Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (21)
<strong>Miškai.</strong> Nuomonė. Radikalizmas ir gamtosauga

Miškai. Nuomonė. Radikalizmas ir gamtosauga

Praėjusių metų pabaigoje Seime buvo išplatintas pareiškimas dėl Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno neatitikimo užimamoms pareigoms ir kreipimasis dėl miškų, kaip pagrindinio Lietuvos turto išsaugojimo.

Juose žeriami gąsdinimai, kad „susidarė grėsminga situacija Lietuvos miškų išlikimui“, kad priėmus saugomų teritorijų įstatymo pataisas „viešo intereso sąskaita būtų tenkinami tik siauri privačių asmenų interesai“, o vadovaujant J. Šimėnui „prasidėjo per visą nepriklausomybės laikotarpį intensyviausias kryptingas gamtos naikinimas“.

Žiniasklaidoje pradėta kampanija, aiškinanti, kad tuose dokumentuose išsakomos mintys yra vos ne visos visuomenės nuomonė. Tokia propaganda sukėlė daugelio mokslo žmonių, kaimo bendruomenių ir atskirų ūkininkų, miškų savininkų bei piliečių nuostabą ar net pasipiktinimą. Akivaizdu, kad ja siekiama vienpusiškų, savanaudiškų tikslų.

Svarstomos Miškų įstatymo pataisos (tiksliau - jų dalis, skirta privačiam miškų ūkiui reguliuoti) numato: a) galimybę dabar kolektyvinėje dviejų ar daugiau fizinių asmenų nuosavybėje esančias privačias miško valdas padalinti tarp bendrasavininkių ir tais atvejais, jei po padalinimo vienos valdos plotas taps mažesnis kaip 5 ha; b) galimybę atkurti privačioje žemėje buvusias sodybas, kurios sovietmečiu buvo sunykusios represavus savininkus, nukeltos dėl totalinės kolektyvizacijos ir melioracijos darbų arba sunykusios dėl kitų priežasčių ir po to apaugusios ar apsodintos mišku; c) galimybę nuosavame miške pasistatyti ūkinės veiklos vykdymui reikalingus paprasčiausius statinius.

Šiais konkrečiais klausimais mes ir norime pareikšti savo nuomonę.

1. Pataisos atskirais atvejais nedideliuose plotuose numato tikslinės miškų ūkio paskirties žemės keitimą į kitokią paskirtį. Prieš tai pasisakantys radikalai nepateikia argumentų, kodėl sunaikintų kaimo sodybų negalima atkurti jų buvusiems paveldėtojams. Kodėl mums prievarta XX amžiaus antroje pusėje primestas kraštovaizdis yra daromas vienintele ir saugotina vertybe, o tai, kas laisva žmonių valia buvo kuriama šimtmečius, stumiama į užmarštį? Galime priminti, kad dauguma mūsų saugomų teritorijų, o visų pirma nacionaliniai bei regioniniai parkai, buvo kuriami ne tik gamtinio, bet ir kultūrinio paveldo apsaugai. Juk tas paveldas, tai ne tik senų žmonių prisiminimų ar dainų užrašymas. Kraštovaizdžio pagrindas buvo kaimai ir sodybos, o juos norima sunaikinti. Lietuvos kaimo "nusodybinimo" politiką vargu ar galima traktuoti kaip nemokšiškumą ar netyčia daromą klaidą. Tai labiau panašu į kenkėjišką veiklą dėl vienpusiškos ekokratinės politikos protegavimo.

2. Valstybinės urėdijos turi pasistatę savo administracinius, gyvenamuosius, ūkinius, gamybinius, rekreacinius ir panašius statinius: nuo girininkijų ir eiguvų buveinių iki buitinių patalpų medkirčiams bei medžiotojų namelių. Niekam nekyla abejonių dėl tokios infrastruktūros reikalingumo. Tad kodėl privatūs miškų savininkai ar jų kooperacinės struktūros negali turėti paprastų, atitinkančių savo poreikiams patalpų ir kitų infrastruktūrinių elementų, skirtų medžiagoms ir darbo priemonėms laikyti, buitiniam savininkui ar jo samdomiems miško darbininkams aptarnauti, prisiglausti nuo blogo oro, rūbams išsidžiovinti ir atsikvėpti? Juk tai elementarūs darbo kultūros elementai ir įprastinė civilizuotų kraštų patirtis.

3. Kolektyvinės (bendros) nuosavybės miško valdų skaidymas į mažesnes individualias valdas iš tiesų yra problemiškas. Betgi ir šį klausimą galima bent iš dalies sėkmingai išspręsti. Sakykime, žemės reformos metu bendrasavininkiams grąžintas valdas galima būtų pageidaujantiems padalinti be apribojimų. Tuo metu valdų skaidymas pasipelnymo tikslais, o juolab – naujoms gyvenvietėms kurti, neturėtų būti toleruojamas.

Anot pareiškimo autorių, Lietuvos gamtą kryptingai naikina Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pareikštos mintys apie atliekų utilizavimą jas sudeginant, elektros gamybą statant užtvankas, ar iš kitų atsikuriančių resursų ir kt. Mes niekur neradome tokių gamtos naikinimui skirtų J. Šimėno pareiškimų, kokiais jį kaltina pareiškimo autoriai. Jis yra kalbėjęs apie probleminius klausimus. Iš tiesų ir mums atrodo, kad, pavyzdžiui, elektros energijos gamyba iš hidroresursų – pakankamai prieštaringas dalykas. Užtvankų statyba ant daugelio Lietuvos upių jau yra uždrausta. Tačiau, kitu atžvilgiu, Lietuvoje nuo XIV amžiaus buvo statomos upių vandens srove varomos jėgainės, kurių pagalba veikė malūnai, milo vėlyklos, lentpjūvės, geležies dirbtuvės, buvo įrengiami žuvininkystės tvenkiniai.

XIX amžiaus viduryje Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo 1141 užtvanka, tarpukario Lietuvoje (1939) veikė 640. Pokaryje jų dalis išliko, o ir sovietmečiu buvo pastatyta apie 250 naujų užtvankų. 9-me XX a dešimtmetyje buvo 340 didesnių nei 5 ha dirbtinių vandens tvenkinių. Nepriklausomybės metais didžiausi dirbtiniai tvenkiniai (ir ne tik jie) įteisinti kaip saugomos teritorijos: Kauno marios ant Nemuno, Antalieptės marios ant Šventosios, Aukštadvario tvenkinys ant Verknės ir t. t. Žmogaus sukurti vandens telkiniai įgavo rekreacinę reikšmę, jų aplinkoje pagausėjo bei atsirado naujų gamtinių vertybių. Tad problemą verta nagrinėti įprasta mokslo žmonėms tvarka, aptariant teigiamus ir neigiamus argumentus ir ieškant subalansuotų sprendimų. Panašai, o ne gatvės mitingų leksikonu, turi būti nagrinėjami visi probleminiai klausimai.

Mus piktina kryptingas radikalių rėksnių ir kai kurių gamtosaugininkų melas. Tvirtinama, kad Lietuvos miškai nyksta, nors faktiškai jų kiekis nuo XX amžiaus antrosios pusės iki šiol didėjo ir šalies miškingumas išaugo nuo tarpukaryje buvusių maždaug 20 proc. iki trečdalio šalies teritorijos. Aiškinama, kad nuosekliai naikinama gamta, nors įkurta pakankamai daug įvairiausių saugomų teritorijų, o ūkinė veikla (pavyzdžiui, statybos) apribota ne tik jose, bet ir visokiose draudžiamose zonose, juostose, apsauginiuose ir netgi ūkiniuose miškuose - jau daugiau kaip pusėje šalies teritorijos.

Pagausėjo kai kurių laukinių gyvūnų bei paukščių rūšių populiacijos, atkuriamos išnykusios rūšys. Nepriklausomybės metais žymiai pagerėjo padėtis ir dėl valymo įrenginių statybos. O Lietuvos žmogui „kalami“ tik negatyvūs dalykai ir jo veiklą siūloma vis griežčiau riboti. Išskirtinai puolamas privatus sektorius. Kryptingas melas dangstomas vadinama kova už viešą interesą. Sakykime, tūkstančių žmonių - prievarta nugriautų sodybų savininkų - noras jas atkurti, istorinė tiesa ir elementarus teisingumas, verčiamas niekingu privačiu interesu, o nedidelės, bendruomene pasivadinusios grupelės savanaudiški interesai ar netgi vieno, stokojančio žinių ir praradusio orientaciją radikalo noras patenkinti savo griaunamąsias aistras, vaizduojami kaip viešas visuomenės interesas.

Lietuvos gamtosaugoje vis labiau įsigali praktika, kai padėtis vaizduojama ir teisės aktai kuriami remiantis pavieniais blogiausiais pavyzdžiais. Kur priežastys?

Lietuvoje gamtosaugos biurokratai lig šiol įprato save laikyti neklystančiais, o visa struktūra be galo išsikerojo. Jeigu į kitus visuomenės saugotojus – policininkus, teisėjus, gydytojus mes jau senai žiūrime kritiškai ir suprantame, kad jie gali ir klysti, ir nusikalsti, ir savo darbą organizuoti racionaliau, tai gamtosaugos struktūros vis dar nori išlaikyti sterilių teisuolių įvaizdį ir kitiems be kompromisų diktuoti savo valią. Visuomenės atstovais laikomi tik žaliųjų klubai ir „savi“ žurnalistai. Ar ne todėl kasdienybe tapo reiškinys, kai tūlas saugomos teritorijos biurokratas pasirašo ant leidimo ką nors statyti, o kitas, palaukęs, kol objektas bus pastatytas, neša siūlymą į teismą tą objektą nugriauti kaip neteisėtą? Abiems geras verslas ir žmones kiršinantis triukšmas... Bet kokia konstruktyvi sistemos kritika atmetama ir bandoma ją aiškinti kaip gamtos niokotojų puolimą.

Didžiuliai pinigai gamtos apsaugai atėjo iš Europos Sąjungos. Jų dalis, skirta valymo įrenginiams ir kai kuriems konkretiems projektams, naudojami tikslingai, bet pernelyg daug milijonų nukrenta į plačias projektinių, mokslinių ir neaišku kokių firmų ir firmelių bei jų darbuotojų ir laisvai samdomų ekspertų bei konsultantų kišenes už dūlėjimui skirtų tiriamųjų ataskaitų ir ataskaitėlių tomus, įvairiausių saugomų teritorijų, visokių apsauginių ir draudžiamų juostų bei zonų teritorinį planavimą ir daugkartinį perplanavimą, ribų korektūras, funkcinį ir tvarkomąjį zonavimą bei perzonavimą, pagrįstų ir visiškai nepagrįstų apribojimų kūrimą.

Štai pavyzdžiui, Lietuvos Raudonosios knygos (RK) objektų tyrimai ir sąrašai. Lietuvos RK, 1984 m. buvo 84 puslapių storio su juose įrašytomis 72 gyvūnų ir augalų rūšimis, o 2007 jau išsipūtė iki 880 puslapių su 767 įrašytų rūšių. Nebuvo nepriklausomoje Lietuvoje tokio katastrofiško gamtos įvairovės nykimo! Be RK yra ir kitokių sąrašų. Tad nacionaliniai įrašymo subjektai baigia išsekti. Pirmaujantys įrašinėjimo srityje ornitologai iš Lietuvoje sutinkamų 345 paukščių rūšių 80 įrašė į RK, 224 į Berno konvencijos I ir II priedus ir 111 į III priedą…

Vidutiniais statistiniais skaičiais ir nepilna apskaita dangstoma nuo visuomenės viena iš grandioziškiausių pasaulyje - Lietuvos saugomų teritorijų sistema, lenkianti daugelį ne tik turtingų, bet ir turinčių negyvenamų bei ūkiniams tikslams nenaudojamų žemių, kuriose saugomų gamtinių teritorijų steigimas nekelia aštresnių socialinių problemų.

Sakykime, mūsų Baltijos kaimynių Suomijos, Švedijos, Norvegijos didžiausios saugomos teritorijos koncentruojasi beveik negyvenamoje tundroje ar kalnuose, o apgyvendintose vietose jų plotai daug mažesni, bendras saugomų teritorijų plotas šio amžiaus pradžioje užėmė 5-14 proc. šių turtingų šalių teritorijos.

Mūsiškės ir taip brangios sistemos dalimi dar tapo ir dosni jos šalininkams skirta „šėrykla“, kurios nuolatiniam papildymui reikia agitacinių – propagandinių, o ne objektyvios analizės argumentų.
Šios aplinkybės ir gimdo tautiečių gąsdinimus, teigiamybių nutylėjimą, kaltinimus ir grasinimus kitaminčiams, ultimatumus Seimo nariams, o kartu tarnauja Lietuvos kaimo „nusodybinimui“, žmonių iniciatyvos užgniaužimui, veiklos varžymui ir jos biurokratizavimui, skatina emigraciją, didina nepasitikėjimą valdžios institucijomis. Radikalų triukšmavimas, įtakingų valstybinių gamtosaugos pareigūnų nesiskaitymas su žmonėmis vis labiau kenkia ir kompromituoja pačią aplinkosaugą. Ne tik stiprėja nusistatymas prieš naujų saugomų teritorijų kūrimą, bet ir prieš racionalias gamtosaugos idėjas bei prieš tuos gamtosaugininkus, kurie gerbia subalansuotos plėtros principus. Tokia padėtis nenaudinga nei Lietuvos žmonėms, nei gamtai.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Skaitomumo indikatorius

157417893
Tiek kartų perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaičiuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaitė publikacijų nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)

Apklausa

Copyright © 1999-2016 DELFI. All rights reserved.  Atsakomybės apribojimas