyvūnas. Rudosios gyvena visoje Lietuvoje ir gamtininkų vadinamos vienais plastiškiausių gyvūnų. Jų galėtume sutikti ne tik miškuose, bet ir dykumose, už poliarinio rato, miestuose. Lapės garsėja savo paslaptingomis tuoktuvėmis ir vikriais šuoliais gaudant peles.

Radę geros kokybės lapės pėdsaką, pamėginame padaryti jo antspaudą. Tam naudojamas paprasčiausias statybinis gipsas. Lengviausias būdas - maišyti gipsą su vandeniu iki jogurto konsistencijos ir atsargiai užkrėsti ant pėdsako, tačiau knieti išmėginti ir kitą, kiek sunkesnę metodiką: barstyti gipsą ant pėdsako ir po truputį purkšti vandenį purkštuvu. Tokiu būdu, kartais, pavyksta padaryti geresnės kokybės antspaudą.

Deja... Antspaudo padaryti nepavyko. Galbūt padauginom vandens, ar pagailėjom gipso. Luktelėję kelias minutes ir, pamėginę paimti antspaudą, nusivylusiomis akimis stebėjom, kaip šis trupa tarp pirštų. Pėdsaką sugadinome, bet ilgai neliūdime. A. Gaidamavičius pažada, kad jų dar rasime ne vieną.

Keliaujame nuleidę galvas į žemę - nesinori praleisti pėdsakų, bet pakėlus galvą, visada maloniai nustebina Tauragirė. Joks fotoaparatas nebūtų pajėgus perteikti tų spalvų žaismo. Nuotraukos viso labo tik sužadina prisiminimus ir sukelia teigiamos nuotaikos antplūdį. Jei niekada nesilankėte sengirėje - apsilankykite. Pažadu - nepasigailėsite.

Vadovas buvo teisus. Pėdsakų netruko. Maloniausiai nustebino daug mažų šerniukų pėdsakų. Pasirodo, kad šernai jau atsivedė jauniklių ir šie mažyčiai "kiauliukai" dabar išsigandę laksto paskui savo motiną. Šernės vedasi po keliolika jauniklių, bet dauguma žiemos nesulaukia. Kiekvienas plėšrūnas vis taikosi nugvelbti apsiginti negalinti jauniklį. Netoli jauniklio aptinkame ir didelio, suaugusio patino pėdsaką. Prie šio nei vilkai, nei briedis nesiartintų. Įniršę jie gali būti labai agresyvūs.

"Barsukas!", - iš susižavėjimo šaukia kažkuris iš mūsų. Ir tikrai. Ant kelio tvarkingai išsidėstę "guli" barsuko pėdsakai. Šie nekaltai atrodantys juodai balti gyvūnai, dažniausiai slampinėja krūmais ir aukštoje žolėje, kadangi yra gana baikštūs. Tikra retenybė rasti jo pėdsakus ant kelio.

Pėdsakai tęsiasi kelias dešimtis metrų, tad nieko nelaukę išsirenkame geriausią ir mėginame vėl padaryti antspaudą. Šį sykį taikome populiariausią ir lengviausią metodą - apie pėdsaką uždedame plastikinio vamzdžio žiedelį, sumaišome kalkes ir užpilame ant pėdsako. Po 15 - 20 min. jau turime puikios kokybės pėdsaką. Šis papuoš jį radusios merginos lentyną.

Kiek tolėliau aptinkame ir lapės pėdsakus. Šie persipina su rastojo barsuko žingsneliais. Nežinia kuris kurį sekė...

Pėdsekystė neapsiriboja vien pėdsakais. Gyvūnai palieka daug įvairių ženklų. Tereikia išmokti juos skaityti. Mūsų vadovas ilgai ir kantriai aiškino apie kiekvieną rastą ženklą, o mes beklausydami, visi kaip sutarę, mintimis nuklysdavome į praeitį, mėgindami suskaičiuoti, kiek kartų jau tai matėme, bet nesureikšminome. Nuo šiol jokia išvyka į mišką nebebus tokia pati - būsiu priverstas nuolat dairytis ir ieškoti.

Nemažiau įdomu ir kažką naujo sužinoti apie augalus. Mūsų miškuose ir pievose jų įvairovė stebina, bet liaudyje tebenaudojame vos keletą. Išmintingų senolių vis mažėja, o jaunų žmonių tokia informacija nebedomina, nes viską ko reikia gali rasti parduotuvėje. Šias žinias dabar apsiėmė išsaugoti gamtininkai, miškininkai ir visokio plauko žolininkai.

Nedaugelis žino, kad dilgėlės - valgomi augalai ir turiu pasakyti, labai skanūs. Tereikia nepamiršti, kad dilgėlės lapai dilgina tik iš apačios, reikia atsargiai nuskinti lapelį ir jį susukti į lovelį, kad lapo apačia pasislėptų. Skonis primena salotų skonį, tačiau "pirktines" lenkia skonio stiprumu.

Pamokėles sudrumsčia iš nežinia kur pasigirstantis motociklo variklio garsas. Po akimirkos "miško erelis" jau lekia pro mus stebėdamas mus ir į jį nutaikytą objektyvą. "Pamanykit, - turbūt pagalvojo, - nebegalima po mišką pasivažinėti". Garsas dar ilgai skamba kažkur tolumoje, o sukeltas triukšmas sujaukia mintis. "Pavasarį peri paukščiai. Jie labai jautriai reaguoja į tokį stiprų garsą ir išsigandę gali palikti kiaušinius. Per ilgai be priežiūros palikti kiaušiniai atvėsta ir viduje bręstantis paukštukas žūva", - aiškina A. Gaidamavičius. Liūdna, tačiau "ereliams" tas nė motais...

Susimąstę apie perinčius paukščius žingsniuojame toliau. Bet lėčiau. Dabar jau dairomės nebe į kelią, bet į aplink "verkiantį" mišką. Nors tai ir sengirė, bet plynų kirtimų čia netrūksta. "Plyni kirtimai - pats blogiausias dalykas, kurį galima padaryti miškui. Tik pažiūrėkite! Visas laukas tapo dykviete!", - susijaudinęs aiškino gamtosaugininkas A. Gaidamavičius. Ir tikrai. Matosi, kad miškas išpjautas jau seniai, bet sudygo tik vienas kitas medelis. Sunaikinus miško paklotę liko tik nederlingas smėlis. Be augalijos vanduo greitai susigeria ir išgaruoja ir naujiems augalams išaugti nebelieka galimybių.

Geriausia alternatyva - selekciniai kirtimai. Bet jie Lietuvoje nėra privalomi. O kas nenori pinigų čia ir dabar? Nors tyrimai rodo, kad kertant selektyviniu būdu, gaunama 10 - 20 proc. daugiau medienos, visgi tie pinigai išsiskaido kelių dešimtmečių laikotarpyje. Privatiems miškininkams ir netgi urėdijoms tiek laukti, turbūt, yra prabanga...

Pagaliau kiek pralinksmėjame. Radome tai, dėl ko ir atvykome. Smėlyje apžiūrinėjame vilko pėdsakus. Juos lengva supainioti su šuns ar kito gyvūno. Juos pažinti vos žvilgtelėjus nelengva ir suklysti gali net ir labai geras pėdsekys. Reikia atsižvelgti į pėdos ilgį ir plotį, trynės formą, pirštų išsidėstymą. Tačiau šį sykį neabejojame - tai vilko pėdsakas.

Čia pat guli ir pilkojo palikti ekskrementai. Gali pasirodyti juokinga, bet ekskrementai daug ką pasako. Visų pirma, vilkas visada tuštinasi specialiose vietose. Taip jis žymi savo teritoriją. Antra, ekskrementų tyrimas parodo, ką valgė gyvūnas, ar neserga kokiomis ligomis, jei ekskrementai švieži - įmanoma nustatyti vilko DNR ir sulyginti jį su kitais. Galbūt rastasis priklausys kokiai žinomai vilkų šeimai?

Galiausiai grįžtame ir susitinkame kitas grupes. Šiek tiek pavargę ir išalkę, bet visi patenkinti. Pasidalijame įspūdžiais, pasigiriame, kas ką matė, išdėliojame savo laimikius - pėdsakų antspaudus. Po kelių dienų sužinosime, kad kitos dienos žygio metu, jaunieji pėdsekiai aptiko ir lūšies pėdsakus. Tai taip pat retas radinys, nes Lietuvoje tegyvena apie 50 lūšių. Net miškininkai ir gamtosaugininkai nustemba, nes nemanė, kad šios gyvena Tauragirėje. Atrasti dar yra ką.

Dar ilgai klegame miško viduryje ir važiuoti namo nei norisi nei ne. Dairomės, klausome paukščių, klausinėjame vadovų, kurių patirtis, atrodo, neturi galo: jie kaip mat iš balso atpažįsta paukštį, nustato pėdsaką, pažįsta medžius ir augalus, turi krūvas praktinių patarimų. Juokaujame, kad gamtoje jie gal praleido daugiau laiko nei namuose.

Galvoje jau rezgu minčių vijas ir planuoju kitą pėdsekystės žygį. Šį kartą savarankiškai. Pagavęs save taip darant nusišypsau ir pagalvoju, kad nuo šiol apsilankymai gamtoje jau niekada nebebus tokie, kokie buvo.

Registracija į likusius pėdsekystės kursus tęsiasi iki liepos 1 d. Norėdami dalyvauti, kreipkitės į Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistą Andrejų Gaidamavičių tel. 8 678 87600.

www.GRYNAS.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)