Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (25)
Šventosios jūrų uostas

Nuomonė. Vietoj pajūrio saugotojų tapome puvėkų ir piktžolynų saugotojais

Lietuvos poilsiavietės nuo seno mėgstamos mūsų kaimynų. Jau porą šimtų metų Druskininkai kurortas traukia svečius iš Lenkijos, Gudijos, o palei Rytų Lietuvos ežerus ežerėlius daug metų knibždėte knibždėjo poilsiautojai iš Sankt Peterburgo (Leningrado) ir kitų Rusijos vietų. Todėl nenuostabu, kad atkūrus nepriklausomybę, daugelis mūsų tikėjosi, kad atsivėrus „vartams į Vakarus“, turistų ir poilsiautojų antplūdis dar padidės. Deja, taip neįvyko, o įvedus vizų rėžimą, sumažėjo poilsiautojų ir iš Rytų. O tai reiškė, visų pirma, Lietuvos gyventojų pajamų sumažėjimą. Dar labiau suvaržė kaimo, ypač vaizdingiausių Lietuvos vietovių, gyvenimą įvairūs draudimai ir apribojimai, kurių beprasmybę pajutome tik dabar.

Jau visoje šalyje dėl galvijų mažėjimo šalyje pavojaus varpais skambina ne tik žemdirbiai, bet ir net ir patys gamtosaugininkai. Nešienaujamos ir nenuganomos pievos užžėlė menkaverčiais krūmais ir medžiais, pradėjo nykti augmenija ir gyvūnija. Ūkininkai priekaištauja, kad tam turėjo įtakos ir draudimai plėsti ūkinę veiklą saugomose teritorijose. Neišskirta šia prasme ir Kuršių nerija.

Savo laiku čia buvo uždrausta (atseit dėl taršos) laikyti tas kelias karvytes, kurių pieną gerdavo vietos vaikai. Niekas tuomet neįvertino to, kad jų vietą užims briedžiai ir kiti žvėrys – gamta nemėgsta tuštumos ir vietos gyventojai neteks iš savo varganos žemelės nė tos naudos, kurią dar gaudavo. Tuo tarpu pievelės ir laukymės, kur vietos gyventojai ganydavo savo karvutes ir šienaudavo, liko apleisti, apaugo krūmais ir medžiais, o nykstant natūralioms pievoms, suvienodėjo ir kraštovaizdis.

Nuo pernelyg intensyvaus saugojimo jau pradėjo nykti ir garsiosios kopos. Tiesa, apželdinus visą Kuršių neriją mišku, buvo „sutramdytas“ vėjas, bet visai pamiršta, kad jis buvo ir kopų „maitintojas“ – juk vėjo sunešto smėlio dėka išaugo nuostabios kopos. Atrodo, reikėjo vėjui palikti tam tikrus „koridorius“. Vienas iš jų galėtų būti ir išsvajotasis Nidos aerouostas, kuris būtų visai naudingas ir kaip infrastruktūros vienetas, ir kaip vienas iš aplinkosauginių elementų. Tuo tarpu didžiausias triukšmas keliamas dėl kelių ne vietoje pastatytų namelių.

Taigi, iš tokio „saugojimo“ - nei aplinkosauginio efekto, nei naudos žmonėms, o ateityje vėjo neprapučiami, neišganomi miškai gali užpelkėti, kopos po truputį mažės, kol apžels ir Neringa po truputį taps nebeįdomi nei turistams, nei poilsiautojams, o netekę pragyvenimo šaltinio, išsilakstys kas kur ir vietos gyventojai. Taigi, sudie Lietuvos Sachara.

Dar viena mįslinga pajūrio vieta – Šventoji, kuria tai poilsiaviete laikome, tai Lietuvos vartais į jūrą norime paversti, o iš tiesų – tik trypčiojame vietoje. Juk šiame pajūryje galima kartu ir šiuolaikinį uostą įrengti, ir poilsio zoną plėtoti. Tik pradėkime mąstyti kitaip.
Neringa, Pilkosios kopos
Neringa, Pilkosios kopos
© K.Šatūno nuotr.

Tą patį galima pasakyti ir apie Palangos nykstančias kopas su nuolat ir beprasmiškai smėliu „maitinamais“ paplūdimiais. Kas suskaičiuos kiek metų miškininkai tvirtino ir „augino“ pakrantės kopas, tarpais net atitverdami jas nuo poilsiautojų? Per daugelį metų buvo suformuotas nuostabus paplūdimys, didžiavomės senuoju Palangos tiltu. Deja, pakako neapgalvotai nuimti užtvaras, išardyti senąjį tiltą ir gražuolės Palangos – kaip nebūta, o dar po kurio laiko ją iš viso gali nukonkuruoti gretimi kurortai. Niekuo neblogesni paplūdimiai yra kaimyninėje Latvijoje, kurią lietuviai jau „surado“, o jei kas nors mano, kad Palangos tiltas unikalus – tegul pasidairo į kitas šalis. Pavyzdžiui, Hagoje (Nyderlandai) yra panašus tiltas, tik dar ilgesnis, o tilto pabaigoje – virš jūros bangų galvą kelia puiki kavinė, prilygstanti mūsų garsiajai „Vasarai“. Ir su jūros srovėmis galima kovoti – pavyzdžiui, Tel Avivo (Izraelis) pakrantėje apie 100-200 m nuo kranto įrengti akmeniniai lygiagretūs kranto linijai molai, kurie sulaiko ir bangas, ir sroves. Tuo tarpu mes ištraukėme net vienintelio senojo Palangos tilo polius, kurie daug metų laikė jūros srovių nešamą smėlį ir formavo paplūdimius ir dabar bandome „reanimuoti“ paplūdimius. Juk smėliu jūros neužpilsi.

Dar viena mįslinga pajūrio vieta – Šventoji, kuria tai poilsiaviete laikome, tai Lietuvos vartais į jūrą norime paversti, o iš tiesų – tik trypčiojame vietoje. Juk šiame pajūryje galima kartu ir šiuolaikinį uostą įrengti, ir poilsio zoną plėtoti. Tik pradėkime mąstyti kitaip. Kodėl mes „įsikibome“ senojo uosto, kai visas pasaulis toli pažengęs į priekį? Manau, daug tikslingiau būtų naująjį uostą įrengti atsikovojant dalį teritorijos iš jūros akvatorijos. Paskaičiavę, kiek kasmet išmetame pinigo „valydami uostą“, kurio niekaip kitaip nepavadinsi, kaip tik smėlio žarstymu, pamatysime, kad vietoje to, pirmiausia vertėtų įrengti naują, 1–2 km ilgio molą. taip sukuriant naujo uosto akvatoriją – pasaulyje tokių pavyzdžių yra.

Tiesa, dar nediskutuota tema – geležinkelio atkarpos, kurios neišvengiamos jei norime plėtoti Šventosios uostą. Tai, be abejo, bus nauja „aplinkos saugotojų“ kalbų ir piketų tema. Mes vėlgi pažvelkime, kaip yra kitur? Pavyzdžiui, didžiausiame Danijos uoste Aarhuse – visai pakrante praeina geležinkelis, aptarnaujantis uostą, o šalimais, tarp geležinkelio ir uosto, aptverta ir poilsiui skirta teritorija su maudyklėmis, skaidriame jūros vandenyje – gausi jūros fauna. Geležinkelis, kuriuo vežami tiek keleiviai, tiek prekės, niekam netrukdydamas vingiuoja net Bledo ežero pakrante Slovėnijoje, nors Slovėnijos Alpių perlo, Bledo ežero apylinkės - tarsi rojaus kampelis. Vis tik šią gamtos dovaną slovėnai naudoja racionaliai. Čia išplėtota turistus aptarnaujanti infrastruktūra, Bledo ežere dažnai vyksta irklavimo regatos ir t. t., ir viskas suderinama. Nemanau, kad sugadintų aplinką ir geležinkelio atkarpa į naująjį Šventosios uostą.

Išvalius senojo uosto prieplaukas, galima būtų jas naudoti, kaip ir norėta, pramoginiams, sportiniams ar pan. laivams laikyti. Daugiau dėmesio ir lėšų tuomet galima būtų skirti ir plėtojant su poilsiu susijusią infrastruktūrą. Šiandien, deja, galime tik iš tolo pažvelgti į niekam neberūpinčias Šventosios klestėjimo praeitį menančias buvusios estrados liekanas, o eidami į paplūdimį - atsargiai apeikime buvusio Šventosios žvejų uosto griuvenas, kad ant galvos kas neužkristų.

Gaila, pernelyg mes viską saugome ir patys visko saugomės, nė patys nežinodami, ko iš tiesų siekiame. Ar ne pernelyg įsigiliname į „paveldo saugotojų“ vaidmenį, nė nepastebėdami, kad liekame tik „pūvėkų ir piktžolynų saugotojais“? Daug pavyzdžių pasaulyje galima rasti, kaip ir aplinka išsaugoma, ir žmonėms gyventi normalios sąlygos sudaromos. Juk turint gražią aplinką – ir iš to galima pinigo pasidaryti, tik reikia pasidairyti po pasaulį ir mąstyti smegenimis, o ne ta vieta, prie kurios laikoma piniginė...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Skaitomumo indikatorius

157417893
Tiek kartų perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaičiuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaitė publikacijų nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)

Apklausa

Copyright © 1999-2016 DELFI. All rights reserved.  Atsakomybės apribojimas