Kodėl Lietuvai netinkama tvari miškininkystė?

 (23)
Šį savaitgalį Druskininkuose įvyko diskusija miškų tema. Susirinkę miškininkai ir visuomeninių judėjimų atstovai diskutavo, ką daryti, kad Lietuva išliktų miškų valstybe.
Miškas - Lietuvos puošmena, bet ką daryti, kad ji
Miškas - Lietuvos puošmena, bet ką daryti, kad ji
© DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

Džiaugdamasi nemažu dalyvių skaičiumi, Žali.Lt koordinatorė Virginija Vingrienė paaiškino, kad idėja surengti šį forumą gimė siekiant atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į miškų vaidmenį mūsų gyvenime. Entuziazmo neslėpė ir Žali.Lt narys Laurynas Okockis, vadindamas šį susitikimą pirmuoju žingsniu plačiam dialogui tarp visų gamtos ir miškų išteklių saugojimu suinteresuotų grupių. Jo nuomone, pasidalinimas nuomonėmis labai svarbus siekiant, kad Lietuva ir išliktų miškų valstybe.

Diskusijoje buvo paliesta miškų naudojimo ir išsaugojimo svarba, galimos intensyvaus vartojimo ir privačių iniciatyvų grėsmės šalies aplinkai ir ekonomikai, kad miškai netaptų tik ūkine komercine preke. Kaip sakė Druskininkų miškų urėdas Zenonas Naujokas, miškai – tai ne tik mediena. Dar daugiau: visa kita miško teikiama nauda, poveikis aplinkai ir žmogui gali būti net svarbesni už miške iškertamą ir parduodamą medieną.

Kai mažiau miške lankytojų, mažiau ir gaisrų

Druskininkų miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Saulius Adomavičius, pastebėjo, kad Lietuvos miškams didėja ir rekreacinis spaudimas. Tai parodo ir gaisringumo kitimas: gaisrų sumažėja ne tik kuomet drėgna, bet ir tuo metu, kai labai sausa, t. y., kada miške mažiau lankytojų. Lankytojų gausa, suprantama, atsiliepia ir bioįvairovės išlikimui, tačiau veiksmus išsaugant bioįvairovę jis vertino truputį santūriau.

Mūsų šaliai galbūt ne visai tinkama tvari miškininkystė, nes jos atveju, kaip minėta, mažėja bioįvairovė, išplaunamos maistmedžiagės. Nepriimtina Lietuvai ir plantacinė miškininkystė, kuomet – dirbtinai užveisiamos tam tikros rūšies medžių plantacijos.
Autoriaus citata

„Jei aptikome miške vertybę, tai dar nereiškia, kad būtina nutraukti tame miške ūkinę veiklą, – kalbėjo jis, tačiau čia pat papildė savo žodžius. – Siekdami biologinės įvairovės, mes panaudojame tik 44 proc. prieaugio, vykdome itin retų paukščių – žalvarnių apsaugos projektą“.

Miškininkai, jo teigimu, galėtų užsodinti dar didesnius plotus, gerinti jų rūšinę struktūrą, bet sodinti įvairesnius miškus trūksta žemės. Galbūt galima būtų kaip nors paspartinti nenašių žemių perdavimą miškininkams.

Dėl miškų nuskurdimo kalta ir Žemės ūkio ministerija?

Diskusijoje buvo nutarta, kad apskritai Lietuvos miškingumas didėja. Iki XX a. mažėjusį miškingumą galima sieti susijęs su ekstensyviąja žemdirbyste – jai didėjant, miškingumas mažėja. Lietuvoje šiuo metu didėja intensyvi žemdirbystė, o nekonkurencingi žemdirbystės plotai apleidžiami ir palengva savaime apauga mišku. Tačiau iš kitos pusės reikia pastebėti ir iki šiol buvusį nepakankamą atsakingų už miškų plėtrą institucijų dėmesį. Pavyzdžiui, ES paramą miškų plėtrai buvo patikėta administruoti Žemės ūkio ministerija, kurioje net šios rūšies specialistų nebuvo! 

Šis nesusipratimas, iš dalies pristabdė miškingumo didėjimą, nes pradžioje paramos gavimo taisyklės ( dabar nesvarbu, kas buvo atsakingas už jų ruošimą)  Žemės ūkio ministerijoje buvo „sukurptos“ tokios, kad gauti paramą buvo labai keblu. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos interneto svetainės duomenimis 2007-2013 m. programiniam laikotarpiui priemonėms, susijusioms su miškų plėtra, buvo numatyta 983,56 mln. Lt parama, tačiau per 2007 m. ir 2008 m. (kartu sudėjus) pagal minėtas priemones tebuvo išmokėta vos 4,67 tūkst. litų... Dabar parama miškų plėtrai sparčiai didėja, ypač pagerėjo reikalai ministerijos vairą perėmus prof. Virgilijui Juknai. 

Per didelė miško „tvarka“ irgi žalinga

Tačiau ne viską lemia miško plėtra – svarbu ir kaip juos prižiūrime. Danas Augutis iš Lietuvos gamtos fondo pažymėjo, kad tarpukaryje ir pokario metais miškai, atrodo, buvo geriau išvalomi, nes šildymui buvo naudojama beveik vien mediena. Tačiau niekas tais laikais neįvertino, kiek nukečia nuo pernelyg didelės tvarkos bioįvairovė. Juk pūvančiuose stuobriuose,  vadinamuose „negyva“ mediena, yra gausybė smulkiosios miško faunos buveinių. Išsaugojus vienos rūšies buveines, kartu išsaugoma ir daug kitų, su ja susijusių rūšių – gamtoje egzistuoja „skėtinis“ principas.

Taigi, dėl intensyvių kirtimų mažėja medienos ištekliai, o dėl pernelyg intensyvaus valymo nebelieka „blogos“ medienos veistis vabzdžiams ir kitai smulkiai faunai. Juk pūvančiuose medžiuose gyvena apie trečdalis rūšių. Todėl, sakysime, anglai laiko net iki 40 proc. „negyvos“ medienos, gausiai jos paliekama ir pas lenkus, Belovežo girioje... 

Kalbant apie atsakingą miškininkystę, akcentuota, kad miškai – ilgaamžė ekologinė sistema, kurioje vyksta nuolatiniai procesai, o vienos rūšys išstumia kitas, todėl labai svarbu kokiais principais vadovautis tvarkant miškus. Mūsų šaliai galbūt ne visai tinkama tvari miškininkystė, nes jos atveju, kaip minėta, mažėja bioįvairovė, išplaunamos maistmedžiagės. Nepriimtina Lietuvai ir plantacinė miškininkystė, kuomet – dirbtinai užveisiamos tam tikros rūšies medžių plantacijos. Vargu ar prie gero privestų ir ekstensyvūs, būdingi daugiausia privatiems miškams, miškų valdymo principai - kirsti tai, kas pelninga ir kuo mažiau investuoti... 

Lietuvos valstybiniuose miškuose šiuo metu vykdoma daugiafunkcinė miškininkystė t. y., įskaitant miškų atkūrimą ir apsaugą, „savo teises“ jau rodo ir atsakinga (ekologinė), kuomet didesnis dėmesys rūšių apsaugai, miškininkystė. Todėl aptariant miškingiausių šalies teritorijų patrauklumo aspektus, pabrėžta ir biologinės įvairovės išsaugojimo svarba.

Daugiausiai diskusijų - dėl vilkų ir lūšių išsaugojimo

Kaip vienas svarbiausių aspektų buvo paminėta vilkų ir lūšių populiacijų išsaugojimas. Mindaugo Lapelės iš Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos ir Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ pirmininkės Linos Paškevičiūtės pranešimai šiomis temomis perėjo į nemažas diskusijas.

Diskusija parodė, kad einame teisinga linkme, tačiau nerimą kelia vis dar pasitaikantys piktnaudžiavimo įstatymų spragomis atvejai. Todėl viena iš diskusijos temų buvo disponavimo miškais ir jų ištekliais suvaržymo būtinybė. Nerimą kelia privatizuotos pakrantės, kuriose nieko nevykdoma, o visuomenei naudotis neleidžiama. Pagrįstą nerimą visuomenei kelia ir galimybės plėsti miestų ribas miško sąskaita. Tokiais atvejais nebesimato kitos išeities, kaip finansinių svertų panaudojimas.

Dėl intensyvių kirtimų mažėja medienos ištekliai, o dėl pernelyg intensyvaus valymo nebelieka „blogos“ medienos veistis vabzdžiams ir kitai smulkiai faunai. Juk pūvančiuose medžiuose gyvena apie trečdalis rūšių. Todėl, sakysime, anglai laiko net iki 40 proc. „negyvos“ medienos, gausiai jos paliekama ir pas lenkus, Belovežo girioje.
Autoriaus citata

Tiesa, pagal dabar galiojantį Miškų įstatymą, norintys pakeisti žemės paskirtį, privalo įmokėti nemažą kompensaciją, kuri bus panaudota naujiems miškams įveisti. Bet, pasak diskusijos dalyvių, vis tik pirma reikia įvertinti ar nebūtų tikslingiau skirti miestų plėtrai atokesnius sklypus, o tarp jų esančius miškus skirti rekreacijai. Buvo pateiktas siūlymas norintiems gyventi miško aplinkoje, statytis namus teritorijose šalia miško, o naujas sodybas apsodinti mišku. Tai kur kas patraukliau visuomenės akyse nei kirsti miškus būsimose statybvietėse ir mažinti miško plotus. Priešingai – taip miškingumas bus dar didinamas. 

Tačiau miško plėtra, kaip ir daugelis sričių, reikalauja papildomų lėšų, vadinamų investicijų į ateitį, todėl daugelį neramina tam tikruose sluoksniuose pasigirdusios kalbos, esą, ES lėšas skirtas miškų plėtrai reikėtų nukreipti žemdirbių tiesioginėms išmokoms didinti. Tačiau reikia tikėtis, kad taip neatsitiks, nes priešingu atveju reikštų, kad mes ritamės į „trečiojo pasaulio“ valstybių lygį. Ir tai ne visos jos tokios atsilikusios - ir Afrikoje yra valstybių, kurios kęsdamos nepriteklių ir skurdą, vis tik nepasuko beatodairiško gamtos išteklių naudojimo keliu.

Klausimas, ar liksime miškų valstybe, lieka atviras

Taigi, ar išliks Lietuva - Europos geografinis centras - miškų valstybe? Tai sąlygoja nemažai įvairių priežasčių, tarp kurių ne tik ES lėšų įsisavinimas miškų plėtrai, bet ir mūsų pačių supratimas, kad nenašių ar netinkamų žemės ūkiui teritorijų apželdinimas mišku yra ne vien žemės panaudojimo alternatyva. Miškų plėtra prisideda ir prie šalies gamtinių išteklių gausinimo, ir padeda išlaikyti balansą tarp regionų plėtros ir aplinkos. Taigi, reikia tikėtis, kad mūsų miškai nebus „pravalgyti“, nenašių ir netinkamų žemės ūkiui teritorijų apželdinimas mišku paspartės. 

Nuotaiką kelia ir tai, kad į aplinkos saugotojų gretas jau įsijungė gražus būrys jaunimo, kurių atstovai dalyvavo ir šioje diskusijoje. Dar smagiau, kad šie žmonės aplinkosaugą traktuoja jau ne kaip apie vienos ar kitos rūšies „vabzdžių išsaugojimą“. Apie aplinkosaugą ir gamtosaugą jie kalba kaip tam tikrą visuomenės santykių elementą, o miškus jie mato ne tik kaip medienos šaltinį, bet ir kaip priemonę platiems visuomenės poreikiams tenkinti ir sveikatingumui gerinti, kaip priemonę sudarant normalias gyvenimo sąlygas kaimo žmonėms. Itin džiugina tai, kad su jais bendrą kalbą jau randa ir kai kurios valdžios institucijos.

www.GRYNAS.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)