Vilnius įvardijamas kaip vienas žaliausių Europos miestų. Pusiau natūraliose vietose - miesto parkuose - knibžda laukinių gyvūnų įvairovė, nors kai kurioms rūšims jau gresia išnykimas, pastebi Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Petras Kurlavičius.
Dėmesys gyvūnijai auga
Prof. P. Kurlavičius nusiteikęs optimistiškai: nors problemų, su kuriomis tenka kasdien susidurti ekologams Vilniuje, apstu, vilties teikia besikeičiantis žmonių mąstymas - kone kiekviename gyvenamajame rajone galima rasti lesyklėles paukščiams, vis daugiau žmonių susimąsto apie tai, kokį poveikį daro ne tik sau, bet ir aplinkai.
„Galbūt žmonių auklėjimas, švietimas duoda vaisius – juk apie aplinkosaugą daug kalba įvairios organizacijos, vaikams aiškinama mokyklose. Tik kartais pasigirsta priekaištų, neva ekologai rūpinasi gyvūnais, kai reikia rūpintis žmogumi, tačiau jie visiškai neteisingi – ekologai kaip tik pirmiausia rūpinasi žmogumi, nes žmogaus kokybiškam poilsiui reikia sveikos, kuo artimesnės natūraliai aplinkos“, - teigė jis.
Vilniuje, palyginus su kitais didmiesčiais, tokios aplinkos turime gana nemažai. „Į Vilnių atvažiavusiems užsieniečiams mūsų miestas atrodo labai žalias – tai yra didžiausias jo unikalumas. Tai suprantama, nes kuo miesto istorija ilgesnė, tuo labiau iš jo išstumiama gamta, lieka daugiausia mūras ar betonas“, - aiškino prof. P.Kurlavičius.
Tačiau, kaip pastebi VPU profesorius, Vilniui augant ir plečiantis, grėsmių gyvūnijai daugėja. „Žmonės mato augančius naujus pastatus, ryškias reklamas, bet ekologai pastebi ir kitus negerus dalykus. Jei mes neatkreipsime dėmesio į klaidas, kurias žmonės padarė Vakarų Europoje, galime jas taip pat pakartoti“, - perspėjo jis.
Parkams trūksta vadinamųjų biologinių koridorių
Vingio parkas, Verkių kompleksas, Buivydiškių tvenkiniai – tai tik keletas iš Vilniaus lankytinų vietų, kuriose išlikusios pusiau natūralios gamtos sąlygos. Čia kartais galima sutikti gyvūnų, kurie miestui įprastai nebūdingi. „Netoli Verkių gyvenantys žmonės pasakoja prie namų dažnai matantys lapes – galbūt jas privilioja šiukšlėse randamas maistas, jos nebesibaimina žmogaus. Taip pat Vilniuje gyvena ūdrų, bebrų, atklysta stirnų ar briedžių“, - vardino prof. P. Kurlavičius. Tiesa, pastarieji Lietuvoje žmonių yra įbauginti ir arti neprisileidžia.
Dažniausiai urbanizuotose Europos teritorijose judrių gyvūnų mirtingumas ant kelių yra net didesnis nei gimstamumas. Jos visai išnyktų jei nepasipildytų iš užmiesčio užklystančiais individais. Šiuo požiūriu mažiausiai nukenčia skraidantys gyvūnai, o daugiausiai nukenčia varliagyviai ir smulkūs bei vidutinio dydžio žvėreliai“, - aiškino pašnekovas. Todėl atsakingi už miestų infrastruktūrą žmonės turėtų pagalvoti ir kaip palikti migracijos kelius gyvūnams.
Naktiniai miesto gyventojai
Dar vienas žmonėms mažai pažįstamas Vilniaus gyventojas – akmeninė kiaunė. „Jis nėra retas, tačiau žmonės jį mažai pažįsta, nes tai – naktinis gyvūnas. Tačiau kas atpažįsta pėdsakus mato, kad naktimis jis iš parkų, kuriuose daugiausia gyvena, atkeliauja ir į gyvenamuosius rajonus“, - pasakojo profesorius.
Jis taip pat, dirbdamas Vilniaus pedagoginiame universitete, pro savo kabineto langą ant gretimo namo stogo žiemą dažnai mato paliktus kiaunių pėdsakus – vikrūs žvėreliai užlipa lietvamzdžiais ar apželdinimo augalais.
„Mokslininkai – gyvūnų ekologijos tyrėjai – nurodo, kad urbanizuotose teritorijose gyvenančios akmeninės kiaunės maitinasi daugiausiai žiurkėmis, peliniais gyvūnais, paukščiais, tačiau, matyt, jas vilioja ir atliekos, kurias randa šiukšlių konteineriuose. Kai kurie žmonės, mėgstantys naktinį gyvenimą pastebi, kad kai kur kiaunė yra netgi dažnesnė už katę, ypač privačių namų teritorijose, kur važinėja mažiau automobilių, kurių jos vengia. Tačiau daug akmeninių kiaunių ant greitkelių žūsta, tenka matyti pačiam jų žuvusių bent kelias per metus prie Šeškinės kalno, kur, matyt, yra jų migravimo vieta (vadinamasis biologinis koridorius)“, - pasakojo jis.
Vilniuje gyvena ir nemažai šikšnosparnių, kurie daugiausiai susitelkia peržiemoti įvairiuose požemiuose. Norint juos išsaugoti, labai svarbu žiemą jiems netrukdyti. Mat ne laiku pabudinti gyvūnai išnaudoja savo maisto atsargas, sumažėja jų kūno riebalų, jie nebesugeba išlaikyti savo kūno temperatūros ir dažnai žūsta.
Vietinės voverės nyksta
Vakarų Europos parkuose dažnai galima pamatyti voverių, visai nebijančių žmogaus. Tačiau tai – ne tokios pačios voverės, kokios gyvena Lietuvoje.
Vietinėms voverėms Europoje kyla pavojus, nes atvykėlės iš Amerikos, kurios yra stambesnės, baigia jas nukonkuruoti. „Perspektyva, deja, yra tokia, kad vietinės voverės gali net visai išnykti. Atsitinka taip, kad žmonės ir nenorėdami blogo padaro ekologinių klaidų, perveždami gyvūnus į naują aplinką. Taip atsitiko ir su europinėmis audinėmis. Kai kažkas atvežė kitą audinių rūšį iš Kanados, kurios buvo stambesnės, geresniu kailiu, vietinės beveik išnyko“, - lygino profesorius. Vilniuje paprastųjų voverių taip pat galima pamatyti parkuose, tačiau jos žmogaus dažniausiai arti neprisileidžia.
Pamatyti mieste kiškį – labai retas atvejis. Tuo labiau, kad dėl nežinomų priežasčių jie nyksta visoje Lietuvoje. „Nėra vieningos nuomonės, kodėl taip atsitiko, bet kiškių populiacija Lietuvoje labai sumažėjusi. Nors jie dar įtraukti į medžiojamų gyvūnų sąrašą, bet jau reiktų juos išbraukti. Galbūt tai lemia ligos, gal žmogaus veikla, daug jų žūsta keliuose – specialistai dėl to dar ginčijasi“, - sakė prof. P. Kurlavičius, neslėpdamas, kad ir jam šis reiškinys kol kas išlieka mįsle.
Profesorius Petras Kurlavičius Vilniaus pedagoginiame universitete dėsto bendrosios ir globaliosios ekologijos kursus Gamtos fakulteto biologijos ir ekologijos specialybių studentams, yra daugelio mokslinių straipsnių ir kelių knygų įvairiais taikomosios ekologijos ir aplinkosaugos klausimais autorius.
