Tačiau Sabinos ištarti žodžiai: „aš neatidėliojau, aš tiesiog užsispyriau ir pradėjau viską čia ir dabar…” yra aukso vertės. Tai ir yra sėkmės receptas bei raktas į kiekvieno iš jūsų modeliuojamus tikslus.
2015 m. liepos mėnesį aš įžengiau pro sporto klubo duris ir susipažinau su trenere Toma – tai akimirka, kai prasidėjo mano pokyčiai…
Iki tol rimtai ir, svarbiausia, reguliariai nesportavau, o jei kažkiek ir sportavau, tai buvo trumpalaikiai bandymai. Kartais lankydavau sporto klubų siūlomas grupines treniruotes, kartais kažką darydavau savarankiškai, tačiau treniruočių metu niekada nepersistengdavau ir jei būdavo sunku, savęs neprievartaudavau. Na, neišeina man padaryti normalaus atsispaudimo – tai ir nedarau, kam čia reikia... O jau apie darbą su svoriais apskritai negalėjo būti ir kalbos – imdavau pačius lengviausius, nes atrodė, kad štangos tik vyrams. Kažkodėl buvau įtikėjusi, kad jei prie jų prisiliesiu – man būtinai užaugs raumenys, kurių aš tikrai nenoriu.
Toks sportas jokių rezultatų nedavė, o siaubinga mityba juos nubloškė dar toliau. Tikrai nevalgiau be saiko, bet ir neribojau savęs. Kartais leisdavau sau vidurnaktį suvalgyti kebabą ar picą ir visiškai nesukau dėl to galvos, nes niekada nebuvau apkūni, o svoris neperžengdavo 60 kg ribos. Bet turbūt jau supratote, kad nieko nedarydama ir nesirūpindama maisto racionu įspūdinga figūra pasigirti negalėjau, nors norėjau, juk man dar tik 24 metai… Teko pripažinti karčią tiesą, jei gyvensiu taip ir toliau – vaizdas veidrodyje tik liūdins.
Ir būtent visų šių apmąstymų metu išgirdau teigiamų atsiliepimų apie sporto klubo „Goodlife” trenerę Tomą Kreivėnaitę. Nieko nelaukiau ir užsirašiau asmeninei treniruotei. Kodėl iš karto asmeninei? Nes tvirtai nusprendžiau, kad noriu rezultatų, o prisimenant prieš tai buvusią patirtį buvo aišku, kad jiems pasiekti būtina trenerio pagalba, kitaip vėl viskas pasibaigs net neprasidėjus. Tad aš sau pasakiau – ateinu čia visam laikui.
Be asmeninių treniruočių, taip pat lankiausi ir keliose grupinėse treniruotėse, bet atėjusi po jų pas Tomą, nemažai pratimų atlikdavau netaisyklingai, todėl manau, kad pradedančiam sportuoti žmogui, kol jis įsisavins pratimų atlikimo techniką, yra būtina asmeninio trenerio priežiūra. Su Toma sportuojame tris kartus per savaitę po valandą, todėl tą valandą sporto klube noriu praleisti kaip įmanoma efektyviau, trenerė man neleidžia nuleisti rankų ir atsipalaiduoti, skatina, ragina ir visaip kitaip motyvuoja nesustoti. Kartais užsidegimas būna toks, kad po treniruotės sunku nusileisti laiptais.
Kai pradėjau sportuoti su Toma, stebėjausi, kai kaskart man buvo liepiama tam tikrus pratimus daryti vis su didesniais svoriais. Pirmoji mano reakcija buvo priešiška – drįsau pareikšti, kad man tai tikrai to nereikia ir raumenų aš nenoriu, nes būsiu panaši į vyrą. Nuolat akcentavau, kad noriu mažinti kūno apimtis, įsivaizdavau, kad kilnojant svorius jos tik didės, tačiau trenerė mane ramino ir pažadėjo, kad to tikrai nebus, ir aš ja patikėjau...
Ir štai praėjo daugiau nei pusmetis, kaip ir žadėjo Toma, veidrodyje matau akivaizdų kūno apimčių sumažėjimą ir liekniausią kada nors mano turėtą liemenį. Ir tai dar ne viskas – tapau ištvermingesnė ir labai sustiprėjau, galiu atlikti tokius pratimus, apie kuriuos net pagalvoti negalėjau ir nesitikėjau, kad kada nors sugebėsiu. Pirmųjų treniruočių metu nesugebėjau padaryti nei vieno normalaus atsispaudimo nuo žemės, dabar be vargo padarau 10 ir daugiau, o iki tol maniau, kad šis pratimas vyrams ir man net nebūtina stengtis jį įveikti. Tad dar viena priežastis, kodėl reikia rinktis asmeninį trenerį – tai pratimų įvairovė, pati niekada nesugalvočiau tūpti su štanga, o ypač su beveik 60 kg svoriu (kai pati sveriu 55 kg!).
Tačiau tai, kuo šiandien džiaugiuosi, nebuvo lengvai pasiekta ir vien sporto, deja, nepakako. Teko peržiūrėti ir pakeisti mitybą, pradėti gaminti namuose ne tik vienam kartui, bet ir dėliotis maistą į dėžutes, nešiotis į darbą, galvoti iš anksto, ką valgysiu. Nesitikėjau, kad apskritai tam ryšiuosi, man amžinai trūkdavo laiko, o mintis, kad dar papildomai reikės jį aukoti virtuvėje, susižavėjimo nekėlė.
Tad stengiuosi tam skirti kuo mažiau laiko ir ruošti kuo paprastesnį maistą. Nieko naujo nepasakysiu, bet pokyčiai ėmė rodytis vien tik atsisakius cukraus, miltinių patiekalų ir sumažinus suvartojamų angliavandenių kiekį. Dabartinis mano maisto racionas susideda iš paukštienos, žuvies, kiaušinių, pieno produktų, vaisių ir daug daržovių. „Sudėtingus” angliavandenius valgau tik treniruočių dienomis ir tai ne visada. Žinoma, nuolat vištienos nevalgau, savaitgaliais kartais leidžiu sau atsipalaiduoti, bet prie kebabų negrįžtu. Galbūt ir negerai mažinti angliavandenių kiekį, galbūt geriau nieko nemažinti ir daugiau judėti, bet dabar aš jaučiuosi geriausiai ir energijos man užtenka.
Taigi, pažiūrėjus iš šalies atrodo, o kokia čia sėkmės istorija? Juk jokių didelių pokyčių neįvyko, na, numečiau kelis kilogramus, sustiprėjau ir kas iš to... Juk nuotraukų prieš ir po nėra, 30 kg viršsvorio neturėjau ir herojiškai jo neatsikračiau... Mano sėkmės istorija ir yra būtent ta, kad aš nelaukiau to momento, kai pasekmės bus sunkiai pataisomos, nieko neatidėliojau vis kitam ir kitam pirmadieniui, o tiesiog užsispyrusi ėmiau ir pradėjau viską čia ir dabar. Šiandien esu patenkinta ir savo savijauta, ir išvaizda. Esu dėkinga savo trenerei, kuri man padėjo įgyvendinti visus mano tikslus, labai mane palaikė (ir palaiko), o treniruotės tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ir aš jų visada laukiu ir neketinu jų atsisakyti.
Trenerės Tomos Kreivėnaitės komentaras
Smulkaus sudėjimo mergina numeta kelis kilogramus ir kas čia tokio, tiesa? Deja, viskas ne taip jau ir paprasta. Kuo mažesnis svoris, tuo sunkiau atsikratyti nereikalingų kilogramų ir sumažinti riebalinį audinį. Džiaugiuosi, kad Sabina pasitikėjo manimi, išdrįso paimti į savo rankas papildomus svorius ir dabar gali džiaugtis gražiu bei stangriu kūnu.
Pradžioje treniruotės buvo tikrai sunkios, o po jų dar sekė bėgimo takelis, elipsė. Tačiau ilgainiui Sabina su krūviu apsiprato ir salėje dabar ji užtrunka vos 60 minučių ir lankosi čia 3 kartus per savaitę. Tiek pakanka, kad galėtų džiaugtis rezultatais.
Sabina puikiai susidėliojo prioritetus ir siekė bei pasiekė savo. Ji niekada neatšaukė penktadienio vakaro treniruotės ir neiškeitė jos į savo laisvalaikį, draugus ar vakarėlius, o juk jai tik 24 metai! Mane labai žavi jos atsakingumas, ryžtas ir didžiulis noras.
Sportuodama ji stiprėja, kūnas tvirtėja, apimtys mažėja, o suderinusi maistą ji pasiekia savo tikslą. Tiksliau, jos horizonte jau naujas tiklsas bei iššūkis – dar lieknesnė talija! Tai iš tiesų motyvuota mergina, kuri daugiau daro, nei kalba. Labai didžiuojuosi ja!
