Atšilęs oras, sugrįžę pirmieji sparnuočiai ir tas gaivus visa apimantis šviežumo kvapas vis labiau ir labiau įtikinėja mus, kad pagaliau atėjo pavasaris.
Nors dar tik kovo pabaiga, bet švelniam pavasariniam vėjeliui išdžiovinus pernykštę žolę, jau ima rastis nelabai gerų ir pareigingų ūkininkų, kuriems degtukai „plėšo kišenę“. Gražiomis pavasarinėmis dienomis imame stebėti tai šen tai ten kylantį dūmų stulpą. Gerai, jeigu šie dūmai kyla iš laužo, kuriame pagal reikalavimus deginamos biodegraduojančios atliekos, o jei dūmai kyla degant sausos pernykštės žolės laukui..? Turbūt mažai degintojų susimąsto kiek gyvybės žūsta tokiame degančiame lauke? Tai ir pirmoji kiškių vada, ir pirmoji jau sugrįžusių ančių dėtis, ir visų taip mylimi mažieji dygliuotukai – ežiai, bei nesuskaičiuojama vabzdžių gausa ir įvairovė.
GRYNAS.lt rašė, kad dėl žolės deginimo nukenčia ne tik gamta bet ir žmonių turtas ir gyvybės, be to, žolės deginimas alina, o ne stiprina dirvą.
Dažniausiai sąmoningais ir atsakingais prieš gamtą nepareigingieji ūkininkai tampa tik susidūrę akis į akį su aplinkos apsaugos pareigūnais, kai būna per vėlu kažką pakeisti ir už savo veiksmus tenka atsakyti LR ATPK nustatyta tvarka. Siekdami, kad nebūtų per vėlu, dar kartą primename, kad draudžiama deginti į krūvas nesugrėbtas augalinės kilmės atliekas, o pievų deginimas, LR ATPK nustatyta tvarka, užtraukia iki 800 lt baudą, taip pat degintojui tenka atlyginti aplinkai padarytą žalą, kurios dydis svyruoja priklausomai nuo spėjusio išdegti lauko ploto. Be jau minėtos atsakomybės pagal LR ATPK, informacija apie nepareigingųjų ūkininkų laukuose išdegintus plotus perduodama Nacionalinei mokėjimo agentūrai, kuri savo ruožtu degintojams mažina ES skiriamas išmokas.
Kad ir kaip pažvelgtume, deginti sausą pernykštę žolę, neverta.
