Spalį minimos garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduaro Andrė šimtosios mirties metinės. Šis iškilus žmogus, itin išmoningai kūręs parkus daugelyje pasaulio šalių, paliko ryškų pėdsaką ir Lietuvoje.

Iškili asmenybė

Iškilaus Prancūzijos kraštovaizdžio specialisto E. Andrė pavardė gerai žinoma daugelyje pasaulio šalių. Per 71-erius savo gyvenimo metus šis prancūzas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje sukūrė apie 100 visuomeninių ir privačių parkų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Šiaurės ir Lotynų Amerikoje...

E. Andrė gimė 1840 m. liepos 17 d. Prancūzijos Buržo mieste. Jo tėvas buvo šio miesto sodininkas, todėl nuo pat ankstyvos vaikystės Eduaras turėjo galimybę domėtis gamta, bendrauti su žymiausiais šalies botanikos atstovais. Nutaręs savo gyvenimą susieti su sodininkyste, devyniolikmetis E. Andrė nuvyko į Paryžių stažuotis Gamtos istorijos muziejuje. Po metų Paryžiaus miesto municipaliteto tarnyba jį paskyrė pagrindiniu miesto sodininku. Aštuonerius metus jis aktyviai projektavo sodus ir parkus, o savotiška šio karjeros etapo viršūnė tapo Biut Šomono parko apželdinimas.

1867 metais E. Andrė laimėjo prestižinį tarptautinį konkursą Liverpulio Seftono parkui įrengti. Projekto įgyvendinimas, kuriam jis pats vadovavo, užtruko penkerius metus – 1872 m. gegužės 20 d. parkas buvo iškilmingai atidarytas dalyvaujant Anglijos princui Artūrui.

Šiame 150 ha raižyto reljefo parke architektas sumaniai derino vietinių ir retų rūšių medžius bei mažesniuosius augalus, Mersio upės vandenis išnaudojo įvairiausių formų kriokliams suformuoti, dailiai pritaikė metalinius elementus, geležinį tiltą. Iki šių dienų šis parkas, pelnęs kūrėjui pasaulinį pripažinimą, Prancūzijoje vadinamas angliškuoju, o Anglijoje laikomas vieninteliu XIX amžiaus paryžietiško stiliaus parku.

1872-aisiais E. Andrė parengė Liuksemburgo miesto sodo pertvarkymo projektą, kuriam įgyvendinti prireikė dvidešimties metų. Šį darbą jis baigė kartu su savo sūnumi Renė, pasekusiu tėvo pėdomis. Vėliau E. Andrė kūrė parkus daugelyje Prancūzijos miestų, projektavo Monte Karlo kazino prieigas, dirbo Romoje. Argentinos vadovai jį pakvietė sutvarkyti Buenos Airių miesto sodo, vėliau architektas sulaukė užsakymo iš Kairo, 1890-aisiais jo buvo paprašyta pertvarkyti Urugvajaus sostinės Montevidėjo viešąsias erdves. Pietų Amerikoje E. Andrė keliavo 1875–1876 metais, čia jis pasižymėjo kaip botanikas – į Europą parvežė daugiau nei 3 000 rūšių naujų augalų. Vienas populiariausių – Andrė anturis (lot. Anthurium andreanum), kitaip dar vadinamas flamingo gėle. Per visą karjerą šis garsusis sodininkas nuosavame sode Prancūzijoje augino retuosius augalus bei išvedinėjo naujas augalų rūšis ir hibridus.

Sukauptą patirtį kuriant želdynus E. Andrė atskleidė 1879 metais pasirodžiusioje knygoje „Sodų menas“.

Gražino ir Lietuvą

Daugelyje pasaulio šalių savo patirtį skleidęs prancūzų kraštovaizdžio meistras didelį indėlį įnešė ir į Lietuvos kraštovaizdžio kūrimą. Į mūsų kraštą jį pasikvietė grafai Tiškevičiai.

Po vestuvių (1893 metais) Palangos grafas Feliksas Tiškevičius su savo žmona Antanina Sofija Loncka keliavo po Europą. Viešėdami Berlyne jaunavedžiai susipažino su vokiečių architektu Francu Švechtenu. Susitarė, kad jis Palangoje grafų šeimai pastatys neoromantinio stiliaus rūmus. Manoma, kad būtent šis architektas Tiškevičiams rekomendavo garsų prancūzų parkų kraštovaizdžio architektą, botaniką E. Andrė.

Pačioje XIX a. pabaigoje buvo sukurti parkai keturiuose Tiškevičių dvaruose Lietuvoje. Pirmiausia su sūnumi Renė atvykęs į Palangą, architektas vėliau aplankė kitų Tiškevičių dvarus Užutrakyje, Lentvaryje, Trakų Vokėje. Tiškevičiai žymaus parkų kūrėjo projektams įvykdyti negailėjo pinigų, suprato jo idėjas, vertino parkų meno žanrą.

Specialistai pabrėžia, kad E. Andrė suprojektuotuose parkuose buvusiuose Tiškevičių dvaruose harmoningai dera autoriui būdingi kraštovaizdžio elementai: dirbtinės grotos ir uolos, sudarančios kalnų įspūdį, išradingai priderinti natūralūs vandens telkiniai, padailinti dirbtiniais elementais, vandens kaskadomis ir kriokliais, tvenkiniai.

Palangos botanikos parkas

E. Andrė Palangoje su sūnumi praleido tris vasaras. Maždaug 60 ha ploto Šventojo Birutės miško teritorijoje jie sukūrė tikrą meno kūrinį, kuriame harmoningai dera natūralizmas ir prancūziškas dekoratyvumas.
Išgyvenęs du pasaulinius karus, daugybę stichinių ir kitų nelaimių, plečiamas ir restauruojamas parkas, pasak parką aplankiusios E. Andrė asociacijos pirmininkės Floransės Andrė-Olivjė, išskyrus kai kurias detales, išsaugojo E. Andrė parkų dvasią.

Grafo F. Tiškevičiaus rūmus, kuriuose dabar įsikūręs Gintaro muziejus, supantis parkas buvo kuriamas kartu su rūmais. Čia – didelė vaizdų ir nuotaikų įvairovė. Neorenesanso stiliaus rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir istoriškai garsios lietuvių šventovės – legendinio Birutės kalno, nuo kurio atsiveria gražus reginys į jūrą. Meistriškai išvedžioti takai, aikštelėse įrengti gėlynai.
Prieš šiaurinį rūmų fasadą – didysis parteris, kuriame yra įrengti gėlynai ir fontanas, stovi Laiminančio Kristaus skulptūra. Medeliai į Palangą buvo atvežti iš Berlyno, Karaliaučiaus, kitų Europos botanikos sodų. Dabar, kaip ir anksčiau, parke vyrauja pušys, dar auga juodalksnių ir eglių, veši įvairių svetimų platumų medžių.

Išgyvenęs du pasaulinius karus, daugybę stichinių ir kitų nelaimių, plečiamas ir restauruojamas parkas, pasak parką aplankiusios E. Andrė asociacijos pirmininkės Floransės Andrė-Olivjė, išskyrus kai kurias detales, išsaugojo E. Andrė parkų dvasią.

Lentvario dvaro parkas

Apie 1850 metus grafas Juozapas Tiškevičius nusipirko Lentvario dvarą, čia pasistatė rezidencinius rūmus, kurie vėliau, XIX a. pabaigoje, buvo rekonstruoti. Dvaro sodybos rekonstrukcijos metu pagal E. Andrė projektą buvo pertvarkytas ir parkas.

Lentvario dvaro parkas glaudžiasi prie dirbtinio Lentvario ežero, atsiradusio grafo J. Tiškevičiaus valdymo laikais, kai vanduo specialiu kanalu buvo atvestas iš Trakų ežerų. Rytinėje pusėje jį supa trys grandine išsidėstę tvenkiniai. Pagrindinis kelias eina per ežero ir tvenkinių sąsmauką. Dvaro rūmų ansamblis, supamas vandens telkinių, atsiduria tarsi saloje.

Parke įrengtos labai savitos vandens kaskados (kriokliukai), dirbtinės uolos, akmeniniai tilteliai, įdomi, prie vietos reljefo priderinta takų sistema, trys tvenkiniai, apžvalgos kalvelė. Viena iš parko įžymybių – akmeninis viaduko tipo tiltas per kaskadinį upelį.

Nuo rūmų terasos atsiveria nuostabus ežero ir Lentvario miestelio vaizdas. Pati rūmų teritorija ir šalia esanti parko dalis ypač puošniai atrodo nuo priešingo ežero kranto.

Parke vyrauja vietinės eglės, pušys, klevai ir liepos, auga nemažai ąžuolų, taip pat iš svetur atvežtų europinių maumedžių, melsvųjų pocūgių, vakarinių tujų, didžialapių liepų, Švedlerio paprastųjų klevų, pilkųjų riešutmedžių, karpotųjų beržų.

Kitados klestėjusiame dvare, kurio ansamblį sudarė dešimt pastatų – erdvūs dviejų aukštų rūmai, karvidės, arklidės, daržinė, įspūdinga kavinė „Rivjera“ su viešbučiu, kiti ūkiniai pastatai, – sovietų valdžia nusprendė įkurdinti Lentvario kilimų fabriką, o ūkiniuose pastatuose įsikūrė ir tarybinis ūkis. Fabriko darbuotojai rūpinosi dvaro rūmais, o štai ūkio darbininkai darė nepataisomą žalą – pasaulinio garso architekto įkurtame parke net būdavo kertami medžiai malkoms.

Prieš didžiąją ekonomikos krizę dvaro rūmus iš bendrovės „Kilimai“ įsigijo žinomas verslininkas, bendrovės „Ranga Group“ prezidentas Laimutis Pinkevičius ir iškart pareiškė, kad dvaras turėtų atgauti buvusią prabangą bei grožį, tarnauti kultūriniam turizmui. Naujasis šeimininkas ketino apsigyventi antrajame rūmų aukšte įrengtuose apartamentuose. Deja, nepalankūs ekonomikos vėjai sutrukdė šiems planams tapti realybe.

Užutrakio parkas

Dar vienas E. Andrė šedevras – Užutrakio parkas, įkurtas pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Šis 80 ha plotą užimantis parkas buvo sumanytas kaip vandens parkas. Čia įrengta daugiau nei dvidešimt tvenkinių, susietų tarpusavyje ir su Trakų ežerais, jaukus kelių ir pasivaikščiojimo takų tinklas, sukurtos dirbtinių uolų grupės, sudarančios kalnų peizažo įspūdį.

Grafai Tiškevičiai į Užutrakio pusiasalį keldavosi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką. Pusiasalio kyšulyje mažame namelyje budėdavo keltininkas. Kelias, vedantis nuo rūmų to namelio link, buvo vadinamas Kunigaikščių alėja. Keltininko namelis ir prieplauka buvo matomi iš netoliese esančios kalvos viršūnėje stovėjusios apskritos pavėsinės – rotondos. Ant gretimos kalvelės tarp mažų tvenkinukų pastatyta Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra. Sovietmečiu pavogtos skulptūros kopija 2007 metais buvo pastatyta ant išlikusio originalaus postamento. Beveik pusiaukelėje tarp rūmų ir keltininko namelio sumūrytas didelis dirbtinių uolų masyvas su grota. Jos atspindžiai buvo matomi kitoje kelio pusėje tyvuliavusiame tvenkinyje. Iš rūmų ir nuo terasos atsiveria puikus ežero ir Trakų pilies vaizdas.

Užutrakio parke, be 38 rūšių vietinių medžių ir krūmų, šiandien auga dar 54 E. Andrė įveistos svetimžemės rūšys bei formos. Parko augalija ypatinga ir tuo, kad greta auga ir labai dažni visiems įprasti, ir reti saugomi, ir Vakarų Europos miškų augalai, sudarydami unikalias bendrijas, kurias galima pamatyti nebent parkuose.

Pastaraisiais metais Užutrakio dvaro sodyba intensyviai restauruojama, pritaikant ją turizmo reikmėms. Jau restauruota artimiausia rūmų aplinka, atkurti keturi iš dvidešimties buvusių peizažinės parko dalies tvenkinių, rekonstruoti didysis ir mažasis parteriai, restauruotose dvaro arklidėse įrengtas turistų aptarnavimo centras.

Prieš kelerius metus atveriant iš dalies restauruotų Užutrakio rūmų duris buvo atidengtos deivių Floros ir Dianos skulptūros, vėliau parką pagyvino dar dvi – romėnų medžių nimfos hamadriadės ir gulinčio vynuogių bei vyndarystės dievo Bakcho. Ant ežero terasos atstatyti čia iki Pirmojo pasaulinio karo stovėję du atviri paviljonai – neatsiejama rūmų architektūros dalis.
Restauruotuose rūmuose jau rengiami kamerinės muzikos koncertai, vyksta parodos.

Trakų Vokės parkas

Šalia pagrindinio kelio iš Vilniaus į Trakus 23 ha plote plyti dar vienas E. Andrė kūrinys – Trakų Vokės parkas, supantis puošnius neorenesanso stiliaus rūmus, pastatytus žymaus italų kilmės lenkų architekto Leandro Markonio pagal Lazenkų Varšuvos rūmų pavyzdį.

Dvaras buvo įkurtas XIX a. antroje pusėje, kai Trakų Vokė atiteko Vilniaus bajorų maršalkai, grafui Jonui Tiškevičiui. Valdant Tiškevičiams buvo užveistas parkas, iškasti tvenkiniai, kuriuose buvo auginama seliavų ir kitų vertingų rūšių žuvų. E. Andrė su sūnumi Renė čia darbavosi tuo pat metu kaip ir kituose Tiškevičių parkuose. Trakų Vokės parko rekonstrukcija buvo baigta 1900 metais.
Žemoje rytinėje terasoje tyvuliuoja trys medynų apsupti tvenkiniai. Banguoto reljefo dalį dengia medynai, tarp kurių vingiuoja takai. Parko alėjos sudarytos iš vietinių liepų, o medynuose vyrauja klevai ir uosiai su eglių, pušų, beržų bei ąžuolų priemaiša. Dešinėje parko pusėje buvo du lapuočių medžių tuneliai, koplyčia ir vartai. Ši koplyčia buvo Tiškevičių mauzoliejus.

Antrojo pasaulinio karo metais dvare gyveno kolonistai iš Olandijos. 1945-aisiais dvaras tapo Ministrų Tarybos vila, paskui Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. Šiandieniame dvaro ansamblyje yra išlikę rūmai, varpinė su dviem bokšteliais, 1870 metų koplyčia...

Dabar rūmuose įsikūrusi Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga. Arklidėse veikia Trakų Vokės bendruomenės kultūros centras, seniūnija.

Parkų kelias

Lietuvoje apsilankę užsienio ekspertai pripažino, kad dabar savo pirmykštę išvaizdą praradę E. Andrė kurti parkai, neturintys analogų pasaulyje, yra brandžiausi minėto autoriaus kūriniai, todėl turi būti atkurti bei pritaikyti kultūriniam turizmui.

Niekas nesiginčija, kad sumanymas išsaugoti šiuos gyvuosius paminklus kainuotų daug, tačiau įdėtos lėšos per kultūrinį turizmą ateityje atsipirktų.

Europos kultūros kelių institutas parengė Trakų Vokės parko tvarkymo galimybių studiją. Jos rengėjai tikina, kad Trakų Vokėje esantis parkas – vieta, kurią atgaivinus būtų galima pradėti kurti visų keturių E. Andrė parkų kelią per Trakų Vokę, Lentvarį, Užutrakį iki Palangos, ir taip atsirastų dar vienas patrauklus turistinis maršrutas Lietuvoje.