Pateikiame knygos „Maisto naikinimo mašina“, kurią išleido leidykla „Didakta“, ištrauką.
**********************
Kartą viena pažįstama dalijosi savo patirtimi: „Man pasakė, kad esu stora. Ačiū jiems, nes nemačiau, kad tokia esu,“ – teigė ji.
Išgirdusi, kad yra stora, moteris pabudo iš „letargo“ ir ėmėsi radikalių veiksmų, – mat sau stora ji nebuvo, bent jau neatrodė. Draugai ir nedraugai išpyškino į akis – esi stora, kur daugiau...
Galiausiai moteris pamatė save veidrodyje kitų akimis. Save ji vis apgaudinėjo ir sugebėjo užliūliuoti, nematyti tikrosios realybės. Kai tikrasis suvokimas lyg žaibas perskrodė, ji padėkojo tiems, kurie draugiškai ar nedraugiškai jai tiesiai į akis drėbė nemalonią tiesą.
Tai privertė susimąstyti ir susiimti. Kokių tik kelių nebuvo ieškota, kol galiausiai moteris surado savo būdą lieknėti ir sumažėjo beveik dvigubai. Tų, kurie dar nepasiruošę išgirsti tiesos, neveiks aplinkinių pastabos. Nusimesti nuo savęs antrą žmogų – ne juokas. Pagarba visiems, tai padariusiems! Bet tai nereiškia, kad kiti lieka „už borto“. Ateis ir jų eilė. Viskam savas laikas.
„Osvencime storų nebuvo“
Visi tai žinome. Tai akivaizdus faktas. Kaip galėjo badaujantys žmonės būti apkūnūs? Niekaip. Jie kentė badą. Šių dienų rykštė – maisto gausa. Viena gerbiama gydytoja kartą man pasakė: „Osvencime storų nebuvo“ (Osvencimas – miestelis Lenkijoje, kuriame II-ojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovykloje buvo kankinami, mirė iš bado daug nekaltų žmonių.). Pamenu, kaip prunkštelėjau. Natūralu, kad badaujantys žmonės stori būti negali. Tokia buvo mano reakcija į pastebėjimą. Tačiau kitiems šis sakinys gali durti lyg smaili strėlė tiesiai į širdį. Ir tai suprantama.
Stambiam žmogui lieknėti nelengva, tad kiek besistengtų, dažniausiai jį lydi nesėkmė. Kilogramai sugrįžta su kaupu. Iškankintas savo antsvorio ir bandymų sulieknėti, storulis jautriai reaguoja į metamas užuominas. Nervų sistema nebeatlaiko, ir žmogus įsižeidžia. Tai normali reakcija. Apkūnuolį vadinti nevėkšla ir svaidytis patarimais bei pastebėjimais yra, galima sakyti, tas pats, kas pamačius neįgalų, sėdintį vežimėlyje ir nevaikštantį žmogų, vadinti invalidu, šaipytis iš jo ir patarinėti, kaip pakilti iš vežimėlio...
Katės ant podiumo...
Matydama ant podiumo leipstančias išsekusias manekenes, taip smarkiai užsimaniau alternatyvos, jog gimė mintis – kodėl ant podiumo negalėtų žingsniuoti normalaus kūno sudėjimo moterys ir merginos? Žmonių yra visokių, o standartai apie 60 metų nesikeičia – vien kaulai ir oda, berniukiško tipo modeliai liūdnomis akimis ir išsekusiais kūnais.
Anoreksija yra labai baisi liga. Ji tyliai pasiglemžė ne vieną manekenę, kol galiausiai kelios istorijos nuskambėjo viešai ir podiumų karalienių standartai šiek tiek ėmė panašėti į moteriškos būtybės kontūrus. Džiaugiausi, nes žinojau, kokią įtaką manekenių pasirodymai daro jaunoms merginoms, dar visiškai nesusiformavusioms paauglėms. Daugelis mergaičių dievina manekenės darbą ir sąmoningai ar pasąmoningai siekia išsvajoto panašumo į savo dievaites lieknindamosios iki išnykimo ribos...
Kai savo mintimis apie podiumu žengiančias apvalesnes merginas pasidalijau su drauge, jos atsakas tebuvo vienas: „Tai daryk ką nors, kad taip įvyktų.“ Ji griežtai laikosi nuostatos, jei ko nors nori, gimė mintis – imkis veiksmo. Ir tai tiesa. Įprastai mintis įgyvendinama, kai imamasi veiksmo. Tačiau ką tuomet galėjau padaryti? Supratau, kad neturiu jokių įrankių tikslui pasiekti, bet noras buvo galingas, iš pačios širdies gilumos.
Praėjus ketveriems metams po mano noro gimimo, ant podiumo pasirodė putlios Plus size (plius dydžio) gražuolės. Štai taip pildosi svajonės. Daryti man nieko nereikėjo. Užteko tik paleisti mintį, kuri buvo labai stipri ir pasiekė dangaus raštinę... Tai tebuvo laiko klausimas. Labai norėjau padėti žmonėms patikėti, kad yra alternatyva nesveikai mados sukurtai industrijai. Apvalesnės merginos ant podiumo tapo tikra revoliucija. Net mintis niekam negalėjo kilti, kad putlutės išdrįs užkariauti podiumus.
Mada labai savotiškas dalykas. Kai rūbus demonstruoja ypač liekno sudėjimo jaunos moterys, atrodo, kad pasaulis vien iš tokių ir susideda. Neatsižvelgiama į realias apimtis, tarsi į šoną nustumiama didžioji dauguma pasaulio moterų, kurioms toks lieknumas nepasiekiamas. Revoliucija prasidėjo.
Deja, kaip dažnai būna, ir čia ribos buvo peržengtos. Šalia gražių, normalaus sudėjimo manekenių, demonstruojančių drabužius, atsirado ir gerokai didesnį antsvorį turinčių merginų. Nemanau, kad estetiška lipti ant kačių takelio (podiumas angliškai – catwalk) visoms be išimties daugiau ar mažiau apkūnioms „katėms“. Bet tikrai palaikau visas, kurios myli save ir nebijo savo kūno.
Visą gyvenimą mes ieškome aukso viduriuko, nes harmonija – vienintelis būdas jaustis sveikiems ir laimingiems.
Ar su papildomais kilogramais išnyksta meilė?
Tiek daug istorijų, kai vyras praranda meilės jausmą pastambėjusiai žmonai, kai priaugusią papildomų kilogramų po gimdymo palieka su vaikais, net kūdikiais. Man pačiai teko mylėti žmogų, kuris negalėjo susitaikyti su mano apvalumais, nes jo galvoje šmėžavo patrauklios moteriškos figūros vaizdas. Negalima dėl to jo teisti ar ant jo pykti.
Jis tiesiog turėjo savo įvaizdį ir siekė būtent tokios moters. Iš šios dienos savo suvokimo varpinės galiu pasakyti, kad nebrandus žmogus gali matyti moterį kaip lytinio pasitenkinimo objektą ir tam tikrų išmatavimų ar nustatytų kilogramų rinkinį. Ką reiškia nebrandus? Nesigilinant ir nuodugniai nefilosofuojant galima pasakyti, jog tai žmogus, matantis ir matuojantis akimis. Brandus žmogus jaučia vidumi.
Praeiti meilė dėl papildomų kilogramų gali žmogui, kuris nemato kitame sielos, vertindamas jį tik kaip kūną. Kūno parametrai jam yra svarbesni už vidinius dalykus. Ar gali išnykti meilė dėl papildomų kilogramų? Jei tai meilė, esu įsitikinusi, negali. Jei praėjo, tai buvo ne meilė, o tik etapas į jos pažinimą.
Meilė – jausmas, per kurį įmanomas gilesnis žmogaus suvokimas ir pažinimas. Vieną kūną keisdamas kitu, vyras laimės neras. Jis tiesiog gaus trumpalaikį pasitenkinimą, kol galiausiai suvoks, kad meilės jausmas gimsta širdyje, o ne susijungimo centruose. Pasitenkinimas, seksualinis prisirišimas – tai dar ne meilė. Kartais ir visą gyvenimą nugyvenęs žmogus negali pasakyti, kas iš tiesų yra meilė. Aistra išnyksta. Meilės pažinimo procesas amžinas. Kai myli, nevertini, neteisi, nežemini.
Mūsų protas padaro mus reklamos auka
Vis dar nemažai žmonių, gal net didžioji dauguma kimba ant reklaminių straipsnių su tokiomis antraštėmis kaip: Gerkite agurkų gėrimą ir pamirškite antsvorį, Gardinkite kavą cinamonu ir lieknėkite, Valgykite šokoladą, gerkite liekninamąją arbatą ir jauskitės puikiai. Kaip viename pokšte – kalbasi dvi kaimynės: „Žinai, nusipirkau liekninamosios arbatos.“ „Na ir kaip?“ „Na taip, visai nieko, geriu užkąsdama torčiuku...“
Juokinga ir graudu. Juokinga, kad visi supranta, jog tai tėra jaukas mūsų smegenims, graudu, kad vis dar galvojate, jog tai gali padėti. Užkimbate ir užkimbate ant naujų lieknėjimo pasiūlymų, dietų ar pan. Žodis turi didžiulę galią, tad natūralu, jog su kiekviena naujiena galvojate – o gal padės? Asmeniškai manęs šie kabliukai neveikia jau daugelį metų. Nors antsvorio problema nedingo, senokai supratau, kad tiesa slypi kažkur giliai ir tie nesąmoningi vienokių ar kitokių siūlymų išbandymai – tik smegenų plovimas ir apgaulė. Iki šiol žmonija ieško išorinių poveikio priemonių. Tačiau viskas slypi kai kur giliau.
Tenka atsigręžti į save ir eiti savęs pažinimo keliu. Kitaip rezultato nėra, arba jis – laikinas. Po išbandytų naujovių, kai svoris sugrįžta, seka didžiulis nusivylimas. Išbandytas metodas pasirodė netinkamas, trumpalaikis arba išvis nesuveikė. Tas nusivylimas ir nuoskaudos kaupia dar daugiau kilogramų... Klesti didžiulė industrija – grožio kulto eskalavimas naudingas grožio chirurgijai, besiliekninačioms damoms. Kiek maisto papildų, galimas daiktas, padėsiančių sulieknėti!
O kiek vis naujai atsirandančių dietų! Dietologai darbo nestokoja. Dabar – jų klestėjimo metas. Pasiraitoję rankoves dėsto, kokio mitybos plano laikytis, kaip lieknėti. Žmonėms storėjant ištisais dešimtmečiais, ši specialybė tapo labai paklausi. Jei atsirado paklausa, pasiūla netrunka ją patenkinti.
Iškalbingos ir maisto produktų pakuotės bei reklaminiai šūkiai – vieną perki, kitas nemokamai. Žinome personažus, kurie puikuojasi ant marinuotų ar šaldytų produktų pakuočių, išnaudodami įvaizdį pirkėjams patraukti. Nesvarbu, patinka jie žmonėms ar ne, daugelis išbandys produktą dėl save išgarsinusios asmenybės. Herojaus poza byloja: „Maitinkis kaip aš ir būk toks kaip aš.“ Turėtume matyti, kaip kai kurie uždirba iš masių bukumo. Deja, dažnai to nematome. Reklamos aukų apstu. Kol nemąstome, kiti mąsto už mus ir naudojasi mūsų miegančia sąmone.
Apie tai, kiek visai mums nereikalingų akcijinių produktų parsinešame į namus, žinome patys. Kol nesugebėsime nuraminti savo emocinio proto, tol jis bus „alkanas“ ne tik maistui bet ir kitoms akcijinėms plataus vartojimo prekėms. Į namus nešimės drabužių krūvas, kurių mums visai nereikia. Juk akcija skelbė – du už vieną, ir mūsų gobšumas pabudo...
Kodėl meldžiamės maisto altoriui?
Vis pagalvodavau, kodėl maitinu tą savyje gyvenantį monstriuką? Juk jis – tai ne aš. Kodėl tapatinuosi su juo, kodėl meldžiuosi altoriui, ant kurio padėtas maistas? Aš ne tai, kas naikina maistą. Negaliu daugiau sau leisti tapatintis su tuo „kažkuo“, kas tai daro...
Įprotis, malonumas ragauti. Gyvenam ne tam, kad valgytume, – puikiai žinoma tiesa, neveikianti užliūliuoto storulio proto.
Kiek kartų meldžiausi maisto altoriui? Begalę...
Apsirijimas – viena didžiausių nuodėmių. Jis netgi laikomas mirtina nuodėme, vedančia sielą į mirtį. Prisikimšti pilvą atrodo taip natūralu. Kai norisi visko ir daug, ir tai sau leidi, nepagalvoji, kad artėji prie ribos, kurią peržengusi, susirgsi. Kuo ramesnis protas, tuo valgyti norisi mažiau. Kuo daugiau įtampos, streso, tuo dažniau siekiame pyragaičio ar saldainio, kad nusiramintume.
Persivalgydami ar valgydami greitą maistą iliuziškai pasisotiname, pamaitindami psichinį savo kūną. Gelbėjimosi ratai, apjuosę mūsų liemenį, galėtų mus maitinti ne vieną dieną ir net savaitę iš sukauptų rezervų. Tai, ką mes nuolatos norime pamaitinti, gyvena mūsų galvose. Tai vadinu maisto naikinimo mašina, kuri pasisotina dorodama maistą ir naikindama mus.
