Didėjantys mokesčiai, privalomas pelno atskaitymas į šalies biudžetą. Kokie dar iššūkiai laukia valstybinių miškų valdytojų – šalies miškų urėdijų? Kalbamės su generalinio miškų urėdo pavaduotoju ekonomikai Gintaru Visalga.
Nors Lietuvos Vyriausybė ir Europos Komisija vis žada mums ekonomikos augimą, tebejaučiame krizės alsavimą. O kokie metai jos akivaizdoje buvo valstybiniams miškams?
Krizės akivaizdoje galime pasidžiaugti – praėjusieji metai valstybiniams miškams buvo vieni iš sėkmingiausių. Dėl sutelkto ir subalansuoto darbo šalies urėdijos praėjusiais metais gavo beveik 70 mln. litų pelno. Šalies biudžetui jos sumokėjo daugiau nei 109 mln. litų mokesčių. Tai netgi daugiau nei prieš krizę, pvz., miškų sektoriui palankiausiais 2008-aisiais metais. Tuomet sumokėta šiek tiek daugiau nei 100 mln. litų mokesčių.
Per pastaruosius trejus metus valstybinių miškų sektoriaus į valstybės biudžetą mokami veiklos ir pelno mokesčiai padidėjo daugiau nei 300 proc. Taigi labai didelė dalis lėšų iš valstybinių miškų patenka į biudžetą. Lyginant su kitomis valstybinėmis įmonėmis – didžiausia.
Pernai mūsų apyvarta buvo 550 mln. litų. Sumokėti mokesčiai sudaro 43 proc. visų urėdijų pajamų. Nėra kitos tokios lietuviškos apyvartos įmonės, kuri mokėtų tokio dydžio mokesčius.
ASU pernai atliko mokslinius praktinius skaičiavimus. Pateikti duomenys rodo, jog valstybinių miško įmonių valstybei mokamų mokesčių dydžiai, apskaičiuoti nuo gaunamų pajamų, yra vieni didžiausių ir tarp kaimyninių valstybių. Štai miškų ūkio veiklos ir pelno mokesčių santykis su pajamomis 2010 m. Latvijoje sudarė 6, Švedijoje – 10, o Lietuvoje – 17 proc.
Tačiau miškų savininkai nuolat sako, jog valstybinių miškų valdytojai nemoka išteklių mokesčio. Jei jo nemoka savininkai, tai miškai, kuriuos jie naudoja, yra jų nuosavybė, o štai urėdijos pelną semia iš valstybės turto.
Miško išteklių mokestį (privalomuosius atskaitymus nuo pajamų už parduotą medieną) mes mokame. 15 proc. nuo pajamų. 10 proc. yra tiesioginis išteklių mokestis, kuris mokamas į valstybės biudžetą, o 5 proc. – į bendrų reikmių programą, kurią administruoja Aplinkos ministerija. Iš šios programos lėšų finansuojami ir miško savininkai: už šias lėšas jiems rengiami įvairūs mokymai, leidžiami informaciniai leidiniai, rengiamos kitos priemonės.
Per pastaruosius penkerius metus miško išteklių mokestis padidėjo 3,2 karto ir 2011 m. pasiekė 25 proc. viso naudojamo ilgalaikio turto vertės. Miško išteklių mokestis yra 6 kartus didesnis už kitų gamtos išteklių mokestį. Per 2011 m. miškų urėdijos jo sumokėjo daugiau kaip 75 mln. litų.
Ar šalies urėdijos valstybės biudžetui dar turės atiduoti ir pusę savo pelno?
Taip, atsirado naujas mokestis – pelno įmokos mokestis. Praeitų metų pabaigoje, prieš pat Naujuosius metus, Seimas priėmė Valstybės ir savivaldybės įmonių ir Mokesčio už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise įstatymų pataisas, pagal kurias valstybės įmonės 50 proc. ataskaitinių finansinių metų pelno turės skirti valdomo turto savininkei – valstybei – išmokėti. Šio įstatymo pataisos įsigaliojo nuo sausio 1 d. Vadinasi, šalies urėdijos valstybei turės atiduoti dalį jau pernykščio pelno. Atėmus praradimus „Snoro“ banke jo urėdijose liko apie 39 mln. litų. Tad valstybei jos turės atiduoti dar 14 mln. litų.
Sakot, atėmus praradimus „Snore“. Daug prarado urėdijos?
Kartu sudėjus apie 30 mln. litų.
Pusę pelno! Tai ar nereikia mesti akmens į valstybės daržą? Ar ne ji turėjo prižiūrėti privačius bankus? Pusę turto iš miškų nusinešė bankas, kitą pusę reikia atiduoti miegantiems valstybės valdininkams išlaikyti.
Mes nemėtome akmenų į svetimą daržą – stengiamės ravėti savus. Prarado tos urėdijos, kurios neįvertino rizikos ir pinigus laikė viename banke. Dvi urėdijos – Kupiškio ir Biržų parado daugiau nei 90 proc. visų savo lėšų.
Ką jos dabar darys?
GMU buvo sudaryta komisija, kuri išnagrinėjo šių urėdijų kitų metų veiklos planus. Jos negalės daryti investicijų, didinti darbuotojams atlyginimų, tačiau pelną, tegu ir nedidelį, turės uždirbti.
O kitos urėdijos? Koks planuojamas šių metų pelningumas?
2012 m. planuojame gauti 40 mln. litų mažiau pelno. Kirtimų apimtys išlieka tos pačios – kirsime apie 3,5 mln. kietmetrių. Tačiau šių metų medienos pardavimo konkursuose pastebėjome medienos paklausos bei jos kainos mažėjimą. Ypač sumažėjo smulkios bei malkinės medienos paklausa. Bendras medienos kainos sumažėjimas yra apie 10 proc.
Prognozuojama, jog tokia tendencija išliks, tad šiais metais tikimės gauti apie 30 mln. litų pelną.
Kadangi pusę pelno turite atiduoti valstybei, jį ir sumažinsite?
Medienos kainą nustato ne urėdijos, o rinka. Nė viena urėdija medienos pardavimų kainų tyčia nemažino ir nemažins. Be to, didėja medienos ruošos savikaina – brangsta degalai, rangovų paslaugos, atlyginimai taip pat turi tendenciją didėti, nes krizės metu jie buvo 30 proc. sumažinti. Susidarius tokiai padėčiai, natūralu, jog mažėja pelnas.
Tačiau vidutinę pelno normą, kuri mums nustatyta aplinkos ministro įsakymu, bet kokiu atveju įvykdysime.
Kokia ji?
Šįmet, kaip ir pernai, – 5 proc. gautų pajamų. Mes šiemet planuojame 7 proc. pelningumo rodiklį.
O pernai kiek procentų pajamų sudarė 70 mln. litų pelnas?
13 proc. Tačiau šįmet planuojama pelno dalis valstybei mažai pasikeis. Kaip sakiau, iš pernykščio pelno jai teks 14 mln. litų, iš planuojamo šiųmečio – 13 mln. litų.
Ar šios įstatymo pataisos yra laikinos, ar amžiams?
Įstatymo pataisos neterminuotos.
Jei kasmet pusę pelno reikės atiduoti valstybei, ar nenukentės miškai, jų atkūrimas, ugdymas, apsauga?
Pelnas – išeitinis rodiklis. Jis gaunamas atėmus visas turėtas išlaidas. Kitaip sakant, pirma patiriamos išlaidos ir tik po to skaičiuojama, kiek liko pelno. Todėl jo dalies grąža valstybei privalomiesiems miškų ūkio darbams įtakos neturės.
Miškų atkūrimas, jų apsauga ir priežiūra ir toliau išliks svarbiausiu prioritetu. Šiems darbams urėdijos kasmet skiria apie 150 mln. litų savo uždirbtų lėšų. Panašiai tiek, kiek ir apvaliosios medienos ruošai. Šios išlaidos 2011 m. sudarė 78 proc. nenukirsto miško kainos.
Atiduodami pusę pelno valstybės biudžetui galbūt neturėsime pakankamai pinigų investicijoms, t. y. teks mažinti investicijas į medienos, biomasės ruošos, kitus mechanizmus, tačiau miškų ūkinė veikla išliks stabili.
Pastaraisiais metais valstybinių miškų ūkis tikrai nemažai investavo į savo techninę ir materialinę bazę. Šiandien jis niekuo nesiskiria nuo pažangiausių Europos šalių, o galbūt yra netgi modernesnis, tad, manau, nieko tokio, jei kurį laiką šioms investicijoms bus skiriama mažiau lėšų. Bet jei taupymas užtruks? Juk technologijos vietoje nestovi.
Iš tiesų per 2002–2010 m. urėdijų materialinė ir techninė bazė nuolat gerėjo, jų turtas per šį laikotarpį padidėjo beveik du kartus ir viršijo pusę milijardo litų.
Artimiausiais metais valstybinio miškų sektoriaus turto ir kapitalo pokyčių kreivė, žinoma, nebus tokia kylanti į viršų, tačiau naujų technologijų neatsisakysime.
Kaip žinote, miškų urėdijose diegiama moderni antžeminė miškų gaisrų stebėjimo sistema, 19 urėdijų ją jau turi, 2012–2013 m. ji bus įrengta ir likusiose 6 urėdijose. Iš viso tam bus panaudota apie 46,6 mln. litų, iš kurių 29 mln. litų – ES paramos lėšos.
Naujoms technologijoms diegti urėdijos ketina kooperuoti savo lėšas. Tam yra pakeistas Miškų įstatymo 7 straipsnis, kuris leis jungtinės veiklos sutarties pagrindu kooperuoti lėšas ilgalaikiam turtui. Jis būtinas miškams nuo gaisrų, kitų stichinių nelaimių, kenkėjų, ligų, kitų veiksmų, darančių žalą miškams, jų gyvūnijai ir augalijai, saugoti. Taip pat kooperuotomis lėšomis bus diegiama miškų ūkio veiklos integruotos apskaitos ir informacinė sistema. Integruotos miškų urėdijų informacinės sistemos kūrimas yra vienas iš prioritetinių 2012–2013 m. miškų sektoriaus veiklos uždavinių.
Urėdijų buhalterinė apskaita, kaip dabar ir auditas, bus bendra?
Taip, bendroje duomenų bazėje bus vykdoma ne tik visų urėdijų buhalterinė apskaita, bet ir kaupiama, saugoma, analizuojama jų ūkinė informacija.
Bendra urėdijų informacinė sistema, kaip ir jau pradėjusi veikti apvaliosios medienos elektroninė pardavimo sistema, didins valstybinių miškų sektoriaus veiklos skaidrumą, kontrolę ir patikimumą.
Kokių dar naujų darbų šįmet ketina imtis miškininkai?
Nauja valstybinių miškų sektoriaus prioritetinė veikla – biokuro gamybos didinimas. Tai daryti mus įpareigoja Seimo, Vyriausybės, Aplinkos ministerijos bei Europos Tarybos teisės aktai.
Pernai urėdijos prie privažiuojamų kelių jau įrengė 1 600 miško kirtimo atliekų sandėliavimo vietų, šįmet jos numatė pagaminti ir parduoti 250 tūkst. kietmetrių miško atliekų biokurui. Tai sudarys 7 proc. bendros kirtimo normos.
Ar urėdijoms ši gamyba apsimokės?
Iš biomasės gamybos numatoma gauti apie 10 mln. litų papildomų pajamų.
O pelno? Neseniai važinėjau po Labanoro girininkiją. Mačiau surištas ir gražiai prie kelio sukrautas šakas. Nedrįsau girininko klausti, kiek esant šiandieninėms degalų kainoms atsiėjo atvežimas, tačiau, anot girininko, paruoštas šakas šilumos tiekėjai perka po 4 litus už kubinį metrą.
Urėdijos yra pelno siekiančios įmonės, tad nepelningai jos nedirbtų. Dabar mes matome, jog biomasės iš valstybinių miškų pasiūla per dvejus metus padidėjo 2,5 karto. O dėl kainos, tai vienokia ji už šakas, suspaustas į volus, kitokia – už dengtas popieriumi.
Ką reiškia šakas dengti popieriumi?
Iki šiol šakos buvo tik kraunamos į krūvas, kitos – suspaudžiamos į volus. Kol kas taikyti tik šie du biomasės gamybos būdai. Tačiau atsižvelgdamos į kitų šalių – Švedijos, Latvijos, Suomijos patirtį kitais metais urėdijos privalės numatyti kirtimo atliekų dengimą tam tikru popieriumi.
Tai joms reikės įsigyti tam skirtą techniką?
Dengiant miško atliekas popieriumi, prie bet kokio traktoriaus pritvirtinamas specialus mechanizmas, į kurį dedamas popieriaus ritinys. Tokių mechanizmų urėdijos turi, reikia įsigyti tik popieriaus. Žinoma, dengiant popieriumi biomasės kubinio metro savikaina padidės 2–3 litais, tačiau ir pardavimo kaina bus didesnė. Tad pajamos turėtų atstoti sąnaudas.
Prieš porą metų svečiavausi pas miško savininką nuo Kavarsko – Sigitą Acą. Ot keikėsi jis: pritempė į pakeles kauges šakų, kelmų, o niekas jų neima. Ir iš urėdijų, kaip matau pagal oficialią statistiką, užpernai nupirkta 74,8, o pagaminta 90, pernai pagaminta 210, nupirkta 155,2 tūkst. kub. m biokuro. 2011 m. planuojama 250 tūkst. kub. m.
Tačiau ir paklausa padidėjo. Per šiuos dvejus metus biomasės nupirkta 30 proc. daugiau. Ir šis poreikis didės. Energetikos ministerijos duomenimis, daugėja biokuro katilinių statybų, tad turėtų padidėti ne tik atliekų, bet ir malkų paklausa.
Kaip girdime, atsinaujinančios energetikos plėtrą siūloma paskelbti nacionaliniu Lietuvos energetikos prioritetu, o šilumos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių iki 2015 m. padidinti iki 70 proc., 2020 m. – iki 85 proc. nuo suvartojamo šilumos poreikio.
Tad miškų urėdijos turi tam ruoštis.
Ačiū už pokalbį.
Telšių miškų urėdas B. Banys: pelną lemia ne planavimas
Praeiti metai Telšių miškų urėdijai buvo tikrai geri – geresni nei tikėjomės. Ir medienos paklausa buvo didelė, ir kainos geros. Kompensavome visus nepriteklius, kurių patyrėme krizės metais, šimtu procentų atlikome privalomuosius miško darbus ir dar gavome apie 980 tūkst. litų pelno.
Nusipirkome naują medvežę, kirtimo mašiną. Pernai investicijoms skyrėme apie 3 mln. litų. Tai – ne vienerių metų pelnas. Jį reikėjo taupyti, kaupti.
Šįmet nesitikime tokių gerų metų, kaip pernai. Kol kas medieną parduodame tik pagal anksčiau pasirašytas sutartis, o papildomi pardavimai nevyksta - labai sumažėjusi medienos paklausa. Taip pat ir kainos. Ypač sumažėjo smulkiosios - malkinės medienos, popiermedžių paklausa ir kainos. Tik eglių rąstų kainos yra pernykščio lygio.
Žiemą, kai pašalę, stengiamės įvažiuoti ir į šlapesnius miškus. O juose paprastai rąstų išeiga būna 30 proc. Lieka labai daug smulkios medienos, kuri nėra paklausi.
Tačiau to nedramatizuojame. Medienos pardavimai niekada nevyko kaip sviestu patepti. Visada būna pakilimai ir kritimai. Pažiūrėjus į Apvaliosios medienos pardavimo taisykles, gali susidaryti toks įspūdis, jog miškininkai tik ir mojuoja aukcionų plaktuku, bet realiai, kai reikia medieną parduoti ir gauti pelną, patiriame nemažai streso. Žiūrėk, pavasarį, kai paprastai medienos prisikaupia daugiau, pirkimai sustoja. O ilgai jos laikyti negalima—tuoj mėlynuoja, paskui krenta ir kainos.
Tad man šiek tiek juokingai atrodo tos planuojamo pelno normos. Pelną labiau lemia ne planavimas, o rinka. Jei ji bus palanki, turėsime ir didesnį nei tie planuojami 5 proc. nuo pajamų. Juk niekada neslėpėme pelno. Su tais 5 proc. pelningumo - kaip televizijos laidoje „Mano vyras gali“. Visi žinome, kad urėdijų pajamos – tai vyriausybės patvirtintos kirtimų normos piniginė išraiška, o taip vadinamųjų privalomųjų darbų (AM patvirtintame miškotvarkos projekte numatytų darbų, administravimo, socialinių funkcijų atlikimo ir kt.) sąnaudos prilygsta valstybės užsakymui. Logiškai mąstant, pelno bazė – tai skirtumas tarp urėdijos pajamų ir privalomųjų darbų sąnaudų. Priklausomai nuo miškų struktūros ir kitko, atskirų miškų urėdijų veikla gali būti net nuostolinga. Dabar pusę pelno teks atiduoti valstybei. Privalomieji miško darbai nuo to nenukentės— jie atliekami ne iš pelno, o iš gautų pajamų lėšų. Privalomiesiems miško darbams kasmet skiriame apie 5–5,5 mln. litų, tai sudaro 35–40 proc. pajamų. O investicijos į ūkį, žinoma, labai nukentės.
Kad galėsime užsidirbti papildomai iš biokuro gamybos, netikiu, nes pirma turi pasikeisti visa bendra alternatyviosios energijos politika. Jeigu biokurą pirks, tai mes jo prigaminsime. Bet dabar, sakau, jog net malkų niekas neperka, nors jos už šakas kaitresnės.
Kretingos miškų urėdas A. Baranauskas: be investicijų nepakonkuruosime
Pernai valstybei įvairių mokesčių pavidalu sumokėjome daugiau nei 4 mln. 200 tūkst. litų.
Tai 15 proc. parduotos medienos kainos – daugiau nei 2 mln. 200 tūkst., beveik 200 tūkst. litų turto mokesčio, daugiau nei 1 mln. 320 tūkst. litų „Sodrai“, daugiau nei 335 tūkst. litų pelno mokesčio. Ir dar beveik 900 tūkst. litų valstybei turėsime atiduoti gauto pelno, t. y. atskaičiuos mokesčius – pusę jo.Taigi iš viso su pastaruoju mokesčiu valstybei bus sumokėta daugiau nei 5 mln. litų, arba 34 proc. nuo pajamų, gautų už parduotą medieną.
Visos įmonės moka 15 proc. mokesčių, mes – dvigubai tiek mokėjome. Ir dar buvo mažai. Dar ir pelną pasiims. Miškams bus blogai. Sako, jie nenukentės – privalomieji darbai atliekami ne iš pelno, o iš pajamų. O tai kuo mes tuos darbus dirbsime? Reikia technikos ir sodmenims auginti, ir dirvai ruošti, ir miškui traukti, vežti. Ir ji dėvisi. Ją reikia nuolat atnaujinti.
20–30 tūkst. valandų dirbusio traktoriaus neapsimoka taisyti, reikia pirkti naują, nes detalės kainuos brangiau. Medvežė, kuri iš miško išveža medieną, susidėvi per 15–20 tūkst. motovalandų. Penkerius metus pavažinėja ir reikia ją keisti, o ji kainuoja milijoną. Iš vienų metų pelno jos neįpirksi, reikia kaupti, taupyti. Iš ko mes pirksime, jei pelną atiduosime valstybei? Eiti į banką skolintis? O iš ko statysime, modernizuosime ūkį?
Štai mes pasistatėme naują sodinukų saugyklą. Joje įrengtas sodinukų šaldytuvas, sandėlis, rūšiavimo patalpos, buitinės patalpos darbuotojams. Sodinukai laikomi specialiuose konteineriuose, supakuoti į maišus, kad nedžiūtų, automatiškai palaikoma reikiama temperatūra.
Moderni saugykla kainavo apie 2,5 mln. litų – tai trejų metų pelnas. Bet ar nereikėjo tokios investicijos? Ar urėdija sodmenis turėjo ruošti kaip prieštvaniniame amžiuje? Ar pasistačius modernią sodinukų saugyklą nepagerėjo laikomų sodmenų kokybė, taigi – ir ateities miškas?
Be investicijų mes nepakonkuruosime nei vidaus, nei užsienio rinkoje. Metus kitus dar galime pakentėti, bet po to reikės sudėti rankeles.
