Žemės plaučiais vadinami Amazonės miškai – labai veiksmingi žmogaus išmetamų anglies dvideginio teršalų siurbliai. Tačiau kanadiečių bendrovė „Carbon Engineering“ sako, kad netrukus galės anglies dvideginio susiurbti tūkstančiais kartų daugiau nei visi Žemėje augantys medžiai.
Bendrovę prieš šešerius metus įkūrė Harvardo universiteto mokslininkas Deividas Keithas. Jam pavyko pritraukti investuotojų, tarp kurių ir Billas Gatesas, o spalį Vakarų Kanados provincijoje, Skvomiše, „Carbon Engineering“ oficialiai pristatė pirmą rimtą savo sumanymo prototipą.
Tai orą siurbiančios spintos. Jų viduje specialus skystis per chemines reakcijas gaudantis anglies dvideginio molekules ir paverčiantis jas kietomis granulėmis.
Kol kas bendrovė susiurbė ir kietomis granulėmis pavertė dar tik dešimt tonų anglies dvideginio, kai žmonių taršą mokslininkai paprastai matuoja milijardais tonų. Tačiau „Carbon Engineering“ tyrinėtojai sako, kad jų siurblio projektas gana paprastas ir gali būti lengvai pritaikytas milžiniškoms konstrukcijoms, kurios susiurbtų gerokai daugiau tonų anglies dvideginio.
„Grubiai kalbant, mums reikia tokio ploto, kad susiurbtume teršalus, išmestus vieno automobilio. Vadinasi, visas šis plotas gali siurbti keliolikos automobilių teršalus“, – sako „Carbon Engineering“ mokslo darbuotojas Geoffrey Holmesas.
Mokslininko parodytą plotą padidinus kelis tūkstančių kartų ir milžiniškomis siurblių spintomis apstačius miestus būtų galima susiurbti visų miestuose naudojamų automobilių teršalus. Dar daugiau – iš kietųjų granulių vėliau galima vėl gaminti Įprastą kurą. Tai galėtų netgi pasirodyti pigiau, nei kasti jį iš rezervų. „Carbon Engineering“ projekto sėkmės atveju nereikėtų iš esmės pertvarkyti pasaulio gamybos ar transporto infrastruktūros, todėl sprendimas būtų staigus ir veiksmingas. Pirmą pramoninę anglies dvideginio siurbtuvę „Carbon Engineering“ planuoja atidaryti per dvejus metus ir numato, kad ji kainuos du šimtus milijonų dolerių.
Atidarant įrangos prototipą Skvomiše ceremonijoje, linkėdami sėkmės, dalyvavo vietos indėnai, susirūpinę dėl klimato kaitos ir sparčiai besikeičiančių aplinkos sąlygų. Nuo kanadiečių projekto dabar priklauso daugybė dėl šylančio oro nykstančių rūšių, pavyzdžiui, ši baltoji Arkties lapė Norvegijoje. Jai jau nebėra kur trauktis į šiaurę. Ant kulnų lipa daug didesnės ir stipresnės raudonosios lapės. Kylant temperatūrai raudonosios pirmos drąsiau patraukė į šiaurę ir nustūmė baltąsias prie išnykimo ribos. Dabar Baltųjų Arkties lapių egzistenciją palaiko tik jas akylai saugoti pradėję Norvegijos aplinkosaugininkai. Natūraliojoje atrankoje baltosios lapės turėtų didelių problemų.
Tiesa, vargu ar minėtą situaciją galima vadinti natūralia, nes trauktis tenka dėl žmonių ūkinės veiklos sukelto klimato atšilimo. Dėl to mokslininkai jau neabejoja. Jie užfiksavo taršos anglies dvideginiu šuolį ir vėliau sekusį nuoseklų, staigų klimato atšilimą maždaug nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Šiame, dvidešimt pirmajame amžiuje, jau užfiksuota net keturiolika iš penkiolikos šilčiausių per šiuolaikinę rašytinę žmonių istoriją metų.
2015 m. mokslininkai laukia dar vieno rekordo, nes Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinės atmosferos administracija užfiksavo, kad vidutinės temperatūros rekordą Žemės planetoje šiemet jau viršijo beveik kiekvienas iš pirmų devynių mėnesių ir vargu ar likę trys mėnesiai pasirodys vėsesni. Į tai privalės atsižvelgti pasaulio diplomatai šių metų pabaigoje Paryžiuje dar kartą mėginsiantys susitarti dėl pasaulinio, visas valstybes taršą mažinti įpareigojančio susitarimo.
