Žinoma, skirtumas tarp šių automobilių pasijuto jau dedantis į kelionę daiktus. Į kampuotų formų „Dacia Dokker“ net ir susikrovus visą bute turimą mantą, atrodo, dar liktų laisvos vietos. O štai su „Renault Captur“ šis triukas nepavyks. Nes tai – stilingas ir dailus miesto SUV automobilis, pagamintas naudojant dabartinės, ketvirtosios kartos „Renault Clio“ platformą.
Tai reiškia, kad šis vos 4,12 m ilgio kompaktinis automobilis yra labiau skirtas miestui. Na, o leistis į tolimą kelione juo geriausia dviese. Žinoma, mašina galima keliauti ir trise ar net keturiese, tik štai tolimai kelionei į 377 litrų bagažinę (išėmus papildomą dugną – 455 l) susidėsite tikrai nedaug, tad išorinė bagažinė labai praverstų. Važiuojant dviese ir nulenkus antros eilės sėdynes, į bagažinę tilps iki 1235 l.
Bet galima pasidžiaugti, kad mūsų „Renault Captur“ turi šiek tiek didesnę, nei įprasto automobilio prošvaisą, o tai keliaujant ne pačiais geriausiais Balkanų šalių keliais tikrai yra privalumas. Privalumas ir tai, kad ratų arkos ir automobilio durelės turi plastikines apsaugas – jos tikrai pravers nuvažiavus nuo asfalto. Tokie keliai kelionėje mūsų taip pat laukė.
Na, o didžiausias automobilio privalumas – 1,5 l / 90 AG turbodyzelinis motoras, kuris ne tik žvaliai traukią į priekį šį vos 1145 kilogramus sveriantį automobilį, bet ir yra neįtikėtinai taupus. Šių metų ekonominio žygio nugalėtojų ekipažas, važiavęs tokiu pačiu automobiliu, pasiekė vidutines vos 2,7 l/100 km degalų sąnaudas. Ką gi, ir mūsų tolimoje kelionėje pravers kiekvienas sutaupytas dyzelino lašas.
Greitkeliai taupyti nepadeda
Iki Kroatijos pietuose esančio Dubrovniko „nušovėme“ su viena nakvyne Čekijos Brno mieste. Nors iš Lietuvos išvykome itin nepalankią dieną – pirmadienį, Lenkijoje visas sunkvežimių srautas judėjo mums priešinga kryptimi į Rytus. Na, o nuo Varšuvos prasidėjo nors ir ne toks geras, kaip link Vokietijos sienos greitkelis, tačiau nemokamas, tad Čekiją pasiekėme su vėjeliu (leistinas greitis 120 km/val., tačiau didžioji automobilių dalis važiuoja iki 20 km/val. greičiau).
Pakeliui link Dubrovniko teko įsigyti kelių mokesčio lipdukus Čekijoje (10 dienų galiojantis lipdukas kainuoja 310 Čekijos kronų – apie 40 Lt), Austrijoje (10 dienų – 10 eurų (35 Lt) ir Slovėnijoje (7 dienos – 15 eurų (52 Lt). O Kroatijoje mokamu greitkeliu (35 eurai – 121 Lt) praktiškai be jokių sustojimų pravažiavome visą šalį, paskutinius 150 kilometrų iki Dubrovniko įveikdami itin vaizdinga Adrijos jūros pakrante.
Reikia pripažinti, kad Kroatijos mokamuose greitkeliuose greičio apribojimai yra labiau teoriniai, tad čia didesnė dalis automobilių važiuoja 150-160 km/val. greičiu. Todėl nieko nuostabaus, kad mūsų pirmoji plano dalis – greitai įveikti atstumą iki Adrijos jūros pavyko puikiai, tačiau degalų sąnaudos nedžiugino – 5,6 l/100 km. Ką gi, toliau važiuosime gerokai lėčiau. Ir nors ir priekyje laukia kalnai, tikimės jas sumažinti bent iki 5 l/100 km.
Albanijoje ratų nepametėme
Kroatijos Adrijos jūros pakrantė ir Dubrovinikas mus pasitiko milžiniškais turistų srautais, tad ilgai netrukę patraukėme toliau į pietus. Bet prieš pasiekiant Graikiją mums dar reikėjo pravažiuoti Juodkalniją ir Albaniją.
Juodkalnija įsiminė pakelės skelbimais rusų kalba – šnekama, kad šalyje daugiau nei pusę nekilnojamo turto yra supirkę rusai. O štai Albanija – tikrai kitokia šalis, kurios keliais mums reikėjo nuvažiuoti daugiau kaip 300 kilometrų. Šioje šalyje iki 1991 metų buvo uždraustas asmeninis transportas, tad nieko keisto, kad automobilis albanui – ypatingas statuso simbolis. Ir būtinai su trikampe žvaigžde! Tik įvažiavę į šalį pradėjome skaičiuoti čia zujančius „Mercedes“ markės automobilius, bet per 5 minutes suskaičiavę daugiau nei 20, nusprendėme, kad tai bergždžias reikalas. Albanija – „Mercedes“ kraštas!
Prisipažinsiu, kad prisiklausęs nuomonių apie Albanijos kelius nebuvau labai pozityviai nusiteikęs. Išties, kelių kokybė ir infrastruktūra toli gražu ne europinė, bet ir tikrai ne tokia bloga, kaip pernai lankytoje Ukrainoje (pastarojoje šalyje net ir važiuojant greitkeliu tekdavo apvažiuoti pusmetrio gylio duobes, keliai tarp pagrindinių miestų labiau priminė bekelės varžybų trasas, todėl labai puikiai suprantu ukrainiečių siekį tapti europine valstybe).
Albanų įpročiai prie vairo, kaip ir galima buvo tikėtis, taip pat toli gražu nuo idealių. Gerai tiek, kad į vairavimą jie žiūri gana filosofiškai ir nedažnas lekia lyg akis išdegęs. Nieko keisto – policija su greičio matavimo priemonėmis ar tiesiog viduryje kelio stovi beveik kiekviename didesniame miestelyje. Be to, čia itin įdomūs ir sunkiai logiškai paaiškinami greičio apribojimai. Važiuojant greitkeliu leistinu 110 km/val. greičiu, gali staiga išvysti 20 km/val. ženklą. Besidriekęs puikus greitkelis staiga gali pasibaigti. Ilgiausiose kelio atkarpose nubrėžtos ištisinės linijos ir pastatyti ženklai draudžia lenkti, o kiekvienoje sankryžoje greitis ribojamas iki 50 km/val. Ir yra, kas šiuos apribojimus prižiūri.
Kalnų keliai važiavimo malonumui
O taip! „Renault Captur“ yra tikrai tas automobilis, kuriuo smagu sukti nesuskaičiuojamus kalnų serpantinų vingius! Žinoma, posūkiuose jis svyra daugiau nei įprastas „Clio“ hečbekas, bet tai sąžiningas mokestis už tai, kad gali kur kas drąsiau važiuoti net ir ne pačiais geriausiais keliais. Elektrinis vairo stiprintuvas suderintas tiksliai, tad visada jauti kiek pasukti ratai. O pakankamas standumas užtikrina didesnį pasitikėjimą automobiliu ir žinojimą, kad tu jį pilnai valdai. Pakankamai stangri, bet ir gerai kelio nelygumus sugerianti važiuoklė (priekyje sumontuota „McPherson“ pakaba, gale – tradicinis „Renault“ torsionas) – pats tas receptas, norint smagiai prasivažiuoti kalnų keliais.
Žinoma, mūsų tempas buvo turistinis, tad ir degalų sąnaudos sparčiai mažėjo link užsibrėžtų 5 l/100 km. Paskutinę atkarpą Albanijoje įveikėme puikiu Jonijos jūros pakrantės kalnais vingiuojančiu keliu tarp Vlorės ir Sarandės miestų. Čia apžvalgos aikštelėje sutikti motociklu keliaujantys vokiečiai mums nuoširdžiai rekomendavo aplankyti antikinį Butrinto miestą – siūlau ten apsilankyti ir jums!
Be to, Albanijoje degalai kainuoja maždaug 1 Lt pigiau, nei aplinkinėse šalyse, tad važiuojant per šią šalį yra puiki proga pasipildyti degalų. Tik reikia turėti grynųjų – pervažiavę visą Albaniją taip ir neradome ne vienos degalinės, kuriose būtų aptarnaujamos banko kortelės.
Graikijos keliai – rojus vairuotojams
Šiaurinėje Graikijoje vienas įspūdingiausių kelių – Zagorahorijos nacionaliniame parke esanti Kataro perėja ir per ją einantis senasis Salonikų-Joaninos kelias E92. Važiuokite juo nuo jūros link Meteoros vienuolynų, pakeliui grožėdamiesi nepakartojamo grožio kalnais ir gamta.
Skirtingai nei, pavyzdžiui, Rumunijoje, kuri taip pat pasižymi įspūdingais kalnų keliais, Graikijoje visada yra galimybė pasirinkti tolimus atstūmus įveikti greitkeliais, o turint laiko – važiuoti vaizdingais kalnų keliais. Šalyje greitkelių atkarpos mokamos kas keliasdešimt kilometrų ir kainuoja nuo 1,30 iki 5 eurų. Be to, visur galima atsiskaityti mokėjimo kortele. Tad ir mes, nuvažiavę iki bene labiausiai žinomų Graikijoje ant uolų įsikūrusių Meteoros vienuolynų, atgal į pajūrį grįžome greitkeliu.
Važiuoti žemyninės Graikijos keliais man buvo malonus atradimas. Gera kelio danga, puikūs vaizdai važiuojant kalnų keliais ir, svarbiausia, itin nedaug automobilių (kai kuriose kelio atkarpose per valandą prasilenkdavome vos su keliomis mašinomis). Tad net ir tolima kelionė automobiliu Graikijoje tikrai neišvargins.
Nustebino tai, kad graikų vairuotojai jei ir važiuoja greitai, visada mandagiai praleidžia greitesnį į priekį, pasitraukdami į kelkraštį, tad vairavimas Graikijoje tikrai patiko. Priešingai, nei vėliau aplankytoje valstybėje.
Chaotiškas ir brangus keliavimas Turkijoje
Greitkelyje link Turkijos prasilenkėme su vos viena kita mašina, o degalinę galima rasti tik išsukus. Akivaizdu, kad kaimyninės šalys dėl Kipro ir dar ankstesnių nesutarimų draugiškų santykių nepalaiko. Pasienyje su Turkija daug karinių automobilių ir ginkluotų kareivių. Įdomu, bet ne itin jauku. Degalai čia gerokai brangesni, nei Graikijoje – kalbama, kad taip Turkijos valdžia susirenka mokesčius.
Nedžiugina ir turkų vairavimo įpročiai – čia įprasta tiek važiuoti gerokai greičiau, nei leidžia kelių eismo taisyklės, tiek spiginti tolimosiomis šviesomis, tiek apvažiuoti kitus eismo dalyvius per bet kurią, išskyrus kairę, pusę. O greitkelyje, kuriame automobiliai lekia 130 km/val. ir didesniu greičiu, dvi sutiktos priešinga kryptimi (!) važiuojančios mašinos (viena jų lėkė net ne kelkraščiu, o kraštine kaire juosta (!!)), žadėjo puikius ir neišdildomus vairavimo Turkijoje potyrius.
Į Stambulą atvažiavome penktadienio pavakarę, tad 14 milijonų gyventojų megapolis pasitiko įspūdingomis spūstimis. Dar įspūdingesnės jos buvo įvažiavus į centrinę miesto dalį, pagražinamos tūkstančio signalų „melodijomis“. Esu anksčiau važinėjęs Stambule ir žinau, kad be didelio reikalo geriau nevažiuoti per Europą ir Aziją jungiantį tiltą virš Bosforo sąsiaurio – ten nuolatinės automobilių spūstys.
Ir likimo ironija, kad didesnė „Renault Captur“ prošvaisa ir pakankamai didelis įvažiavimo kampas labiausiai pravertė būtent Stambule – mieste apsistojome istoriniame Taksim rajone su itin stačiomis gatvelėmis, kur privažiuoti pravertė šie automobilio privalumai.
Smagu sugrįžus namo
Namo grįžome dar prasukę pro Bulgariją, Rumuniją, Moldovą, Vengriją, Slovakiją – iš viso nuvažiavome 8200 kilometrų, aplankėme 15 valstybių, važiavome 5 jūrų pakrantėmis. Pasiekus Vilnių, automobilio kompiuteris rodė 4,6 l /100 km vidutines degalų sąnaudas. Tai tikrai geras rezultatas įvertinant, kad važiavome ir greitkeliais, ir kalnų keliais, ir bekele – žodžiu, toli gražu ne idealiomis sąlygomis.
Galiu tik pagirti automobilį – nors ir buvo tikrai prastų kelių atkarpų, niekas salone nepradėjo girgždėti ar klibėti. Važiuoklė puikiai susitvarkė tiek su kelio nelygumais, tiek ir vairuotojo sportiškomis ambicijomis. Patogiose sėdynės per dieną galėdavai nepavargdamas nuvažiuoti 1000 kilometrų ir daugiau, o gera trauka ir šauni garso izoliacija leido be problemų važiuoti ir pakankamai dideliais greičiais. Be to, važiuojant žvyrkeliu, į saloną prasiskverbti dulkėms trukdė ir dviguba durelių sandarinimo juosta.
Žinoma, buvo ir erzinančių dalykų. Sunku suprasti, kaip tokiame automobilyje, apiplovus langus, automatiškai neįsijungia valytuvai. O gale sėdinčių keleivių tikriausiai nepradžiugintų pigiai atrodančios plastikinės priekinių sėdynių nugarėlės be dėtuvių.
Na, o vieninteliai nuostoliai – itin žemai pritvirtinto automobilio valstybinio numerio techninės apžiūros lipdukas tapo praktiškai neįžiūrimas dėl nuo kelio atskriejančių akmenėlių. Ir kažkurioje šalyje neatidaus vairuotojo ant galinio buferio paliktas juodo plastikinio buferio likučių dryžis.
Įvertinimas 8/10
„Renault Captur“ vizitinė kortelė
Variklio darbinis tūris: 1461 cm3
Degalai: dyzelis
Galia: 66 kW/90 AG/4000 aps./min.
Maksimalus sukimo momentas: 220 Nm/1750 aps./min.
Pavarų dėžė: 5 pavarų mechaninė
Varantieji ratai: priekiniai
Ilgis: 4122 mm
Plotis: 1778 mm
Aukštis: 1566 mm
Važiuoklės bazė: 2606 mm
Svoris: 1145 kg
Įsibėgėjimas iki 100 km/val.: 13,1 s
Maksimalus greitis: 171 km/val.
Vidutinės degalų sąnaudos: 3,6 l/100 km
CO2 emisija: 95 g/km
Bagažinės tūris: 377/1235 l
Kaina: nuo 53 840 Lt
