Raginimai pereiti prie biokuro kol kas virsta ne šiaudų, žilvyčių ar atliekų, bet malkų kūrenimu, o tai lemia intensyvesnį miškų kirtimą. Tai interviu GRYNAS.lt pripažino aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, pasak kurio, šiaudus deginančios katilinės Lietuvoje nestatomos, žilvyčiai beveik nesodinami, o temptis biomasę iš miško glūdumos bus brangu.
„Kiek yra šilumą gaminančių įrenginių, kurie gali naudoti šiaudus? Ir ar planuojama tokius įrenginius statyti? Mano žiniomis, tokių planų nėra. Visi, kas pertvarko šilumos ūkį, stato malkines katilines. O malkinės katilinės lemia kitą problemą: miškų kirtimą“ – teigė aplinkos ministras.
Komisarė išties kalbėjo apie tai, kad reikia ieškoti kitų renovacijos būdų. Ji sakė, kad Europoje yra sėkmingai įsisavinamas R. Kuodžio minėtas modelis. Tačiau Europoje šį modelį įgyvendinančios kompanijos, kurios ima paskolas, renovuoja pastatus ir po to susirenka pinigus iš gyventojų, sudaro sutartis kaip juridinis asmuo su kitu juridiniu asmeniu. Savo ruožtu Lietuvoje renovuojančiai kompanijai tektų sudaryti sutartį su visais namo gyventojais, o tai labai sudėtinga.
Nesakau, kad šis modelis Lietuvai absoliučiai netinka. Tačiau dėl esamos nuosavybės formos, kaip liudija Energetikos ministerijos užsakymu atlikta studija, jis nėra tinkamiausias. Nežiūrint to, pavasarį Energetikos ministerija užsakė papildomas studijas ir sudarė darbo grupę, kuri turės teisiniu požiūriu įvertinti galimybę taikyti Lietuvoje svarstomą modelį.
Juk negalima renovuoti prieš žmonių valią. O R. Kuodžio modelis remiasi tuo, kad valstybė renovuoja, neatsiklausdama gyventojų. Tai yra vienas iš galimų kelių, tačiau aš prievartai niekada nepritariau, todėl esu kritikavęs R. Kuodžio siūlymą. Kaip sako premjeras A. Kubilius, R. Kuodis yra puikus ekonomistas, turintis gerų idėjų ir žvelgiantis toli į priekį, tačiau kartais susidaro įspūdis, kad viena „smulkmena“ – kaip praktiškai įgyvendinti tas geras idėjas – jam yra neaktuali.
Bendrąja prasme jo siūlymai teisingi, tačiau juos įgyvendinant reikėtų nekreipti dėmesio į žmones ir sugalvoti, iš kur paimti lėšų. Lietuva šiuo metu pinigų neturi. R. Kuodis sako, kad reikia pasiskolinti. Gal ir galime pasiskolinti – bet juk žinome, kiek mes šiandien skolinamės ir kiek tai kainuoja.
- R. Kuodžio siūlytas modelis nepriimtinas, nes, kaip sakote, jį reiktų taikyti per prievartą ir pan. Bet juk dabar joks modelis neveikia: renovacijos planai iš esmės sužlugdyti. Praėjo jau treji šios valdžios kadencijos metai.
Reikėtų kalbėti apie tikslus, kurių mes siekiame. Mūsų tikslas – iki 2020 metų sutaupyti 20 proc. energijos. Sutinku: būsto renovavimo programos rezultatai nėra teigiami. Tačiau per minėtą laikotarpį mūsų būtų ūkyje įvykę pokyčiai anaiptol neliudija, kad situacija – kritiška.
Daugiau kaip 50 proc. daugiabučių yra pakeisti langai. Tai leidžia sutaupyti energijos 15 proc. Taip, žmonės tai darė savo sąskaita – bet juk ir bet kuri valstybės numatoma programa nebūtų nemokama. Jei įvertinsime visus pokyčius, tai matysime, jog minėtas energijos taupymas 2020 m. yra visiškai pasiekiamas. Nuo grafiko neatsiliekame.
Daugiabučių renovavimo programoje parašyta, kad turime renovuoti 24 tūkst. namų. Mano supratimu, toks teiginys iš esmės yra absurdiškas. Mes turime siekti energetinio efektyvumo...
- Sakote, renovavimo programoje įrašytas absurdiškas teiginys. O kaip jis joje atsirado?
Jis atsirado 2005 metais. Bandysime jį pakeisti. Juk mes siekiame energetinio efektyvumo, o ne kuo didesnio renovuotų namų skaičiaus. Štai nuvažiavę į Plungę matome du renovuojamus namus: vienas iš jų – 50 butų, kitas – 8 būtų. Tai kokio konkrečiai dydžio mums reikia tų 24 tūkst. renovuotų namų?
Apskritai dabartinės renovavimo sąlygos, kai namo gyventojų sutikimą patvirtina 50 proc. plius vienas balsas, manau, yra tinkamos, ir didesnės prievartos taikyti nederėtų.
- Tai, kad energiją reikia taupyti, nekelia abejonių. Tačiau taupymo priemonių galėtų būti daugiau. O Vyriausybės pozicija energetikos klausimais yra aiški – Seimas patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, ir aš tikrai nesiūlau viską pradėti iš naujo. Jei sprendimas priimtas, tai jį reikia vykdyti.
Dabar vadovaujamasi nuostata, kad atominė elektrinė turi būti statoma. Ar įmanoma išgyventi be atominės elektrinės? Manau, nėra vienintelio teisingo sprendimo šiuo klausimu.
- Pasigendama diskusijos apie atominę energetiką aplinkosaugos požiūriu. Anot NVO atstovų, visas dėmesys sutelktas į ekonominę naudą, nekalbama apie visą elektrinės gyvavimo ciklą – atliekų saugojimą ir pan. Nors net Baltarusijoje apie tai esą garsiau diskutuojama nei Lietuvoje.
Sutinku. Tačiau pakartosi – kumščiais po mūšio nemojama. Visada atsiras atominės energetikos kritikų. Atominė energetika nėra pati saugiausia. Iš tiesų reikia atsižvelgti į visą ciklą. Statydami saugyklas, išsprendžiame problemą 70-čiai metų. O kas toliau? Neaišku.
Daug ką sužavėjo Vokietijos apsisprendimas – atsisakyti branduolinės energetikos nuo 2020 m. Tačiau Vokietija turi pasigaminusi kitos kartos – kito tipo reaktorių, kad ir labai brangų. Jei per 10 metų jai pavyks įsisavinti šią naują technologiją, tai savo energetines problemas ji išsispręs.
Vokiečiai teigia, kad, uždarę atomines elektrines, jie naudos biomasę. Tačiau tie patys Vokietijos politikai sako, jog labai padidėtų miškų kirtimo poreikis. Vokietijoje nėra tiek miškų. Iš kur ji gaus energijos? Arba pirks iš tų šalių, kuriose bus kertami miškai, arba iš tų, kuriose veikia atominės elektrinės – kad ir iš Prancūzijos.
- Bet juk kai kalbama apie biokurą, turima galvoje, kad ne miškai bus kertami, o naudojami šiaudai, žilvyčiai, atliekos?
Nežinau, kokios Vokietijoje yra katilinės. O Lietuvoje iš tiesų sakoma, jog turime pakankamai daug šiaudų, kurie gali padengti kone visą šilumos poreikį. Kyla klausimas: kiek yra šilumą gaminančių įrenginių, kurie gali naudoti šiaudus? Ir ar planuojama tokius įrenginius statyti? Mano žiniomis, tokių planų nėra. Visi, kas pertvarko šilumos ūkį, stato malkines katilines. O malkinės katilinės lemia kitą problemą: miškų kirtimą.
Būtent šiuo keliu, deja, einama. Kai skiriama parama biokuro katilinėms, neklausiama, kokia bus naudojama žaliava.
- Kodėl? Ar nėra keliamos sąlygos dėl biomasės sudėties?
Malkinės medienos naudojimas yra efektyviausias. Naudojant šiaudus, atsiranda problemų: turi būti šiaudų deginimui pritaikyti katilai, o sudeginus šiaudus, mano žiniomis, lieka apie 20 proc. pelenų. Sudeginus malkas, lieka tik apie 3 proc. pelenų. Iškyla problemos, susijusios su utilizavimu. O iki žilvyčių auginimo pramoniniu lygiu – dar labai toli. Tuo galėtų užsiimti verslas, bet kol kas tokių iniciatyvų beveik nėra.
- Vadinasi, pereidami prie biokuro, užuot tapę draugiški aplinkai, mes tiesiog imame drastiškai kirsti miškus malkoms?
Ne, taip nesakyčiau. Miškuose yra pakankamai šildymui tinkamos biomasės, tik ją reikia gebėti pasiimti. Beje, jei kalbame apie malkinę medieną, tai yra problema ir dėl medienos perdirbimo pramonės, kuri pradėtų konkuruoti su biokuro naudotojais. Bet apskritai miške yra užtektinai žaliosios masės: spyglių, po kirtimų likusių šakų ir pan. Ji ne tokia vertinga, kaip malkinė mediena, todėl energetikai nesistengia statyti pirmiausia šiam biokurui pritaikytus katilus.
Problema – kaip tą miško žaliąją masę paimti. Rinkti ją iš pakelių nėra sudėtinga, bet iš miško gilumos – sunkiau, ir tai gali daug kainuoti. Galima įsigyti reikiamos technikos, bet galiausiai kaštai bus tokie, kad biokuras nebeatrodys santykinai pigus.
- Kodėl Lietuva nesaugo savo brandžių miškų, nekuria didesnių natūralaus miško plotų ir toliau skatina jaunuolynų bei monotipinių pušynų plitimą?
Ar galėtumėte pagrįsti savo teiginius? Nes aš turiu absoliučiai priešingos informacijos.
- Kokios Jūs turite informacijos? Kad Lietuvoje vis daugiau brandaus miško?
Taip. Miškų plotai kasmet auga – ir jau daugybę metų. Gyvūnijos skaičiai taip pat auga: tai rodo apskaitos duomenys.
- Šių metų Žalioji Europos sostinė - Hamburgas ėmėsi iniciatyvos paleisti “idėjų traukinį” - mobilią parodą, kuri atskleidžia, kaip ateities miestai gali tapti ekologiški. Aplankęs Taliną ir Rygą žaliųjų idėjų traukinys į Vilnių neužsuko. Ar tai reiškia, kad Lietuvos miestams iki Žaliosios Europos sostinės titulo dar toli?
Galima klausti: o kur dar tas „idėjų traukinys“ neužsuko? Kiek miestų jis aplenkė? Jis tikrai nuvyko ne į visas ES sostines. Nemanau, kad šios iniciatyvos autorių sprendimas apsilankyti vienur ir nesilankyti kitur liudija Lietuvos įvertinimą.
