Išgirstu šį klausimą iš pačių įvairiausių žmonių. Suprantu, kad manęs klausia ne dėl to, kad esu švelniai tariant neabejinga ekologijai. Vienaip ar kitaip „žaliuojančių“ apie tai net neklausia – nes tokia pozicija nuosekliai seka iš jų pažiūrų. Tačiau dažnai manoma, kad ji neracionali – esą buvimas prieš atominę energetiką yra tiesiog išankstinė nuostata, nepagrįsta racionaliais argumentais. Tuo tarpu ekonomistams būdinga remtis argumentais, ir ne vertybiniais, moraliniais, egzistenciniais - o materialiais, skaičiuotinais ir matuotinais.
Tikra tiesa, ekonomistai remiasi proto argumentais ir aš čia norėčiau juos pateikti.
Pirma aplinkybė į kurią privalo atsižvelgti ekonomistas planuodamas veiklą yra tas faktas, kad ateitis mums yra nepažini. Ateities nepažinume slypi pelno ir pačios ekonominės veiklos esmė – jei teisingai nuspėji, gauni naudą, nenuspėji – patiri nuostolius.
GRYNAS.lt publikacija: Nauja atominė elektrinė Lietuvoje: visa tiesa apie grėsmę gamtai
Todėl apie ateitį mes galime kažką teigti tik su tam tikra tikimybe. Pavyzdžiui, labiausiai tikėtina, kad reikalai vystysis pagal tokį scenarijų, tačiau gali būti, kad ir pagal kitą ar trečią. Normalioje ekonominėje veikloje verslas numato, ką darys jei gerasis scenarijus nepasitvirtins (tai vadinama rizikų valdymu). Net ir geriausias verslo planas neturi jokių garantijų, kad pasiseks. Ir tai nėra kažkokia skaičiavimų klaida. Tai yra mūsų žmogiškosios būties savybė – mes nežinome kas bus, tik spėjame. Spėjimai gali būti daugiau ar mažiau pagrįsti turimų (praeities) duomenų skaičiavimais, bet vis viena jie yra tik spėjimai.
Taigi Vyriausybės nuolat kartojamas teiginys, kad elektrinė gamins energiją pigiau nei ją galėsime gauti iš kitų šaltinių yra tik prognozė, o ne joks įrodymas. Ir tai nėra klausimas apie teisingą skaičiavimą, o tik apie prielaidas, kurių kaip ir kiekvieno ekonominio projekto atveju, yra labai daug. Šio projekto atveju jų yra daug daug daugiau nei paprastai, nes projektas šis išskirtinai stambus, ilgalaikis, tarpnacionalinis ir vedamas politinių motyvų. Nors žmogui būdinga norėti garantijų, ir atskirų verslų, ir vyriausybių, ir pačių stipriausių smegenų centrų prognozės niekada nebūna tikslios – ima ir įvyksta kokia krizė, nors vakar apie ją dar niekas nekalbėjo. Tam jos ir prognozės.
Taigi į naujos atominės statybos projektą mes turime žiūrėti bent jau taip pat įtariai, kaip į bet kokį kitą ekonominį projektą – jei pasiseks atsipirks, jei nepasiseks – neatsipirks.
Ir ką tada darysim? Čia ne čeburekų kioskas, kurį galima nusipirkti pasiskolinus pinigų iš draugo, jei prekyba vyksta prastai prie autobusų stoties, pervažiuoti per gatvę į geležinkelio stotį, o jei čeburekų žmones nebeperka, galima jį pritaikyti prekybai spurgomis.
Teigiama, kad naujosios atominės statybą finansuos ne valstybė iš savo biudžeto, bet privatūs investuotojai. Gali būti, kad formaliai taip ir bus. Bet nereikia būti naiviems ir manyti, kad mokesčių mokėtojams statyba nekainuos. Jokie privatūs investuotojai neinvestuoja į rizikingus objektus (o šis yra ypač rizikingas) be papildomų valstybės garantijų, lengvatų ir privilegijų. Taip jau buvo su Williams International, Leo ir nuolat vyksta su kitais stambiais investuotojais.
Taip pat nekorektiška kalbėti apie mokesčius, kuriuos elektrinė „papildomai“ sumokės į biudžetą. Jei bus ši elektrinė, nebus kitų – tų, kurios šiandien yra arba galėtų atsirasti: mažesnių, lankstesnių, besiremiančių skirtingomis technologijomis. Juk neplanuojame smarkiai didinti elektros suvartojimo. Ar planuojam?
Be to, naujoji elektrinė jau kainuoja – plačią reklaminę kampaniją, Premjero komandos energiją ir laiką. Tikrai yra daugybė neabejotinai prasmingų darbų, kuriuos galima buvo padaryti, jei ne šis „amžiaus“ projektas. Tačiau suprantama – tik „amžiaus“ projektai pritraukia rinkėjų balsams reikalingą dėmesį ir mastą. Ne kokie nors „knebinėjimaisi“ su kontroliuojančiomis institucijomis, verslo sąlygomis, renovacija, atliekų rūšiavimo sistemomis ir kitais proziškais reikalais...
Tačiau svarbiausia - kas bus, jei paaiškės kad elektrinės statymo metu arba pastačius visgi esama pigesnių elektros šaltinių?
Taip pat neginčijamas ekonomikos dėsnis sako, kad tik konkurencija gali garantuoti vartotojui geriausią kainą, beje, ir veiklos efektyvumą. Apie kokią konkurenciją galime kalbėti turėdami tokio statuso ekonominį veikėją kaip atominė elektrinė? Saugumo, politikos, prioritetiškumo, nacionalinio svarbumo ir kiti argumentai (kurie eksploatuojami dabar ir tikrai bus naudojami ateityje) garantuoja, kad jei bus pigesnis šaltinis, mes, Lietuvos gyventojai, iš jo pirkti negalėsime. Juk elektros rinka yra smarkiai reguliuojama. Būdų pabranginti importą valstybės turi į valias. Argi nepakanka Mažeikių naftos ir benzino kainų? Jei Latvija ir Estija turi realią galimybę rinktis tarp tiekėjų, Lietuvos degalinės ją turi tik formaliai. Nesvarbu, kad nebėra muitų, yra kiti, netarifiniai barjerai pigesnėms alternatyvoms eliminuoti.
Politiškai visiškai suprantama, juk tokie gigantai kaip naftos įmonės ir atominės elektrinės, elektros tinklai ir pan. yra patys biudžetui patogiausi ir efektyviausi mokesčių mokėtojai (biudžeto surinkimo prasme). Nereikia būti naiviems ir manyti, kad valdžios institucijos dirba žmonių labui. Jos tai daro tik tiek, kiek jas verčia įstatymas ir kol neprieštaraują pačių institucijų interesams. O šie yra išlikti – t. y., gauti nuolatinį ir didėjanti finansavimą iš biudžeto. Jokia vyriausybė neleis rinkai skriausti tokių įmonių. Nes rinka leidžia atsirasti konkurentams, kurie nuolat lipa esamiems veikėjams ant kulnų spausdama žemyn kainas ir taip tenkindama vartotojo norus.
Trečia. Ekonomistai taip pat žino, kad normalioje teisinėje valstybėje verslas, kuriam nepasisekė, pats atsako už pasekmes. Atskirais atvejais jos gali būti skausmingos nemažam kiekiui žmonių, tačiau jokiu būdu nepaliečia kiekvieno piliečio ir ilgam. Atominės elektrinės ekonominės nesėkmės atveju mes turime ne šiaip iššvaistytus milijardus, bet ir ilgalaikę prievolę mokėti už elektrą daugiau nei galima gauti rinkoje.
Argumentas apie nepriklausomybę nuo Rusijos, kuriuo labiausia naudojamasi, šiuo atveju neatlaiko kritikos. Nesuprantama, kodėl mes manome, kad Rusija elgsis racionaliai ir nestatys savo elektrinių, jei mes pastatysim savo. Jei tai politinis veiksmas, tai jis įvyks esant bet kokiomis ekonominėms aplinkybėmis. Tai, kad projekte dalyvauja japonai, taip pat yra tik emocinis argumentas. Šiais laikais įmonės parduodamos ir nupirkti jas gali bet kas, kad ir ta pati Rusija (ar Kinija). Be to, būtent Japonijoje neseniai buvo atominės elektrinės avarija. Nepaisant japonų garsiojo metodiškumo ir drausmės. Ir, svarbiausia, Japonijos žmonės nutarė, kad daugiau atominių elektrinių nenori. Kaip manote, kokios jų investicijų į technologijas šioje srityje perspektyvos?
Nuo ko priklauso verslo sėkmę lemiančių rodiklių – tokių kaip būsima paklausa ir sąnaudos – numatymo sėkmė? Nuo daugelio dalykų: laikotarpio trukmės (kuo ilgesnis laikotarpis, tuo sunkiau teisingai įvertinti), nuo veiklos imlumo technologijoms (kuo imlesnis, tuo didesnė tikimybė, kad atsiras nauja, efektyvesnė technologija), nuo prognozuojančiojo atsakomybės už nesėkmę (jei ji nėra asmeninė, tikimybė teisingai prognozuoti labai maža). Atominės elektrinės atveju taip ir yra – jei visas projektas nepasiseks, košę srėbti teks visiems žmonėms ir tuo metu būsiančiai valdžiai. Dabartinė valdžia galės tik oriai pareikšti, kad jie norėjo viso ko geriausio, kad politiškai tai buvo teisingas sprendimas, o kad nepavyko jo įgyvendinti, tai jau nenumatytų aplinkybių ar vėliau projektą diegusių žmonių kaltė.
Bet jau dabar akivaizdu, kad tos nenumatytos aplinkybės tikrai bus. Jei likimas bus palankus, gamtos stichijų išvengsime, bet technologijos tikrai pasiūlys naujų, lankstesnių ir pigesnių sprendimų.
Taigi ekonominių argumentų daugiau negu pakanka, kad įvertintume šį projektą kaip per daug rizikingą. Gal ne per daug rizikingą mokesčių gavėjams politikams, bet tikrai per daug rizikingą jų mokėtojams.
O kaip dėl neekonominių argumentų? Neseniai minėjome Černobylio avarijos metines. Sakysite, rusiškas seno tipo reaktorius? Pernai sprogo Japonijoje. Sakysite, tai įvyko dėl gamtos stichijos. O mes apsaugoti nuo bet kokių kataklizmų? Pas mus negali būti nei uraganų, nei žemės drebėjimų, nei teroristų, nei šiaip bepročių? Jei stichinių nelaimių nebūdavo daug, nereiškia kad jų negali būti. Besikeičiant klimatui tikimybė, kad jų atsiras daugiau ir stipresnių, tik didėja. Ar manome, kad turime kažkokias specialias garantijas pas Dievulį? Tada kam apskritai ką nors statyti – davė dantis, duos ir duonos. Raminimai dėl mažos avarijos rizikos skamba labiau sarkastiškai, nei gyvybės draudimas - nepergyvenkite, jums mirus vaikai gaus išmokas. Bet šiuo atveju net išmokų vaikams nereikės.
Yra momentai, kai visuomeniniai reikalai pavojingai priartėja prie asmeninių apsisprendimų ir tenka susidurti su savo noru patikėti „gudresniais“ ir „galingesniais“ - valdžia, japonais, tarptautinėmis organizacijomis. Bet galų gale žmogus lieka vienas priešais realų faktą – laisvas arba pajungtas. Paskutinį kartą prisimenu tokį jausmą per sausio įvykius. Galėjai užsiliūliuoti apie perestroiką ir ramų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje SSSR sudėtyje. Pakako tik patikėti kitais, kurie žadėjo garantuotą naudą ir saugumą. Beje, tada judėjimas prieš atominę elektrinę buvo vienas iš judėjimo už laisvę apraiškų.
Bet pabaigti norėčiau optimistiškai. Neseniai GRYNAS.lt perskaičiau interviu su atominės energetikos eksperto Jano Haverkampo šia tema. Jis prognozuoja, kad elektrinės tiesiog nepavyks pastatyti. Argumentai jo stiprūs. Tikiuosi, kad jis teisus. Mat yra dar viena ekonomikos tiesa – apie nuskendusius kaštus - kuri teigia, kad geriau atsisveikinti su jau investuotomis lėšomis, nei tęsti nuostolingą projektą.
