Detaliai išnagrinėjus visus profesionalių vairuotojų darbą liečiančius dokumentus, vežėjai atsipūtė – „perauti“ vilkikų ir puspriekabių specialiomis žieminėmis padangomis nereikės, nes įprastai naudojamos „universaliosios“ padangos nėra laikomos vasarinėmis. Nepaisant to, važiuojantys į Šiaurės Europos ar kai kurias prie Alpių kalnų prisiglaudusias šalis, privalo būti gerokai rimčiau pasiruošę akistatai su žiema. Tiksliau – turėti grandines.
Sunkiasvorė specifika
Dabartinės konstrukcijos padangos automobiliams buvo sukurtos pačioje XIX amžiaus pabaigoje ir per pastarąjį šimtmetį evoliucionavo sąlyginai nedaug. Šiek tiek keitėsi tik jos karkaso konstrukcija, naudojami gumos mišiniai ir protektoriaus raštas. Mašinos, kurioms šis apavas buvo skirtas, tobulėjo, greitėjo, auginosi „raumenis“ ir užkariavo vis naujas geografines platumas kur kas sparčiau. Automobiliams paplitus Skandinavijos šalyse, praėjusio amžiaus pradžios konstruktoriai buvo priversti ieškoti būdų, kaip įveikti žiemą vieškeliuose atsirandančias sniego ir ledo kliūtis. Vienas maždaug trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiūlytų sprendinių buvo grandinės ant ratų.
„Nors šiek tiek vėliau atsirado dygliuotos padangos, labai stipriai pakeitusios judėjimo slidžiame kelyje galimybes, buvo sukurti specialūs „žieminiai“ gumos mišiniai, išsaugantys padangos elastingumą spaudžiant šalčiui, grandinės ant ratų netapo inžineriniu rudimentu. Kalnuotose vietovėse bei Šiaurės šalyse grandinės lig šiol naudojamos, kai reikia įveikti ekstremalias kliūtis. Ir ne tik žiemą. Žemės ūkio sektoriuje ar naftos gavybos verslovėse itin sudėtingomis sąlygomis dirbančios mašinos be grandinių į kai kuriuos objektus net nebando važiuoti“, – pasakojo Utenoje dirbančios įmonės „Nosted mechanika“ generalinis direktorius Dainius Tvarijonas.
Žiemą į Norvegiją bei kai kurias kitas Skandinavijos šalis sunkusis transportas net neįleidžiamas, jei neturi komplekto grandinių. Kartais kalnuotų vietovių prieigose policija sustabdo vežėjus ir paprašo parodyti, ar šie turi grandines. Išgirdę neigiamą atsakymą – reikalauja suktis, įsigyti grandinės ir tik tada tęsti kelionę.
Dirbantys šiose rinkose su sunkesnėmis nei 3,5 t. transporto priemonėmis privalo turėti sniego grandines. Jos turi būti pritaikytos transporto priemonės ratų dydžiui. Sunkvežimis be priekabos ar puspriekabės privalo turėti bent tris poras grandinių. Viena skirta valdančiajai ašiai ir dvi varančiajai ašiai. Sunkvežimis su priekaba ar puspriekabe bei su sudvejinta varančiąja ašimi privalo turėti septynias poras grandinių. Viena skirta valdančiajai ašiai, keturios varančiajai ašiai ir dvi puspriekabės ar priekabos ašims. Jei varančioji ašis turi tik du ratus ar jos sudvejintiems ratams naudojamos dvigubos grandinės, tuomet užtenka penkių porų grandinių. Dvi iš jų turi tikti visai varančiajai ašiai.
Minimalus protektoriaus gylis žiemą važiuojant į Skandinavijos šalis turi siekti 5 mm. Norvegijoje už kiekvieną žiemai nepritaikytą padangą ar netinkamą protektoriaus gylį skiriama 750 kronų bauda (300 litų).
Grandinės nepakeičiamos
Technikos ekspertai atkreipia dėmesį, kad tos žieminių padangų gamybos technologijos, kurios leidžia apledėjusiais keliais saugiai važiuoti lengviesiems automobiliams, visiškai netinka sunkiajam transportui. Vilkikai su puspriekabėmis, sveriantys 40 tonų, minkšto gumos mišinio padangas greičiausiai „nužudytų“ per vieną reisą. Dėl šios priežasties sunkvežimių sukibimo su slidžia kelio danga problemos sprendžiamos koreguojant padangų protektoriaus piešinį (jis kur kas gilesnis ir turi specialų briaunų kontūrą, „dirbantį“ ant sniego bei ledo) pagerinantį sukibimą, valdymą ir sutrumpinantį stabdymo kelią.
Antras labai svarbus dalykas, žiemą reikalaujantis daugiau dėmesio nei įprastai – tinkama ašių apkrova. Populiarių balninių vilkikų junginiuose su ratų formule 4×2 tik vienintelė varančioji ašis užtikrina trauką, todėl ypač svarbus teisingas krovinio išdėstymas. Be atitinkamos apkrovos, net geriausios padangos sudėtingesnėse sąlygose negali užtikrinti reikalingos traukos jėgos.
„Nosted mechanika“ vadovas, komentuodamas šiuos dalykus prisipažino neturintis statistinių duomenų, kaip dažnai į Skandinavijos šalis keliauja Lietuvos vežėjai, bet teigė esąs visiškai tikras, kad nei vienas patyręs sunkvežimio vairuotojas žiemą į reisą nepajuda nepasiėmęs iš plieno vielos nunertų „saugiklių“. Gabenant krovinius kalnuotose vietovėse ar prireikus pasiekti toliau nuo pagrindinių magistralių esančius adresatus, grandinės dažnai būna vienintelė pagalba, leidžianti judėti. Paprastai ant varančiųjų ratų jos uždedamos prieš leidžiantis į sudėtingą kelio atkarpą, o iš jo išvažiavus – nuimamos. Su grandinėmis nerekomenduojama važiuoti didesniu nei 50 km/val. greičiu, tačiau ten, kur jų iš tiesų reikia, paprastai greičiau lėkti ir šiaip neįmanoma.
Jo teigimu, nors visų rūšių grandinių komplektai pagal specialią technologiją grūdinami, važiuoti švariu asfaltu su „kaustytais“ ratais nerekomenduojama – grandinės kelia gana didelį triukšmą ir vibraciją bei greitai dėvisi. Paisant eksploatacijos taisyklių ir rekomendacijų, grandinės gali tarnauti keletą metų. Padangoms šie metaliniai „aksesuarai“ nekenkia.
D. Tvarijono teigimu, pastaraisiais metais grandinių konstrukcija, raštai ir jungčių tipai iš esmės nesikeitė. Vienas nedaugelio naujų dalykų – prie grandinių virinami dygliai ne apvalūs, o keturkampiai dygliai.
„Viena svarbi naujiena – mes patys iš plieno vielos formuojame grandinę o ne tik sujungiame atskirus komponentus, kuriuos anksčiau atsiveždavome iš Norvegijos. Dabar gamyba apima visus procesus – turime kiek daugiau darbo“, – teigė „Nosted mechanika“ generalinis direktorius.
Garantijų nėra
Kuo vienos nuo kitų skiriasi ratų grandinės, parduodamos už kardinaliai skirtingą kainą? Kalbinti šio verslo senbuviai vienbalsiai tikino, kad nuo to, kiek pinigų išleisi įsigydamas grandines, priklauso laikas, kiek galėsi jas naudoti. Vidutiniškai kokybiškas komplektas kainuoja apie 600-800 litų, tačiau panaršius internete galima rasti ir bemaž dvigubai pigesnių pasiūlymų.
Cargonews.lt konsultavusių specialistų teigimu, jei grandinės iš tiesų reikalingos tik kaip atsargos priemonė ir daiktas, padedantis išvengti eismo priežiūros pareigūnų skiriamų baudų, galima rizikuoti ir rinktis pačius pigiausius daiktus. Tačiau dirbant regionuose, kur grandinės iš teisų yra būtinybė, bandymai taupyti paprastai atsigręžia prieš pačius taupuolius: neretai pasitaiko, kad grandinės neatlaiko net vieno sezono, kurio metu būna panaudojamos vos keletą kartų.
Tiesa, net ir brangiausioms bei kokybiškiausiomis laikomoms ratų grandinėms neteikiamos jokios garantijos. Jų ilgaamžiškumui esminę reikšmę turi ir gruntas, ir sunkvežimio ašių apkrova, ir judėjimo greitis, ir klaidos grandines tvirtinant. Analizuojant atvejus, kai šie daiktai sutrūkinėdavo greičiau, nei tikėtasi, dažniausiai paaiškėja, kad grandinės arba sumontuojamos atvirkščiai, arba pernelyg stipriai įtempiamos. Gera žinia – apgadintas grandines meistrai nesunkiai sutvarko.
Dar vienas svarbus patyrusių transportininkų patarimas – kad ir kokias geras padangas bei grandines turėtumėte, susidūrę su gamtos stichija (itin gausiu sniegu, pūga ar apledėjimu keliuose) geriau sukti į artimiausią stovėjimo aikštelę ir laukti, kol kelių tarnybos su atitinkama technika nuvalys ir pabarstys apsnigtą ar apledėjusį kelią.
Grandinių ratams naudojimas:
