Visą laiką galvojau, kad jei į būrį susirenka 141 skirtingas žmogus, visada tarp jų bus ir protingų, ir kvailų, ir nusimanančių, ir diletantų, ir kompetentingų, ir bent jau besistengiančių įsigilinti į iškylančias problemas tam, kad būtų priimtas racionaliausias sprendimas. Bet kad toks didžiulis būrys lengvai pasiduotų mulkinimas ir taip klusniai sektų paskui „protingą“ vedlį, niekada nebūčiau pagalvojęs. Žiauriai klydau. Emocijas dedant į šalį, galima pasakyti ir tai, jog protingose rankose protingas daiktas niekam žalos nepadarys. Tik ar to daikto taip jau reikia net toms protingoms rankoms? Gal tas daiktas labiau reikalingas kvailoms rankoms, kurių, drįsčiau tvirtinti, kad ir kaip būtų gaila, šiandien dar absoliuti dauguma?
Kad susidaryčiau teisingą vaizdą, skambinu keliems pažįstamiems medžiotojams į provinciją ir klausiau, ar turi naktinio matymo taikiklių, ar jie išvis reikalingi? „Taip, vienas kitas iš pažįstamas bendraklubis turi. Tačiau jie tikrai nereikalingi – ir ne tik dėl humanizmo. Nėra jokios būtinybės juos turėti ir naudoti“, – kaip susitarę visi atsako tą patį.
„O jei vienas kitas turi, ar naudoja?“ – klausiu. „Jei jau tokį brangų daiktą turi, tai ant lentynos tikrai nelaiko.“ „Bet juk negalima“, – toliau kamantinėju. „Daug kas negalima. Nepagautas – ne vagis“. „Na, o medžiotojai iš didmiesčių, iš sostinės, valdininkai, Seimo nariai?“ – toliau spaudžiu. „Daug yra tokių, kurie turi ir tikrai naudoja ir šernams, ir ne šernams. Gal ne dauguma, bet čia jau veikia turtingo žmogaus „onaras“: jei kitas turi, kaip aš neturėsiu?“
Manau, politikų žodžiais tikėti negalima – visa tiesa slypi tarp eilučių. Ką siekiama įteisinti šiuo aktu? Ogi tai, kad nemaža dalis medžiotojų, ypač pasiturintys, šiuos naktinio matymo taikiklius ir taip turi bei sėkmingai naudoja medžioklėse. Pasitaikė puiki proga tai legalizuoti prisidengus afrikiniu kiaulių maru, juolab, kad įtakingoji pusė – gamintojai ir prekybininkai – tuo suinteresuoti.
Oficialiai naktinio matymo taikiklius siekiama įteisinti tik dėl šernų, lapių ir usūrinių šunų medžioklės. Visgi devyni iš dešimties medžiotojų tikrai negadins medžioklės šaudami į atklydusį usūrinį šunį ar lapę, nors ir turėtų jie naktinį taikiklį ar kulkosvaidį, ar maišą granatų. Be abejo, viskas čia tik dėl šernų, dėl menamų šernų gausumo ir šernų maro problemų. Manote, yra didelė problema išmedžioti šernus? Kas norėjo – išmedžiojo, kas nenori - tausoja bandą ir toliau tausos. Na, kuris gi bent kiek į priekį galvojantis medžiotojas norės išmedžioti visus šernus, kad vėliau neturėtų iš viso ko medžioti. Galiausiai žvilgtelėkite į medžiojamųjų žvėrių apskaitos skaičius: juk nebėra šernų, nėra ką medžioti. Tai kam tie taikikliai?
Kodėl šernai? Todėl, kad tai labiausiai nuo žmogaus malonės priklausanti žinduolių rūšis. Kai kas sako, kad tai nuolat atsinaujinantis gamtinis išteklius. Pabandykime kokius 3–4 metus nešerti žiemą šernų. Kas atsitiks? Jei dar per tą laikotarpį bus bent viena ar dvi itin sunkios žiemos, jų paprasčiausiai nebeliks. Arba pamedžiokime visą sezoną brandžias pateles – po metų kitų šernų neliks nė kvapo. Nebereiks reguliuoti gausumo, nebegirdėsim ūkininkų skundų, nebereiks naktinių taikiklių. O kam jie dabar reikalingi? Kad būtų dar paprasčiau nudobti žvėrį. Medžioklė, kaip vyriškas prigimtinis mūsų rūšies užsiėmimas, giliai kiekviename glūdinčių instinktų, žinių, fizinių jėgų ir kantrybės išbandymas, net sportas, kaip kažkas bando vadinti, vis labiau išsigimsta į darbą, gal net pramogą skerdykloje, o šiuo Seimo aktu dabar žengiam dar vieną žingsnį būtent link to.
Gamtos fotografas, fotografuojantis žvėris tam tikra prasme yra tas pats medžiotojas, su tais pačiais prigimtiniais instinktais ir siekiais pergudrauti žvėrį. Niekada nepykau, kai mane taip apibūdindavo. Kur kas sudėtingesnės sąlygos, daug mažesnis atstumas (tarsi fotografai būtume akmens amžiaus žmonės, medžiojantys lanku ir strėlėmis) mums niekada nesudarė problemos nufotografuoti šerną. O juk nušauti keliskart lengviau. Niekada nekilo mintis, kad reikėtų dar kažkokių palengvinančių priemonių. Todėl kad esame tikri medžiotojai, ne žudikai.
