Sunki ir daug kantrybės pareikalavusi reabilitacija baigta, Greta vėl džiaugiasi atgauta judesių laisve ir mielai dalijasi savo sėkmės istorija su mumis. O ar pamatysime ją krepšinio aikštelėje – sužinosime rudenį...
Sportas man nėra tik aktyvus laisvalaikis, nes esu profesionali krepšininkė. O profesionalių sportininkų gyvenimus neretai aptemdo traumos. Aš ne išimtis... Praėjusiais metais mano sportinę karjerą taip pat pristabdė nesėkmingas nusileidimas ant žemės. Nacionalinės moterų rinktinės stovyklos metu vykusioje treniruotėje man trūko priekinis kryžminis bei šoninis kojos raiščiai. Ir tai, greičiausiai, buvo nuovargio, kurį lėmė prasitęsęs sezonas bei poilsio stoka, pasekmė. Man tai nebuvo pirma tokia trauma, tad žinojau, kad vėl laukia sunkus ir ilgas reabilitacijos laikotarpis.
Laikas bėgo, o mano optimizmas grįžti į profesionalų sportą blėso. Bandymas „susigrąžinti koją” buvo sunkus ne kiek fiziškai, bet psichologiškai. Tiesiog ėmė stigti kantrybės, norėjosi kuo greičiau pasveikti, o apie grįžimą į krepšinio aikštelę net nebuvo minčių. Didžiausias mano troškimas buvo vaikščioti nejaučiant skausmo kelyje ir vėl išmokti bėgti. Tačiau viskas vyko labai lėtai ir ne taip, kaip planavau.
Štai tokiu sunkiu momentu į pagalbą atėjo treneris Vytautas Balkūnas. Su juo susipažinau po mėnesio savarankiškų treniruočių „Goodlife” klube. Vytautas retkarčiais prieidavo bei pataisydavo mano judesius, o vėliau pasisiūlė padėti. Pradžioje suabejojau, ar man tos pagalbos reikia, nes neplanavau grįžti į didįjį sportą. Maniau pati galinti susitvarkyti kelį tiek, kad galėčiau pilnavertiškai gyventi.
Susidarę planą bei išsikėlę tikslus, pradėjome dirbti. Pradžioje manęs laukė paprasti specifiniai pratimai, kurių metu buvo būtina atstatyti kojos raumenyną, atgauti pilną judesio amplitudę. Viską teko daryti lėtai, dirbti su nedideliais krūviais, mažais svoriais, nemažai judesių atlikti su gumomis.
Vytautas skyrė daug stabilizacinių, tempimo pratimų. Būtent šio etapo metu man ir vėl vos kojos nepakišo kantrybės stoka, norėjosi daugiau sporto, aktyvesnio judėjimo, tačiau treneris liepė išlikti kantriai ir neskubėti.
Su laiku pratimai sudėtingėjo, galėdavau vis daugiau padaryti, po truputį didinant svorį, siekiant atgauti raumenų pajėgumą ir apimtis. Su Vytautu sportuodavome beveik kiekvieną dieną, žinoma, kai kelis patindavo, tekdavo ilgiau pailsėti. Po kelių mėnesių jau džiaugiausi galėdama atlikti tam tikrus šuolius, bėgti, atlikti koordinacinius pratimus judesyje.
Svarbu tai, kad Vytautas man padėjo ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Per kiekvieną treniruotę neleisdavo nuleisti rankų ir pasiduoti, taip įkvėpdamas optimizmo bei pasitikėjimo savimi. Labai dėkoju treneriui už atsidavimą, tikėjimą, supratimą, nuoširdumą. Linkiu sėkmingai „atgaivinti“ dar ne vieną žmogų po tokių sudėtingų traumų bei tuo pačiu padėti sportininkams grįžti į jų kelią.
Kadangi krepšinio sezonas prasidės tik rugsėjo mėnesį, aš turiu laiko dar labiau sustiprėti bei apsispręsti – grįžti, ar ne, į didįjį sportą. Nepaisant to, koks bus mano sprendimas, sporto iš savo gyvenimo nepaleisiu...
Gretos būklė mūsų pažinties pradžioje nebuvo pati geriausia. Ji šlubčiojo, po pirminės reabilitacijos dar nebuvo atsistatęs raumenynas bei judesio amplitudės. Nors ji sportavo savarankiškai, tačiau stokojo teisingos pratimų technikos. O didžiausias stabdys buvo prarasta motyvacija. Tokia krizė ištinka ne vieną sportininką po eilės rimtesnių traumų.
Tad ir Gretai visų pirma buvo reikalingas psichologinis palaikymas ir, žinoma, specialiai parinkti judesiai. Pirmas tikslas – atstatyti ir sustiprinti traumuotos kojos raumenyną, anuliuoti skausmą. Tad grįžome prie lengvų ir nesudėtingų judesių. Juos Greta darė tol, kol atsistatė raumenys. Mus šiek tiek stabdė ir neleido skubėti po didesnio krūvio tinstantys audiniai.
Pirmąjį mėnesį motyvacijos nepridėjo ir skausmas. Vis tekdavo Gretai kartoti: palauk, neskubėk, išlauk... Ir po dviejų mėnesių rezultatai ėmė džiuginti. O kartu didėjo ir Gretos noras sportuoti, kasdien padaryti vis daugiau. Tada jau teko stabdyti ir vėl priminti, kad forsuoti negalima, nes viena klaida ir teks vėl viską pradėti iš pradžių.
Džiaugiuosi, kad po 4 mėnesių Greta jau nebejaučia diskomforto traumuotoje kojoje ir gali judėti pilna jėga. O dar labiau džiaugiuosi, kad kartu su skausmu ji sporto salėje paliko baimę ir vėl galvoja apie didįjį sportą. Sėkmės Tau, Greta!
