DELFI redakciją pasiekė trenerio Tomo laiškas, kuriame jis rašė, kad nori būti pavyzdys, kaip galima atsitiesti po itin skaudžių nelaimių, vaikinas nori padrąsinti žmones, kurie susidūrė su sunkumais, kad pasiduoti neverta.
Tomas rašė, kad nuo 2010 metų intensyviai sportavo, tačiau 2014 m. vasarą pateko į žiaurią avariją, po kurios mėnesį buvo nugrimzdęs į komą. „Ko pasiekiau per visus sporto metus iki 2014 m. rugpjūčio, viskas dingo per 1 mėnesį komos. Po avarijos, 2015 m. liepą, viską pradėjau nuo visiško nulio, o ką pasiekiau per trumpą laiką – galite pažiūrėti atsiųstose nuotraukose“, – rašė jis.
Laiške Tomas papasakojo, kad sportu susidomėjo dar paauglystėje: „Nuo gimimo buvau itin storas – antro lygio nutukimo. Anot gydytojų, tai kėlė didelę grėsmę gyvybei. Vieną dieną nusprendžiau sulieknėti. Numečiau apie 50 kg, bet kartu nukrito ir visi raumenys. Tada pažiūrėjau į veidrodį ir man nepatiko mano forma, kitą dieną nuėjau į salę. Tai buvo 2010 metai. 2013 metais gavau trenerio sertifikatą, esu išklausęs įvairių trenerių kursų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.“
Avarija gyvenimą apvertė aukštyn kojomis
Kadangi dabar Tomas yra neįgalus, jam sunku kalbėti, paprašė, kad DELFI susisiektų su jo mama Aleksandra. Ji papasakojo apie lemtingą įvykį, kuris pakeitė ne tik Tomo, bet ir visos šeimos gyvenimą.
„Tomas neįgalus jau dveji metai. Prieš nelaimę jis buvo normalus jaunuolis, būdamas vienuoliktokas susidomėjo sportu, pats savarankiškai, be trenerių, be niekieno pagalbos pradėjo sportuoti. Vėliau sportu ėmė domėtis dar rimčiau, po dvyliktos klasės įstojo į Lietuvos edukologijos universitetą, pasirinko trenerio specialybę, viename sporto klube dirbo treneriu. Tomas visiškai nevartojo alkoholio, laikėsi sveikos mitybos principų, ruošėsi 2015 m. kultūrizmo varžyboms, bet pateko į varžybas su gyvenimu“, – kalbėjo ji.
Avarija įvyko šventinę dieną – per Žolinę. Kaip pasakojo Tomo mama, kadangi tądien visos sporto salės buvo uždarytos, jie su draugais sumanė nuvažiuoti pasportuoti į Valakampiuose miške esančią sporto aikštelę. „Man pasakė, kad grįš po geros valandos, tačiau taip ir nesulaukiau. Mūsų gatve pravažiavo ir greitoji, ir policija, tačiau nepagalvojom, kad kas nors gali nutikti mūsų vaikui. Devintą vakaro Tomo brolis sulaukė skambučio iš policijos. Pasakė – atvažiuokit, jis pateko į ligoninę, būklė labai sunki. Tomas buvo labai ilgai operuojamas, kai nuėjom į palatą, mums pasakė – kvieskit kunigą, jis negyvens. Tomas ištvėrė keturias labai sunkias galvos operacijas, du insultus“, – pasakojo Aleksandra.
Moteris prisiminė, kad net per vizitacijas palatoje prie Tomo niekas neprieidavo: „Visus apžiūri, kažką paaiškina, o prie mūsų net neprieina, sako – mes neturim, ko pasakyti. Buvo labai sunku – stovi ir nieko nesupranti. Kiti gal galvojo, kad mama kažkokia keista, nei verkia, nei ką, bet man buvo šokas, nesuvoki, kad visiškai blaivas tavo vaikas išvažiuoja ir toks grįžta.“
Įvykį ištyrusi policija nustatė, kad vairuodamas Tomas pats padarė avariją – viršijo leistiną greitį, kelio danga buvo šlapia, nes neseniai buvo palyta, dėl to vaikinas nesuvaldė automobilio ir rėžėsi į medį. „Tomas pripažintas nukentėjusiuoju, niekas nepareiškė jokių pretenzijų. Jis pats nieko neatsimena, tik tiek, kad buvo tame parke ir sportavo, o kas įvyko paskui, jis niekad neprisimins, nes jo smegenys labai stipriai pažeistos“, – sakė Tomo mama.
Tuo metu Tomui buvo 20 metų. Komos būklės jis pragulėjo 25 dienas, kaip pasakojo jo mama, gydytojams sunkiai sekėsi jį pabudinti iš komos – tai padaryti pavyko tik iš trečio karto. „Tada mums pasakė – ieškokit slaugos namų, nes jis liks daržove. Neurochirurgijos skyriaus vedėjas patarinėjo: jūs turit gyventi savo gyvenimą, o jam ieškokit tokių namų, kur juo pasirūpins. Kai paprašiau leisti jį parsivežti namo, mus gąsdino, kad namie mes žmogų nugalabysim“, – prisiminė moteris.
Atkaklumas ir sunkus darbas padarė stebuklus
Vis dėlto Tomo šeima nusprendė jį parsivežti namo – jo mama tikėjo, kad namų sienos taip pat gydo. Aleksandra pasakojo, kad iš pradžių Tomas buvo kaip naujagimis – jis nei kalbėjo, nei judėjo, pats nevaikščiojo ir nevalgė, negalėjo matyti ir girdėti. „Kai dar į reanimaciją atvažiuodavo draugai, jie sakydavo – mes negalvojome, kad gali būti taip baisu: na atsitrenkė į medį, patyrė sužalojimų, kojos, rankos sulaužytos, bet kad taip jis atrodys – niekas negalėjo patikėti“, – sakė ji.
Po patirtos labai sunkios galvos traumos Tomas iki šiol negirdi viena ausimi, pažeista jo rega. „Po kurio laiko pradėjo lįsti tokios problemos, kurių iš pradžių gydytojai net nematė, nes pirmiausia jie gelbėjo smegenis, o jokių lūžių ar plyšių niekas nežiūrėjo. Tomui buvo sutraiškyta visa galva, kaukolė sudėta iš gabaliukų“, – kalbėjo ji.
Tomo mama nutarė padėti sūnui kaip tik galėdama, todėl išėjo iš darbo. Pats Tomas parodė neįtikėtiną užsispyrimą bei ryžtą ir įrodė, kad sunkiu darbu įmanoma paneigti net ir niūriausias gydytojų prognozes. Žingsnelis po žingsnelio vaikinas pradėjo vaikščioti, kilnoti rankas, kurios iš pradžių buvo nepajudinamos. Dar vėliau ėmė sportuoti sporto salėje. „Mes labai dėkingi Nemenčinės kultūros namų direktoriui, kad jam leido nemokamai sportuoti. Taip pat didžiausią padėką reiškiame gydytojui neurochirurgui Aidanui Preikšaičiui – jis vienintelis tikėjo, kad Tomas gyvens. Sūnus po truputį juda į priekį – kitas pasakytų, kad nieko čia tokio, bet mums tai yra labai svarbu“, – atviravo ji.
Medikai šeimai sakė, kad iš 100 išgyvena tik 3 tokios būklės žmonės, kuriems, kaip Tomui, visiškai pažeista nervų sistema. „Kai nuvežėm pas gydytojus po pusmečio, jis dar nevaikščiojo, bet jau sėdėjo vežimėlyje, nieko negalėjo pasakyti, bet į viską reagavo, pirštais galėjo parodyti, ko nori. Dabar visi stebisi, kad Tomas gali vaikščioti“, – pasakojo Aleksandra.
Skaudina žmonių požiūris
Skaudžiausia, anot moters, tai, kad neįgalieji mūsų visuomenėje vis dar yra atstumtoji grupė – iš svetimų žmonių dažnai sulaukia neigiamos reakcijos, nemalonių replikų, o artimi draugai nutolsta, nes taip ir neišmoksta priimti pasikeitusio draugo. Po avarijos prapuolė dauguma Tomo draugų, jo mergina.
Vaikino mama pasakojo, kad stengiasi Tomą sugrąžinti į normalų gyvenimą, iš kurio jis buvo iškritęs dvejus metus, vežasi jį į užsienio keliones, vaikinu rūpinasi ir jo brolis su šeima, tačiau, anot Aleksandros, jam trūksta savų draugų. „Tomui reikia bendravimo, nes dabar jis vienišas. Anksčiau jis buvo reikalingas visiems, o dabar niekam. Siūlėme jam lankyti neįgaliųjų centrą, bet jis pasakė, kad nori bendrauti su sveikais žmonėmis, o ne su neįgaliais, arba su bendraamžiais, patyrusiais panašių traumų“, – sakė vaikino mama.
Aleksandra pasakojo, kad Tomas labai stengiasi, kabinasi į gyvenimą, iki šiol neprarado didžiulio susidomėjimo sportu. „Kol kas jis nedirba, bet žmonėms, kurie paprašo, sudaro mitybos ir treniruočių programas. Taip pat Tomas žiūri visas varžybas, kuriose dalyvauja jo draugai. Ne vienam jų Tomas yra daug padėjęs, pats įtraukė į sportą“, – pasakojo ji.
