Konstitucinis teismas (KT) yra išaiškinęs, kad net šeši šio įstatymo punktai pažeidžia Konstituciją, tačiau iki šiol vyksta aršūs ginčai, turėtų ar neturėtų žemės savininkas duoti sutikimą medžiotojams medžioti jo valdoje. Šie metai ypatingi dar ir tuo, kad baigiasi medžioklės plotų sutartys, pasirašytos prieš dešimt metų. Jeigu šiemet medžioklės įstatyme nebus padaryta pakeitimų, šios sutartys bus pratęstos iki 2023 m.
KT dar 2005 m. yra išaiškinęs, kad Medžioklės įstatyme įteisintas leidimas medžiotojams medžioti privačioje žemėje be jos šeimininko sutikimo pažeidžia Konstituciją. Keistina nuostata, kad privataus miško savininkas gali uždrausti medžioti jo valdoje tik tuo atveju, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui daroma žala. Dar viena įstatymo klaida, anot KT, privačios žemės savininkai apie ketinimą medžioti jų sklype gali būti informuojami ne tiesiogiai, o savivaldybei apie tai paskelbus šalies ar vietinėje spaudoje per mėnesį. GRYNAS.lt kalbinti pašnekovai vieningai pritarė, kad tam tikri įstatymo punktai turėtų būti keičiami, tačiau išsiskyrė nuomonės, kaip tai geriausia būtų padaryti.
Įstatymas neliestas 8-erius metus
Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininko Algio Gaižučio teigimu, nors Vyriausybės formuojamos kas ketverius metus, KT išaiškintos nuostatos nėra koreguojamos jau aštunti metai.
Jo teigimu, kadangi KT nuostatos įstatyme neįtvirtintos, nėra ir teisinio pagrindo jų laikytis. „Reikėtų žiūrėti gyvenimiškai. Medžioklė kaip veiklos rūšis, kaip pomėgis, kaip nusistovėjusi ilgametė veikla be jokios abejonės yra reikalinga, tiktai ji turėtų būti organizuojama prisilaikant dabartinių realijų. Jau daugiau kaip dvidešimt metų visas šalies ūkis ir veikla yra formuojama privačios nuosavybės pagrindu, tai neturėtų būti užmiršta ir medžioklėje. Kompromisų čia tikrai neturėtų būti“, - sakė A. Gaižutis.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys sutiko, kad įstatymo pataisų rengimo procesas užsitęsė – praėjusios kadencijos Seimas pataisų nesvarstė, tačiau šią kadenciją Seimas turėtų prie jų sugrįžti. Jis taip pat tikino, kad į KT išaiškinimus parengtame įstatymo pakeitimo projekte buvo atsižvelgta.
Tačiau specialistas pabrėžė, kad paisant žemės savininko interesų, turėtų būti nepamirštamos ir valstybės pareigos. „Turėtų būti išlaikyta pusiausvyra tarp savininko ir valstybės nuosavybės. Nereikia pamiršti, kad gyvūnija nėra nei medžiotojų, nei žemės savininko nuosavybė. Tai yra valstybinė nuosavybė, todėl valstybė privalo reguliuoti santykį tarp laukinio gyvūno, žemės savininko ir medžiotojo“.
Gamtos apsaugos specialistas akcentavo, kad įstatyme negali būti įtvirtintas vienpusis kažkieno teisių deklaravimas. Jeigu žemės savininkas vienpusiškai nuspręstų neleisti medžiotojams medžioti jo valdoje, jis netektų kai kurių savo teisių – pavyzdžiui, jam nebūtų atlyginama žala, padaryta miško ir pasėlių medžiojamųjų gyvūnų, jis netektų teisės parduoti ar išnuomoti medžioklės ploto kitam asmeniui ir pats juo naudotis. „Kai kam gal tai skamba kaip per daug drastiškos priemonės, bet vadovaujantis sveika logika, taip ir turi būti. Valstybė prisiima teisę reguliuoti laukinės gyvūnijos medžiojimo išteklius, negali būti jokių privilegijų – nei žemės savininkui, nei paprastam piliečiui – medžiotojui“, - sakė L. Budrys.
Vieni kaltina valdininkų aroganciją, kiti – laiko stoką
LMSA pirmininkas A. Gaižutis teigė, kad medžioklės įstatyme yra palikta sovietinė tvarka ir valdininkų arogancija bei nenoras žiūrėti šiandienos realijų kuria bereikalingą įtampą: „Nei žemės, nei miško savininkai su medžiotojais turi noro konfliktuoti, nei medžiotojai suinteresuoti kažkokių konfliktų turėti. Bet nomenklatūrinė viršūnėlė su nuo sovietmečio atėjusiais įpročiais, kad nereikia skaitytis su visais kitais ir galima tvarkytis kaip tik nori, sukuria tokį precedentą“, - sakė pašnekovas.
„Visą laiką matyt vis atsiranda svarbesnių reikalų. Kiek kartų buvo lyg ir intensyviau pradėtas svarstyti šis klausimas, jis vis būdavo išbraukiamas iš darbotvarkės. Jokių kitų paslaptingų paaiškinimų nelabai randu. Greičiausiai tai nelaikoma ypatingai svarbiu dalyku, ypač kai užgriūna svarbesnės problemos“, - tokią įstatymo pakeitimo atidėliojimo priežastį buvo linkęs įžvelgti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas.
Jam pritarė ir L. Budrys: „Šiuo metu galbūt ir yra truputėlį svarbesnių reikalų, bet tas įstatymas toks, koks jis yra, negali tiek metų būti nepajudinamas“, - apie ateitį kalbėjo L. Budrys, pridurdamas, kad šiemet, ko gero, būtų drąsu sakyti, kad siūlomam įstatymo projektui bus pritarta, tačiau per šią kadenciją prie šio klausimo turėtų būti sugrįžta. - „Nesinorėtų gyvosios gamtos sąskaita padaryti revoliucijas, kai paskui daug metų reikėtų atstatinėti klaidas ir dėl jų kentėtų ne savininkai, ar medžiotojai, kas kiek pinigine išraiška netenka, bet gyvoji gamta, su kuria reikia elgtis labai atsargiai ir pamatuotai“, - sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius.
2013 m. pasibaigusios medžiojimo sutartys bus pratęstos dešimtmečiui
Pagal dabar galiojantį Medžioklės įstatymą prieš dešimt metų medžioklės plotų vienetų teritorijoms buvo išduoti Aplinkos apsaugos departamento leidimai. Jie suteikė teisę medžiotojams dešimt metų naudotis medžiojamų gyvūnų ištekliais.
Šiemet sukanka lygiai dešimt metų nuo to laikotarpio, todėl, kaip pabrėžė LMA pirmininkas A. Gaižutis, sutartys baigiasi ir politikai bus priversti ieškoti sprendimų iš susidariusios situacijos.
„Šitais metais turės būti priimti sprendimai dėl medžioklės plotų naudojimosi suteikimo teisiniu pagrindu“, - sakė A. Gaižutis. Kaip aiškino pašnekovas, valstybiniuose plotuose valdžia galės tvarkytis taip, kaip jai atrodo geriausia, bet privačiose valdose būtent žemės savininkui turi būti suteikta teisė spręsti, kas iš medžiotojų gali naudotis jų plotais. Medžioklės įstatyme, anot A. Gaižučio, būtina įtvirtinti visose demokratinėse valstybėse galiojančią nuostatą, kad medžioklės teisė yra neatsiejama žemės/miško nuosavybės dalis ir kad teisės suteikimas medžioti konkrečioje teritorijoje įgyjamas per medžioklės plotų nuomą.“
„Medžiotojai turėjo atlyginti visą žalą padarytą miškams ar žemėms jų savininkui. Jeigu tokie dalykai buvo nepadaryti, leidimas nebeišduodamas. Antras dalykas, jie turėjo kasmet mokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Jeigu jie bus nesumokėti, leidimas irgi nebus pratęstas. Trečia sąlyga – jeigu buvo sistemingai pažeidinėjami reikalavimai, nustatyti išduotame leidime, tai irgi gali būti priežastis, kad leidimas nebus išduotas. Ketvirta sąlyga – jeigu medžioklės plotai buvo mažesni negu nustatyta įstatyme (mažiau nei 1000 ha), irgi leidimas neturėtų būti pratęsiamas. Sąlygų yra užtektinai“, - aiškino L. Budrys. Anot jo, žemės savininkas pagal dabar galiojantį įstatymą (jeigu jis nebus pakeistas) uždrausti pratęsti leidimą gali tik tuo atveju, jeigu įrodys, kad jo valdose yra daroma žala.
„Vertinimu patinka man tas pilietis, ar nepatinka, be pagrindo žemės savininkas uždrausti savo valdoje medžioti negali“, - sakė L. Budrys.
Jeigu išduoti leidimai medžiotojams, įvykdžius visus reikalavimus, bus pratęsti, jie galios ateinančius dešimt metų.
Kas pasikeistų, jei įstatymas būtų pakeistas
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas A. Gaižutis svarstė, kad jeigu vis dėlto būtų priimtos įstatymo pataisos ir savininkai turėtų teisę spręsti, ar įsileisti medžiotojus į savo valdas, ar ne, situacija nelabai pasikeistų: „Daugelis savininkų neprieštarautų kad medžiotų ir dabartiniai medžiotojų būreliai, jeigu jie tai darytų tvarkingai, susiderinę su žemės savininkais dėl plotų medžioklei naudojimo. Kita dalis žemės savininkų nori pasirinkti, kuriems medžiotojams suteikti teisę medžioti jų valdose arba patys yra medžiotojai ir siekia įregistruoti medžioklės plotų vienetus. Yra ir tokių, kurie kategoriškai nusistatę prieš bet kokią medžioklę, tokie gali ir dabar uždrausti medžioti savo valdoje. Pasirinkimas turėtų būti žemės savininkui, juk LR Konstitucinio teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad teisė į nuosavybę yra pirminė, o teisė į medžioklę yra išvestinė teisė“.
Itin didelių pokyčių, priėmus daug diskusijų keliančias Medžiotojų įstatymo pataisas, nelinkęs matyti ir medžiotojus atstovaujantis E. Tijušas. Pašnekovo teigimu, medžiotojai ir dabar pakankamai atsakingai, ypač su stambiaisiais žemės savininkais, kontaktuoja, o su mažesniais tai padaryti, net ir įsigaliojus įstatymui, būtų sudėtinga dėl jų gausumo.
„Vienas iš siūlymų, kuris yra labai kontraversiškas ir aršiausiai diskutuojamas – siūlymas, kad su absoliučiai kiekvienu savininku turėtų būti pasirašyta medžioklės plotų naudojimo sutartis. Jei Lietuvoje yra apie 900 medžioklės plotų vienetų ir per 900 tūkst. žemės savininkų, tai reiškia, kad vidutiniškai viename medžioklės ploto vienete turėtų būti sudaryta tūkstantis sutarčių. Turint galvoje, kad medžioklė yra pomėgis, veikla laisvalaikio metu, įsivaizduokite buhalterijos tvarkymą, kai reikia aptarnauti 1000 sutarčių.
Kitas dalykas, tie politikai, kurie tvirtina, kad sutartys reikalingos ginant žemės savininkų interesus, labai smarkiai klysta, nes nežino realybės. Absoliučiai dauguma žemės savininkų, ypač smulkiųjų,valdančių vieną kita hektarą žemės ar miško, būtų užkrauta beprasmiška prievolė – nustatinėti popierinius santykius, kai savininkams susitikus su medžiotojais, problemos lengvai išsprendžiamos žodiniu susitarimu“, - dėstė E. Tijušas.
Anot jo, visai kitas dalykas – pritarti įstatymo pataisai, kuri įpareigoja atsižvelgti į žemės savininko norą nemedžioti jo medžioklės plotuose, kai šis savo norą deklaruoja viešai: „Kai savininkas pageidauja, kad jo žemėje būtų uždrausta medžioklė, tada tai turėtų būti įforminta kažkokiu dokumentu. Jeigu savininkas neturi jokių prieštaravimų, tas formalumas ir sutarties sudarymas yra biurokratizmas. Įsivaizduokite, kokią biurokratinę mašiną reikėtų užkurti, kad Lietuvoje sudarytume vos ne milijoną sutarčių“ - retorinį klausimą kėlė E. Tijušas.
