Ant konvejerio šio daug kuo unikalus sunkvežimio keturios kartos išsilaikė 23 metus. Per tą laiką pagaminta šimtai tūkstančių egzempliorių, plačiai pasklidusių po Europos, Azijos bei Afrikos šalis. Šis Didysis nieko neužkariavo, tačiau su jo pasirodymu 1990 metais tapo aišku: tolimųjų reisų vilkikas nustoja buvęs eiliniu sunkvežimiu tarp kitų krovinius tampančių geležinių brolių. Žinoma, galima pasakyti, jog tuo metu būta ir kitų modelių, kurie, kaip dažnai mėgsta sakyti rinkodaros šamanai, „nustato naujus standartus...“ (kad ir DAF 95, SK serijos „Mercedes-Benz“, trečiosios serijos „Scania“), vis dėlto po „Renault AE 500 Magnum“ – toks buvo pilnas „Didžiojo“ „Truck of the year 1991“ laureato vardas – tolimųjų reisų vilkikai tampa atskira transporto priemonių klase, kuriai nuo šiol turės būti taikomi nauji reikalavimai tiek jų technikai, tiek ir dizainui bei vairuotojų darbo sąlygoms.
Ko gero, pagrindinė šios lyderystės priežastis – „Renault“ konstruktoriai bei dizaineriai sugebėjo pažangiausius tuo metu techninius sprendimus įvilkti į akiai patrauklų „rūbą“, kuris sudarė tokias patogias darbo ir poilsio sąlygas, apie kokias anuo metu Europos vairuotojai galėjo tik pasvajoti. Tačiau už viską tenka mokėti: kai kurie sprendimai (kad ir už priekinės ašies įkurdinti įlipimo laipteliai) tapo neišsenkamu vairuotojų brolijos pasišaipymų taikiniu. Bet šaipydavos dažniausiai tie, kas nėra pabuvojęs jo salone, arba nėra dirbęs šiuo vilkiku. Erdvi nuo variklio visiškai izoliuota kabina, lygios grindys, daugybė komforto elementų, galingas variklis bei puikūs diskiniai stabdžiai pašaipūnus bematant nutildydavo. Nėra abejonės: daugybė vairuotojų Europoje ir dideliu spinduliu aplink ją dar ilgai minės „Magnum“ geru žodžiu.
Ir štai vidurvasarį, minėdama 115 gimimo metines, „Renault“ iš karo pakeičia visus savo gaminamus sunkvežimių modelius. Paprastai gamintojai juos keičia palaipsniui: per keletą metų išdėstyta finansinė atsinaujinimo našta mažiau skausminga. Tik ne prancūzai, apimti revoliucinės aistros „pasaulį naują pastatyti...“ „Magnum“, kaip ir daugelio senosios Prancūzijos valdovų, likimas nulemtas – jį pakeis naujas „T series“ vilkikas. Organizuojama milžiniška reklaminė kampanija, kuria siekiama T serijos modelį pristatyti kaip revoliucinį, nes jis ir vėlei nustatinėsiąs naujus standartus.
Deja, laikai smarkiai pasikeitė, žmonės atsikando perversmų, už kurių slypi nežinomybė. Kadangi nei žiniasklaida, nei vežėjai nepasidavė marketinginės revoliucijos vilionėms, tad „Renault“ rinkodaros ideologams teko prigesinti tą savo revoliucinę aistrą. Rugsėjo mėnesį Prancūzijos šiaurėje, Normandijoje, organizuotuose bandomuosiuose važiavimuose T serijos vilkikais, apie revoliuciją jau nebuvo net užsiminta. Taigi atsirado puiki proga patirti, kas iš tikrųjų yra „Magnum“ pakeisiantis naujasis „Renault“ magistralinis vilkikas be ideologinio padažo.
Didiką keičia kariškis?
Pirmiausia kas nori nenori krenta į akis – kontrastas tarp seno ir naujo. „Magnum“ – aimpozantiškasdidikas, aristokratas iš stuomens ir iš liemens, jį iš tolo pastebi tiek miesto gatvėje, tiek autostradoje, nors, paradoksalus dalykas, nei ūgiu, nei kabinos tūriu jis toli gražu nėra nei aukščiausias, nei didžiausias tarp „kolegų“. Naujasis T prieš jį nublanksta – atrodo tarsi koks šiuolaikinis kariškis, įspraustas į karo lauko sąlygoms tinkančią chaki spalvos uniformą. Dar labiau tokią asociaciją stiprina falšradiatoriaus apdailos vertikalios juostos, tarsi raukšlės kuriančios rūstaus ir niūraus „veido“ įspūdį. Scenoje prožektorių šviesoje tas niūrumas nebuvo toks slegiantis, žaliai ruda „metalick“ tipo spalva kartais netgi spindėjo it auksinė, o štai apniukusią dieną chaki ir tokio dizaino derinys atrodo tarsi koks melancholijos simbolis.
Prieš išleisdami į kelią bandomojo važiavimo organizatoriai įspėjo, jog gatvėse matysime daugybę smalsių žvilgsnių, nes tai būsiąs pirmasis viešas masinis naujųjų sunkvežimių pasirodymas miestų gatvėse. Deja, naujasis T beveik niekuo nesiskyrė nuo daugybės kitų markių vilkikų, gausiai zujančių Normandijos keliais, tad vargu ar kas nors pastebėjo, kad štai atvažiuoja Jis, pakeisiantis „Didįjį“. Galbūt situacija pasikeis, kai naujieji „Renault“ sunkvežimiai bus dažomi ir kokia nors kita spalva, tačiau kol kas matėme tik chaki ir nuotraukose baltą.
Rasinio grynumo paieškos
Tačiau lipkim į kabiną, instruktorius jau laukia.
- Aš - Kęstutis, iš Lietuvos.
- O aš – Žanas Polis, iš Prancūzijos.
- Sartras? – pasitikslinu, tačiau pašnekovas nepėsčias.
- Ne, Belmondo!
Abu šypsomės, tačiau kitas mano klausimas, beje, gana populiarus tarp vežėjų – čia yra „Volvo“ ar vis dėlto „Renault“, atrodo, užmina Žanui Poliui ant nuospaudos.
- Ne, mesje, čia yra T serijos „Renault“. „Renault“! Ir puola greitakalbe maišydamas angliškus bei prancūziškus žodžius įrodinėti, kodėl yra taip, o ne kitaip.
Ginčytis beprasmiška. Ne vien todėl, jog iš to prancūziškai angliško miksto nieko nesuprasi, kaip ir Žanas Polis nesupras manęs. Ir net ne dėl kalbos barjerų, ir ne todėl, jog mūsų patirtis technikoje gerokai skiriasi: šis instruktorius visą gyvenimą važinėjo prancūziškais sunkvežimiais, o aš – tik progai pasitaikius. Esmė kažkur kitur, ko gero, atsakyme į klausimą, kur šiandien globaliame pasaulyje slypi tas „rasinis grynumas“, leisiantis pasakyti, jog čia štai vokiškas MAN arba itališkas FIAT. Juk net čia, Blainville-sur-Orne gamykloje, gaminamos kabinos „švediškiems“ „Volvo“, „olandiškiems“ DAF bei „prancūziškiems“ „Renault“? Ir ko jis, tas rasinis grynumas, vertas, jei tose kabinose montuojamos detalės bei medžiagos atkeliauja iš pusės pasaulio? Ir, beje, atkeliauja ne tik materialūs dalykai – idėjos taip pat. T serijos "Renault" neišvengiamai patyrė ir savosios, prancūzų, ir švedų, ir JAV sunkvežimių kūrimo mokyklų įtaką, tad bandydamas jį perprasti nuolat lygini su tuo, ką matei anksčiau. Nieko nuostabaus, jog daugiausia lygini su senuoju „Magnum“ bei naujoju „Volvo FH“, nes abiejų naujųjų sunkvežimių varikliai ir važiuoklė iš esmės tie patys, šiek tiek skiriasi tik jų valdymas ir dizainas. Nuo pastarojo ir pradėkim, nes jis bene akivaizdžiausiai matomas ir bent iš dalies nulems vežėjo sprendimą, kurią markę pasirinkti. Juk jeigu technika vienoda, lemiamai motyvai bus dizainas ir įsigijimo bei eksploatacijos kaina.
Sprendimai tie patys, rezultatai – skirtingi
Akivaizdu, jog abiejų markių dizainą vienija kabinos šoniniuose paneliuose ir duryse suformuotos įstrižai žemyn krentančios linijos, kuriančios energingo ir veržlaus automobilio įspūdį. Jį dar labiau paryškina asimetriški šoniniai langai, kurių apatinė dalis lygiagreti toms linijoms. Abiejų koncernų dizaineriai panaudojo tą patį meninį sprendimą, tačiau rezultatas vis dėlto skiriasi. FH veržlesnis ir energingesnis, nes jame tos linijos nutįsta net ir per oro aptakus, apatinė lango linija nėra laužta, oro paėmimo anga nukelta į patį kabinos viršų ir yra ne vertikali, kaip kad „Renault“ modeliuose, o horizontali. Šiokį tokį T serijos modelių neišbaigtumo įspūdį sudaro už šoninio lango tarsi prilipintas panelis, po kuriuo sumontuotas liukas į dėžę, ją galima pasiekti tiek iš lauko, tiek iš vidaus. Vientisumo įspūdį skaido ir juoda juosta, skirianti važiuoklę nuo kabinos. Tokių „smulkmenų“ dėka „Volvo“ atrodo tarsi galingas monolitas, o jo prancūziškas broliukas – dar tik bręstantis paauglys.
Tai, žinoma, smulkmenos, pasakys kai kas, jų niekas nė nepastebės. Galima sutikti, tačiau jos turi ir praktinės reikšmės: kai ventiliacijos angos yra viršuje, o ne nuleistos žemyn arčiau kelio dulkių, oro filtrai ilgiau išliks švarūs.
Broliai, bet kiekvienas savitas
Vos įsiropštęs vidun, iš karto gali pasakyti, jog čia ne „Volvo“, nors kai kurios detalės bematant išduoda tiek abiejų markių giminystės ryšius, tiek savitą kiekvienos pasaulį. Bene puikiausia iliustracija – naujojo elektrinio stovėjimo stabdžio jungiklis prietaisų skydelyje bei garso signalo mygtukas, įkurdintas svirtelės, valdančios šviesų bei valytuvų darbą po vairu kairėje pusėje, gale. Iš karto pastebi, jog prancūzai nesusigundė šviesiomis apmušalų spalvomis. Plastikas tamsiai pilkas su šviesesnės spalvos detalėmis, kurios dar gali būti pagerintos aliuminio, o „Komfort“ serijoje – bronzos spalvos apdaila. Medžiagos, atrodo, gana aukštos kokybės ir malonios liesti tiek įprastuose vilkikuose, tiek modifikacijoje „Komfort“, kuri iš esmės ir yra tikrasis „Magnum“ įpėdinis: lygios grindys, aukštas kopimas į vairuotojo sostą ir visa kiek tik įmanoma naujausia įranga.
Nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog iš dvidešimties bandymams paaukotų vilkikų nebuvo nė vieno su naujausiu labai efektyviu ir efektingu švedų išradimu – dinamine vairavimo sistema. Nebuvo netgi kalbos, jog T serija kada nors ją turės, tačiau gal apie tai paprasčiausiai niekas nepaklausė. Nebuvo ir modelių su priekinių ratų nepriklausoma pakaba, bet ir jos niekas nepasigedo. Kaip ir „I-Shift“ pavarų dėžės valdymo „kelmo“. Pavarų dėžės valdymas „Renault“ – kaip ir anksčiau „Magnum“ – pakištas svirtelėje po vairu dešinėje pusėje. Kur patogiau – sunku pasakyti, ko gero, tai tik įpratimo reikalas.
Kita iš karto į akis krintanti detalė – kabinos stogas. Virš „Volvo“ vairuotojo galvos – milžiniškas liukas, tarnaujantis ir kaip papildomas šviesos šaltinis, optiškai didinantis pačią kabiną, ir kaip atsarginis išėjimas po avarijos, nes įklijuotas priekinis stiklas nei pats suduš, nei vairuotojui pavyks jį išdaužti. „Renault“ dizaineriams, matyt, dėl technologinių priežasčių liuko neprireikė, tad jo čia ir nėra. Kaip nėra ir „Magnum“ būdavusio hamako: vietoje jo – normalus 791 mm gultas. Taigi „prancūziškojo“ vilkiko vairuotojo žinioje trys nemažos daiktadėžės virš priekinio stiklo, keturios – kabinos palubėje jam už nugaros ir dvi arba trys (priklausomai nuo noro turėti arba ne šaldytuvą) po apatiniu gultu. „Komfort“ kabina – su lygiomis grindimis ir bronzinės spalvos apdaila ir atrodo visai neprastai, ir iš tikrųjų labai patogi, nors 20 cm tunelis taip pat vaizdo negadina.
Kas kur yra?
O dabar - įkelią. Tačiau prie ankstesnių kartų vilkikų įpratusių vairuotojų laukia kelios staigmenos. Pirmiausia – nesigrabinėkit virš galvos bandydami rasti plyšį įdėti vairuotojo kortelei. Jo ten nėra. T serijos „Renault“ vilkikuose vairuotojo kortelė įdedama į specialų plyšį prietaisų skydelio dešinėje pusėje. Visos kitos operacijos – kaip įprasta.
Toliau – neieškokite rankinio stabdžio svirties, jos taip pat nėra. Vietoje jos – stovėjimo stabdžio įjungimo/išjungimo klavišas, kurio ... visai nereikia junginėti: vos tik pavarų perjungimo svirtis bus nustatyta ties D arba R raidėmis ir vairuotojas palies akceleratoriaus pedalą, stabdžiai automatiškai išlaisvins ratus. Jie taip pat automatiškai ratus užblokuos, kai tik svirtis bus nustatyta į padėtį N.
Taip pat neieškokite nei vairo reguliavimo pedalo, nei kokio grindyse ar vairo kolonėlėje paslėpto mygtuko. Vairo fiksavimas išlaisvinamas ir po reguliavimo vėl fiksuojamas dvipusiu klavišu prietaisų skydelio apatinėje dalyje kairėje pusėje vairuotojo kelių lygyje.
Dabar belieka raktą į vietą ir pirmyn. Raktas, beje, čia gudrus: jis ne tik užveda variklį, bet juo iš lauko galima įjungti ir išjungti šviesas, o reikalui esant – ir garsinį signalą.
Apsiprasti vairuotojo darbo vietoje pakaks dešimties minučių. Vis dėlto yra keletas dalykų, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį. Pirmiausia – pasidomėti langų ir išorinių veidrodžių valdymo reikalais. Jie įprasti, nieko naujo čia neišgalvosi, tačiau valdymo pultelis nelabai patogiai pakištas po durų rankena, tad turi arba aklai grabinėtis jo ieškodamas, arba atitraukti žvilgsnį nuo kelio. Įpratęs to gal net nepastebėtum, tačiau iš pradžių tai erzina.
Kita jau mielesnė aplinkybė – kadangi čia naudojama nauja moderni elektros prietaisų jungimo sistema CANbus, jų valdymą galima labai lengvai perkelti iš vienos vietos į kitą ir saloną „sumaketuoti“ pagal savo prioritetus. To daryti gal nevertėtų pirmąją darbo dieną, bet vėliau nepasinaudoti tokia galimybe būtų, sakyčiau, nuodėmė.
...ir ko reikėtų
Kadangi T serijos vilkikai gavo „Volvo“ važiuoklę, nieko nuostabaus, jog sykiu paveldėjo ir vieną iš didžiausių jos pliusų (VEB+) ir vieną iš didžiausių jos ydų – šiokį tokį vilkiko nestabilumą kelyje: kad ir nedideliais vairo judesiais kelią vis dėlto reikia nuolat gaudyti. Tai sena ne tik „Volvo“, bet ir daugelio kitų vilkikų problema, beveik automatiškai atitekusi ir T serijos sunkvežimiams. Spręsdami ją, švedų inžinieriai sukūrė kol kas unikalią ir daugelio ją išbandžiusiųjų nuomone fantastišką „Dinaminio vairavimo sistemą“ VDS (Volvo Dynamic Steering). Važiuodamas automobiliu su tokia sistema netrukus pamiršti, kad važiuoji sunkvežimiu. Nenustebsiu, jei mašinų su VDS sistema pirkėjams netrukus bus pasiūlytas ir perpus mažesnis vairo ratas. Juk jis ne vairuoja, o tik perduoda komandas vairo stiprintuvui, kuris ne tik sukinėja ratus nurodyta kryptimi, bet ir automatiškai laikosi nurodyto kurso kad ir kokios aplinkybės (oro srautas, kelio danga ir pan.) bebandytų vilkiką iš jo nukreipti. Jeigu tokią sistemą gaus ir „Renault“ sunkvežimiai, jų akcijos rinkoje gerokai pakils.
T serijos „Renault“ sunkvežimiai iš išvaizdos ir techninėmis charakteristikomis bemaž niekuo nesiskirdami vis dėlto yra dviejų modifikacijų. Esminis skiriamasis bruožas – kabina su lygiomis grindimis ir kabina su 200 mm aukščio motoro tuneliu. Pirmuoju atveju į vilkikus montuojami tik 440, 480 ir 520 AG 13 l varikliai, antruoju – tie patys 13 l varikliai bei kiek mažesni 380, 430 ir 460 AG 11 l motorai, nors abiejų modifikacijų tiek bendroji vilkiko masė (18-26 t), tiek bendroji autotraukinio masė (40-60 t) išlieka ta pati. Pagal bandomųjų važiavimų programą kiekvienam važiuojančiam žurnalistui buvo sudaryta galimybė išbandyti abu variantus: 460 AG su tuneliu ir 520 AG su aukšta kabina ir lygiomis grindimis. Puspriekabėse – 18 t balasto. Vieta – Žemutinės Normandijos lygumos, siauri, it rankovė ankšti, žiedinių sankryžų tarsi pyragas razinų prikaišioti Lamanšo pakrantės keliukai, neleidžiantys nei paskubėti, nei bent sekundei kitai atsipalaiduoti.
Toks gana monotoniškas peizažas neleido išbandyti vilkikų kuo įvairesnėmis aplinkybėmis, užtat reikalavo vairuotojo itin preciziško darbo. Manasis „Belmondo“, ko gero, pernelyg jautriai reagavęs į klausimą čia „Volvo“ ar vis dėlto „Renault“, ilgam nutilo ir tik atidžiai stebėjo, kaip aš bandau išraityti autotraukinį tuose, rodos, niekad nesibaigsiančiose „bliūdeliuose“. Tačiau tai buvo tyla prieš audrą, kuri manęs laukė finišo tiesiojoje: turėjau pravažiuoti numatytą stovėjimo vietą ir į ją sugrįžti atbuline eiga. Tai galėjo būti neblogas kerštas iš už devynių žemių atvykusiam rašeivai, kad jis abejoja prancūziško autopromo galimybėmis. Tačiau kai pavyko įveikti ir šį uždavinį, Žanas Polis draugiškai nusišypsojo ir paspaudė ranką. O paskutinis jo sakinys buvo toks: tu geras vairuotojas, bet atmink – Reno yra ir bus Reno!
Klausimas be atsakymo
Taip pamalonintas negi imsi ginčytis. Pagaliau ir nėra dėl ko: T serijos „Renault“ dizaino požiūriu beviltiškai nusileidžia senajam „Magnum“ ir šiek tiek atsilieka nuo naujojo FH, bet juk tai skonio reikalas! Visai galimas dalykas, jog bus nemažai vežėjų, kuriems patiks būtent toks dizainas. Pagaliau sunkvežimio išvaizda – ne vienadienis mados drugelis, kur kas svarbiau jo nuvažiuoto kilometro kaina, patikimumas, vairuotojo darbo sąlygos. O šiuo požiūriu T serijos vilkikai, ko gero, niekuo nenusileis kitiems Europos modeliams.
Yra ir dar viena ne techninio pobūdžio aplinkybė. T serijos bei FH vilkikai kiek juose berastume panašumų ir skirtumų, vis dėlto yra skirtingi gaminiai, skirti skirtingiems pirkėjams. Kiekvienas iš šių gamintojų turi savą ir savitą prekinio ženklo filosofiją, kuri ir nulemia techninius sprendimus, nors koncernas yra tas pats. Labai panašiai kaip su „Lexus“ > „Toyota“ > „Scion“ lengvųjų automobilių pasaulyje arba VW koncerno 13 markių, tarp kurių „Porsche“, „Audi“, „Bugatti“, „Škoda“ ir dvi sunkvežimių šeimynos. Nieko nuostabaus, jog tos pačios techninės detalės skirtinguose modeliuose įgauna skirtingą prasmę, kurią potencialus pirkėjas arba mato ir pripažįsta, arba į ją paprasčiausiai nekreipia dėmesio.
Būtent tokiems pirkėjams neišvengiamai kils klausimas – ką tada geriau pirkti? Atsakymo į jį nėra ir greitai nebus: abu modeliai nauji, ko gero, dar išlįs „vaikiškos ligos“, pagaliau dar ir kainos nėra žinomos arba dar nenusistovėjusios. Lietuvoje, o matyt ir daugelyje kitų šalių, kol kas neaiški situacija ir su prekybos atstovais. Markė bet kokiu atveju be firminio serviso ar jo tinklo neliks, tačiau visi puikiai žinome, jog servisas servisui nelygu. Tad gal neskubėkime šaukti: „Karalius mirė, tegyvuoja karalius“. Įsižiūrėkime į naująjį. Jis, žinoma, nebus nuogas, bet ar patiks mums jo naujieji rūbai?
***
Šio bandomojo važiavimo tolimiausiu tašku tapo Kursel-sur-Mer miestelis. Prieš beveik 70 metų besibaigiant Antrajam pasauliniam karui pajūris šalia jo gavo kodinį pavadinimą „Pliažas Džuno“. Tai buvo vienas iš 5 punktų, kurį beveik 100 km Lamanšo sąsiaurio ruože šturmavo sąjungininkų kariuomenė. Čia maždaug 8 kilometrų pajūryje netoli Senos žiočių išsilaipino 14 tūkstančių mirtininkų iš Kanados. Šiandien apie juos primena šalia miestelio atidarytos naujos kapinės, krante ant postamentų stovintys sveikutėliai amerikiečių šermanai, nes jie taip ir nespėjo į mūšį – nuskendo dėl išsilaipinimo dieną siautėjusių didelių bangų su visais ekipažais. Jūroje seklumose įstrigusios teberiogso milžiniškos kažkada plaukiojančios platformos, didesnės grimzlės laivams turėdavusios atstoti prieplaukas, kuriose buvo iškraunama amunicija. Netoliese esančiame kurortiniame miestelyje Dovilis kasmet rengiami amerikiečių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą festivaliai. Sunku patikėti, jog Lamanšo pakrantėse būta pačių kruviniausių pliažų pasaulyje. O dabar į čia važiuoja žurnalistai iš visos Europos bandyti naujųjų „Renault“ sunkvežimių. C’est la vie! – toks gyvenimas, kaip sako prancūzai, ir jis tęsiasi nepaisant nieko. Netgi karalių kaitos...
