Tada ir dabar

Lietuva tapusi Europos Sąjungos (ES) nare įsipareigojo atlikti namų darbus – per tam tikrą laikotarpį įgyvendinti ES direktyvų reikalavimus. Vienas iš jų – kokybiška vandenvala.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į aplinkos apsaugą, bet negalima pamiršti, kad aplinkos būklė itin stipriai susijusi ir su žmonių sveikata. Tose vietose, kur nėra vandenvalos sistemų, nuotekos dažniausiai išpilamos į nesandarias pačių gyventojų įsirengtas nuotekų duobes, todėl jos pasiekdamos gruntinius vandenis vėl grįžta į nuotekas išpilančių žmonių, arba jų kaimynų šulinius. Dar blogiau, kai nuotekos tiesiog pilamos į upes: taip jos ne tik patenka į gruntinius vandenis, bet ir teršia pačias upes, žuvis, kurios vėliau pasiekia mūsų stalą.
Nuotekos

Jeigu pažiūrėsime į šiandieninių nuotekų sudėtį, jose dažnai bus ne tik azoto junginiai – nitratai, nitritai, bet yra ir daug buityje naudojamos chemijos – įvairūs skalbikliai, kuriuose ir fosforas, ir paviršiaus aktyvios medžiagos, kurios tirpdo riebalus, dezinfekavimo priemonės, kurias naudojame tualetams, balikliai, kuriuose esantys chloro organiniai junginiai yra pakankamai agresyvūs aplinkai ir t.t. Jie patekę į gruntinius vandenis, į dirvožemį turi daug platesnį poveikį nei prieš 30 ar 50 metų, kada žmonės gyveno naudodami daug mažiau buitinės chemijos. Todėl šiandien kuo toliau, tuo aktualiau, kad nuotekos būtų labai profesionaliai išvalytos specializuotose įmonėse.

Progresas akivaizdus, bet problemų dar daug

Vyriausybės patvirtintoje Vandenų srities plėtros 2017–2023 m. programoje nuodugniai apžvelgiama Lietuvos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo būklės analizė. Tiesa, vieni skaičiai džiugina, o kiti verčia rimtai sunerimti.

Taip padidintas vandens paslaugų prieinamumas gyventojams. Tačiau dėl dalies gyventojų migracijos ir nenoro naudotis sukurta infrastruktūra prijungimo prie centralizuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų procentas nedidelis.

Analizėje pripažįstama, kad Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 m. plėtros strategijoje nustatyto tikslo – viešai tiekiamo geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumas 95 proc. šalies gyventojų – pasiekti nepavyko. Lietuvoje 2015 m. centralizuotai tiekiamą geriamąjį vandenį naudojo 80 proc. gyventojų, 72 proc. gyventojų nuotekos buvo surenkamos centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis.

Nuo 2004 m. (kuomet Lietuva įstojo į ES) iki 2015 m. balandžio nuotekų surinkimo tinklų naudotojų padaugėjo 5,7 proc. (170 970 gyventojų), o geriamojo vandens tiekimo tinklų naudotojų – 4 proc. (122 970 gyventojų). Įvertinus tai, kad praktiškai visi didelių miestų gyventojai jau naudojasi centralizuota sistema – progresas lėtas ir savaime vykstant jis užtruks, todėl Aplinkos ministerija ieško būdų, kaip žmones paskatinti jungtis prie centralizuotų sistemų.

„Šiuo metu renkame informaciją iš savivaldybių, kiek potencialiai galėtų prisijungti naujų vartotojų. Yra nemažai vietų Lietuvoje, kur centralizuoti tinklai nutiesti, bet gyventojai dėl įvairių priežasčių vangiai prie jų jungiasi. Norime žinoti realią situaciją Lietuvoje, preliminarūs skaičiai rodo, kad tokių galėtų būti po kelis tūkstančius, kalbant apie vandentiekį ir nuotekas. Lyginant Lietuvos mastu, tai nėra didelis skaičius, bet aplinkos atžvilgiu - reikšmingas“, – GRYNAS.lt pasakojo Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vedėjas Irmantas Valūnas.
Vandens šulinys

Dar vienas Strategijos tikslas – apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio ir pasiekti, kad išleidžiamos nuotekos būtų 100 procentų išvalytos pagal nustatytus reikalavimus. Nors jis dar nepasiektas, bet Lietuvos progresas – milžiniškas. 2000 m. tik 21 proc. visų išleidžiamų nuotekų buvo tinkamai išvalomos, o 2015 m. šis rodiklis jau siekė per 90 proc. Tai didžiulis pasiekimas, bet likusius 10 proc. gali būti nelengva pasiekti.

Turint omenyje, kad tik 72 proc. gyventojų prisijungę prie centralizuotų tinklų – šio skaičiaus užtikrinti neįmanoma. Tiesa, ne visi neprisijungę būtinai savo nuotekomis teršia aplinką – šiais laikais egzistuoja įvairūs vietiniai, vienbučiams pastatams skirti valymo įrenginiai, kurie itin gerai išvalo nuotekas. Jas mielai renkasi naujakuriai šalia miestų ar sodybas renovuojantys ir apie aplinką galvojantys gyventojai, bet jų skaičius dar nėra itin didelis.

Didžiausia kliūtis – pinigai

Aplinkos ministerijos atstovai pripažįsta, kad didžiausia kliūtis naujiems centralizuotų sistemų vartotojams atsirasti – finansai: tiek pasijungimo prie tinklo kaina, tiek mokesčiai kas mėnesį už naudojimąsi jais.

Lietuvoje privati ir valstybinė nuosavybė – griežtai atskirta. Todėl ES ir valstybės lėšomis finansuojami vandentiekio ir nuotekų tvarkymo tinklai gali būti privesti tik prie gyventojo valdos ribos – tolesnis prisijungimas – jau gyventojo rūpestis. Vienos savivaldybės taiko įvairius kompensacijos mechanizmus – kompensuoja dalį arba net visas išlaidas, tačiau kitos tam neskiria papildomų lėšų, todėl pasijungimo rodikliai ir mažesni.

„Skirtingos savivaldybės taiko skirtingus būdus, bet iš esmės visoje Lietuvoje veikia šioks toks kompensacinis mechanizmas. Vienos savivaldybės ir vandens tiekimo įmonės visiškai kompensuoja pasijungimo kainą, kitos apmoka tik pasijungimo techninio projekto kainą, kuri irgi gali būti reikšminga ir t.t. Kiekviena savivaldybė turi teisę pati spręsti, kaip tai padarys, bet visoms keliamas tikslas – didinti pasijungusių prie centralizuotų tinklų žmonių skaičių“, – teigė AM Vandenų departamento direktorė Agnė Kniežaitė–Gofmanė.

Specialistai skaičiuoja, kad pasijungti prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų, priklausomai nuo esamos geografinės vietovės ypatumų, atstumo iki tinklų ir kt. objektyvių priežasčių, kaina gali svyruoti nuo 500 iki 2000 eurų, tačiau vidutiniškai siekia apie 1-1,5 tūkst. eurų. Akivaizdu, kad net ir tokia suma sunkiau gyvenantiems žmonėms gali būti per didelė, todėl čia didžiausias vaidmuo tenka savivaldybėms.

Be to, dalis gyventojų vengia jungtis prie centralizuotų tinklų ne tiek dėl pasijungimo kaštų, kiek nenoro kas mėnesį mokėti mokesčius. „Negalime žmogaus priversti prisijungti, bet galime paskatinti. Šiuo metu taip sustyguota, kad pačios savivaldybės ir jų valdomos vandens tiekimo bei nuotekų valymo įmonės turi rasti būdus, kaip paskatinti žmones prisijungti prie centralizuotų tinklų“, – sakė A. Kniežaitė-Gofmanė.

Vietinių „duobių“ niuansai

Taigi, jeigu šalia jūsų namo jau eina vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, pasijungti – paprasta. Tereikia tik kreiptis į jūsų vietinę vandens tiekimo įmonę, tačiau ką daryti tiems, kurie gyvena ten, kur tokių tinklų nėra ir galbūt net niekada nebus (vienkiemiai, maži kaimai). Vienintelis jiems variantas – vietinių nuotekų tvarkymo variantai, tačiau tų variantų nedaug: arba įsirengti vietinius valymo įrenginius arba kastis nuotekų surinkimo rezervuarus (arba tiesiog nuotekų „duobes“), kurių turinį teks periodiškai išvežti ir už tai mokėti.

Beje, palyginimui, įsirengti vietinę nuotekų tvarkymo sistemą 4 asmenų šeimai gali pavykti ir už 1000 eurų, tačiau už tokią kainą rinkoje esantys įrenginiai dažnai nesertifikuoti ir gali nepakankamai gerai išvalyti nuotekas. Kokybiškų kaina su montavimo darbais siekia apie 3000 eurų ir daugiau. Tačiau reikia turėti omenyje, kad kalba eina tik apie nuotekų tvarkymą. Kokybiško vandens tiekimo užtikrinimas (gręžinys) kainuos papildomai. Tad prisijungimas prie centralizuotų tinklų gali būti ekonomiškesnis pasirinkimas. Juolab, kad ir ateityje nereiks galvoti apie priežiūrą, susidarančio dumblo valymo darbus ir t.t.

Aplinkos ministro įsakymu patvirtintose nuotekų „duobių“ eksploatavimo ir tvarkymo taisyklėse tėra vienas pagrindinis reikalavimas: kad tokios duobės būtų sandarios ir nebūtų nei menkiausios galimybės nuotekoms patekti į aplinką, tačiau gyventojų nesąmoningumui, rodos, nėra ribų.

Aplinkosaugininkai pasakoja, kad savo darbe susiduria su aibe įvairiausių gudravimų: vienur būna šulinių žiedų siūlės neužbetonuotos, neišsmaluoti šulinių gelžbetoniniai žiedai, kitur naudojamos metalinės talpos, kurios kai kur prarūdija, trečioj vietoj – nors ir betonuota, bet vis tiek sandarumo nėra, dar kitur – tiesiog tyčia padaromas pertekliaus nutekėjimas.
Šnipiškių mikrorajonas

Nebūtų teisinga visuomet kaltinti gyventojus, kad jie tyčia taip daro: daug namų ir sodybų statytos prieš 40-60 ir daugiau metų, anuomet buvo naudojamos kitos medžiagos, nebūdavo tokių reikalavimų, o ir suvokimas apie aplinkosaugą buvo visiškai kitoks. Tačiau nepaisant to, atsakomybė už neteisingą nuotekų tvarkymą visuomet tenka gyventojui. Aplinkosaugininkai primena, kad už aplinkos teršimą nuotekomis yra taikoma atsakomybė. Bauda gali svyruoti nuo 115 iki 579 eurų, o pareigūnams - nuo 289 iki 1448 eurų.

Miesteliuose „duobėms“ ateina galas

Europos Komisija (EK), kuri kontroliuoja, kaip Lietuva (ir kitos ES šalys) vykdo vienas ar kitas Direktyvas jau senokai atkreipė dėmesį į tai, kad nepaisant gerų vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo sistemų tiesimo darbų – pernelyg lėtai didėja tais tinklais besinaudojančių gyventojų. Nors tai savaime nėra Direktyvos pažeidimas, visgi, mažas vartotojų skaičius kenkia bendrai aplinkos būklei.

EK taip pat akcentuoja, kad dalis nuotekų valymo įrenginių (pavyzdžiui, „Kėdainių vandenų“ nuotėkų valykla) vis dar nepakankamai gerai išvalo nuotekas. Komisijos taip pat netenkina ir vietinių kanalizacijos sistemų darbas, vietinių nuotėkų duobių priežiūra, apskritai, vietinis nuotekų tvarkymas, kuris vyrauja mažose gyvenvietėse, vienkiemiuose ir pan. Būtent dėl to EK pradėjo Direktyvos pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą, kuriai pasibaigus, jeigu nebus imtasi veiksmų, šaliai gali grėsti daugiamilijoninė bauda.

„Direktyvoje aiškiai nurodoma, kad gyvenvietėse, kuriose gyvena daugiau nei 2000 gyventojų, privalo veikti centralizuota vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo sistema. Valstybė privalo užtikrinti, kad 100 proc. gyventojų turi naudotis tokia infrastruktūra, nes taip geriausiai užtikrinama, kad nuotekos bus išvalytos ir nebus teršiama aplinka“, – aiškino A. Kniežaitė-Gofmanė.

Kitaip sakant, miesteliuose galiausiai turės išnykti vietinės nuotekų surinkimo duobės, nes gyventojai paprasčiausiai privalės naudotis centralizuota sistema. Kokia forma jie bus paskatinti prisijungti – dar ateities klausimas, bet AM specialistai tikina, kad kažkoks kompensacinis mechanizmas vis tiek privalės atsirasti.

EK pažeidimų procedūros procesas – tai viena iš priemonių priversti valstybę aktyviau spręsti problemą ir imtis priemonių. Procedūra gali būti nutraukta, jeigu Komisija matys, kad šalis imasi reikiamų veiksmų, stengiasi pasitaisyti. EK požiūriu, Lietuva turi imtis neatidėliotinų veiksmų pritraukti daugiau centralizuotų tinklų naudotojų ir galutinai išspręsti vietinių „duobių“ problemą. O tai nebus lengva padaryti.

„Visur vietinės „duobės“ tikrai neišnyks. Jas visiškai legaliai kaip buvo galima, taip ir bus galima naudoti, nes mažesnėse gyvenvietėse, kaimuose, vienkiemiuose paprasčiausiai niekuomet neapsimokės tiesti centralizuoti tinklus, turės veikti vietinis valymo įrenginys arba valyti nuotekas galima tiesiog namo kieme – yra tam technologijos. Svarbiausia, kad „duobės“ būtų tvarkingos, sandarios, tačiau aplinkosaugininkų patikrinimai rodo, kad toli gražu taip nėra“, – pažymėjo A. Kniežaitė-Gofmanė.
Žmogaus leidžiamos nuotekos į kiemą

Visgi, kaip ir daugelio problemų sprendimas – viskas atsiremia į pinigus. Nustačius tinkamus kompensacinius ir paramos mechanizmus, didesnę dalį gyventojų galima būtų prikalbinti galiausiai atsisakyti vietinių kanalizacijos duobių ir nuotekas tvarkyti šiuolaikiškai ir ekologiškai. Čia nemažai pasitarnautų ir švietimas – jeigu gyventojai suvoktų, kad netvarkingai tvarkomos nuotekos yra pirmiausia jų aplinkos ir sveikatos problema – situacija iš karto pasikeistų.

Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs: „aplinkosauga turi tapti asmenybės dalimi, tuomet problemos spręsis savaime“. Kai atsiras suvokimas, kad galiausiai paties į aplinką „netyčia“ išleistos fekalijos pagaliau vis tiek atsidurs tavo vaikų ar tavo paties lėkštėje – greičiau atsiras ir papildomos lėšos joms sutvarkyti.