„Lietuviškai skambėtų „šokdamas vaikštau“ – šokvaikštis. Kol kalbininkai nesugalvojo naujadaro, gal ir neblogas terminas“, – sako vienas iš šio judėjimo Lietuvoje iniciatorių Arvydas Būta, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto konsultantas.
Tarp sporto ir terapijos
„Dance walking“ pradininkas – niujorkietis televizijos reporteris Benas Aaronas, kuris norėjo numesti svorio. Jam nepatiko vaikščioti į sporto klubus, nes kartoti tuos pačius fizinius pratimus buvo nuobodu.
Prieš ketverius metus kartą gatvėje jis pamatė šokantį žmogų: „Pasielgiau kitaip negu visi normalūs žmonės – prisijungiau prie jo ir pradėjau šokti.“ Ši idėja pasirodė tikrai gera – pasivaikščioti po miestą ir pašokti. Tai linksma, bet gali būti dar smagiau su draugais. Taip kilo nauja kūno rengybos forma, kurią Benas pavadino „dance walking“.
Netrukus tokių smagių susitikimų gatvėje banga nusirito per pasaulį – socialiniuose tinkluose pasklido kvietimai pašokti gatvėje. Nereikia jokios šokių patirties, nebūtina gerai atrodyti šokant, svarbiausia – pajausti džiaugsmą judant! Dar daugiau – jei nenori, gali ir nešokti, tiesiog eik kartu su kitais. Jokių suvaržymų ir taisyklių, tik smagus judėjimas. Gali pasikviesti draugų, tėvus ar vaikus, pasiimti šunį.
Dabar gatvėmis einančių ir šokančių žmonių galima pamatyti Lietuvoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje, Kanadoje ir kitose šalyse.
Kaip nebylusis kinas
Nors šis judėjimo būdas atrodo ekstravagantiškai, tai nėra naujiena, nes žmonės mėgsta vaikščioti gatvėmis su ausinėmis ir klausyti muzikos. Tačiau ne kiekvienas išdrįstų dar ir šokti, juk galioja tam tikras gatvės elgesio standartas. Šias taisykles peržengti gali sau leisti tik kūrybingas, laisvas žmogus, kuriam nelabai rūpi, kad kiti į jį žiūrės įtariai.
Galima įžvelgti panašumų į flešmobą, nors A. Būta nesutinka su tokiu palyginimu. Flešmobas yra akcija, skirta pakeisti realybę, norint šokiruoti žmones. „Dance walking“ labiau sietinas su šokio terapija, – teigia Arvydas. – Pašokti gatvėje – nepaprastai įdomus potyris.“
Pažvelgus į šokančius žmones iš šalies, įspūdis dvejopas. Jei girdėtųsi muzika, būtų smagu žiūrėti į gatve einančius ir šokančius žmones – laimingi, linksmi, laisvi. Bet praeiviai muzikos negirdi. Šokantys žmonės panašūs į nebyliojo kino personažus – šokinėja, raivosi, mosuoja rankomis, kiekvienas savaip įsijautęs, išraiškingiau ar santūriau.
Taisyklės be taisyklių
„Dance walking“ nereiškia chaotiškai laisvo judėjimo pagal nuotaikas. Nors nėra jokių judesio suvaržymų, galioja tam tikros taisyklės. Pirmiausia, visi dalyviai užsideda ausines, kad muzika netrukdytų praeiviams.
„Čia ne diskoteka, gatvėje ir taip užtenka triukšmo“, – teigia Arvydas. Beje, jei lygintume su diskoteka, šokiai gatvėje suteikia daug didesnį malonumą – juk esi gryname ore, o ne prikvėpuotoje, dūmų prileistoje salėje.
Antra taisyklė – nesikabinėti prie praeivių, nebandyti jų įtraukti į smagių judesių sukūrį. „Tačiau dažniausiai praeiviai reaguoja geranoriškai, linksmai. Dar neteko matyti tiek daug šypsenų Vilniuje, kai šokdami judame su grupe“, – tikina Arvydas.
Trečia taisyklė – visa grupė vienu metu įsijungia grojaraštį. Kartais tai padaryti ne iš karto pavyksta – skaičiuoja „vienas, du, trys“, bet kas nors sušunka „nespėjau“ ir vėl reikia pradėti iš naujo. Grojaraštis sudaromas iš įvairių žanrų muzikos – nuo klasikos iki šiuolaikinių šokių, tačiau svarbiausia, kad būtų ritmas. Įpinama ir lyriškesnių intarpų, juk reikia šiek tiek sulėtinti tempą, pailsėti. Iš tiesų fizinis krūvis nemenkas, šokėjai net pridūsta. „Pabandykite eiti šokdami, įsitikinsite, kad tai nėra labai lengva“, – juokiasi Arvydas.
Dažniausiai pasirenkama maždaug 4 kilometrų ilgio trasa senamiesčio gatvėmis, parkų takeliais. „Ilgesnį kelią būtų sunku įveikti, juk einame šokio žingsniu“, – sako A. Būta. Einama apie valandą.
Smagus bendravimas
Vilniuje šis judėjimas prasidėjo prieš trejus metus. Į vieną vietą susirenka apie 50 vilniečių ir miesto svečių. „Atvažiavo šokėjų net iš Rygos, Maskvos, Minsko, Kijevo. Vienas vyras iš Baltarusijos į Vilnių atvyko specialiai dėl „dance walking“ – jų šalyje būtų neįmanoma surengti tokios šokančios procesijos, iš karto uždarytų į areštinę“, – šypsosi A. Būta.
O pas mus nereikia leidimo tokiam dideliam žmonių susibūrimui gatvėje? „Juk tai ne protesto akcija, ne streiko eitynės“, – sako A. Būta. Bet kai vieną kartą užsiregistravo 88 žmonės, pagalvojo, kad reikėtų suderinti renginį su miesto savivalda. Kita vertus, susiburiama spontaniškai – paskelbiama feisbuko paskyroje ir susirenka visi norintieji – dalyvavimas nemokamas. Arvydas nenori prisiimti nei organizatoriaus, nei iniciatoriaus vaidmens. Tiesiog jis yra vienas iš entuziastų, nes įsitikino šokio terapiniu poveikiu.
„Tai ne sportas, o smagus bendravimas. Sporto salėje reikia dirbti kilnojant svarmenis, o čia atsipalaiduoji ir puikiai praleidi laiką geroje kompanijoje. Taip judant „nepripumpuosi“ raumenų, tačiau gausi daug gerų emocijų“, – tikina A. Būta.
Kūrybingi žmonės pastebėjo, kad vaikščiojant kyla naujų idėjų. „Kai sėdi, nejudi, tai ir protas sėdi,“ – konstatuoja Arvydas.
O „dance walking“ vienu šūviu nušauna du zuikius – ne tik judi, bet ir išsivaduoji psichologiškai. Juk šokti gatvėje santūriam, tradiciškai išauklėtam lietuviui yra tikras iššūkis. Beje, tarp šokančiųjų Vilniuje – aktyviausios moterys. Matyt, vyrai nemėgsta šokti. Bet Arvydas mano, kad tai netiesa: „Kiekvienas vyras pasakys, kad namuose, kai niekas nemato, grojant smagiai muzikai mėgsta pašokti. Tik viešumoje dažnas neišdrįsta.“
Internete galima rasti šokvaikščio pavyzdžių:
