Niekada neturėjau rūpintis mityba, laikytis dietų, papildomai sportuoti, kad nukristų nereikalingi kilogramai. Naiviai tikėdamasi, kad taip lengvai patys kilogramai nukris ir po antrojo nėštumo, savęs neribodavau: jei užsimanydavau šokolado – suvalgydavau visą plytą, jei ledų – pusę dėžutės. Svorio augimui prisidėdavo ir tas faktas, kad vyras, tėvai, uošviai vis kartodavo, jog reikia valgyti už du – ir nešdavo man skaniausius patiekalus...
Per nėštumą priaugau 35 kilogramus. 15 kg daugiau nei per pirmąjį nėštumą. Deja, po gimdymo mano svoris menkai tepasikeitė. Net ir praėjus 6 mėn tebesvėriau 95 kg (ūgis 170cm). Kadangi kaip tik baigiau maitinti mažylį, pradėjau laikytis įvairiausių dietų: ryžių dietos, agurkų iškrovos dietos, grikių iškrovos dietų, vištienos, greipfrutų ir kt. Tačiau greitai numesti kilogramai dar greičiau sugrįždavo atgal.
Taip žaisdama su dietomis pasiekiau 110 kg ribą. Jaučiausi labai nelaiminga: buvau jauna dviejų vaikų mama, tačiau labai sunku buvo lakstyti paskui mažuosius, vos užlipdavau į trečią aukštą. Negana to, jaučiausi sau labai negraži augančio ir krentančio svorio iškankintas kūnas kasdien primindavo apie save: neįtilpdavau į daugelį drabužių, pilvą, šlaunis „puošė“ didžiausios strijos, „gelbėjimosi ratai“ sukosi aplink liemenį...
Labai skaudu būdavo girdėti nors ir švelniai, be noro įžeisti ar įskaudinti, tariamus vyro žodžius „mano meškute“... Nusprendžiau, jog turiu susiimti. Dar tą pačią dieną išbėgau pasitreniruoti į parką: jau po pirmųjų nubėgtų metrų gavau vadinamąją „pompą“, tačiau bėgau toliau, atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. Tądien nubėgau kiek daugiau nei du kilometrus.
Kiti tikriausiai pasijuoks iš šio skaičiaus, tačiau tuo metu man tai buvo beprotiškai daug. Kitą dieną skaudėjo visus raumenis, tačiau užsibrėžto tikslo aš kryptingai siekiau. Vėl išbėgau į parką. Taip pat pakeičiau ir mitybą: sumažinau savo maisto porcijas per pusę, išbraukiau miltinius patiekalus iš raciono, atsisakiau saldumynų.
Svoris po truputį krito, tačiau pati vis dar jaučiausi prastai. Vis sunkiau darėsi laikytis užsibrėžto tikslo. Palūžau. Kelias dienas nebesportavau, prisirijau saldumynų: galvojau, pagerės, tačiau pasijaučiau dar blogiau. Viską apmąsčiusi supratau, kad negaliu taip dvejoti. Jei užsibrėžiau tikslą, turiu jį ir pasiekti. Tačiau siekdama šio tikslo, privalau jaustis gerai.
Todėl priėmiau tokį sprendimą: per savaitę sportuoti penkis kartus (darbo dienomis, ir kasdien keisti sporto rūšį – bėgimas, plaukimas, sporto klubas, važinėjimasis dviračiu ar riedučiais, ar kt.); penkias dienas per savaitę maitintis sveikai (troškinta mėsa su daržovėmis, vaisiai, grūdai ir pan.), o savaitgaliais pailsėti bei leisti sau pasimėgauti taip išsvajotais saldumynais, tačiau mažomis porcijomis.
Praėjo nemažai laiko ir dabar galiu pasidžiaugti, jog atsikračiau daugiau nei pusės nereikalingų kilogramų. Pagaliau jaučiuosi gerai ir fiziškai, ir psichologiškai. Nebedusdama užlipu ne tik kad į trečią aukštą, bet ir į devintą, nesustodama nubėgu ne vieną kilometrą, o ir atrodau daug gražiau. Be to, mano veido nebetemdo liūdesys – jį puošia plati šypsena :)
