Tai neturėtų būti nuostabu – automobiliu D. Adomaitis naudojasi kasdien. Ir apskritai – jis gyvena tarp Klaipėdos ir Vilniaus. Kitaip pasakius, tarp krepšinio ir šeimos.
„Maršrutai tokie: sporto salė-namai, namai-sporto salė, sporto salė-biuras. Ir dar Klaipėda-Vilnius, priklausomai nuo varžybų grafiko ir savaitės darbotvarkės. Kartais, būdamas Vilniuje, pasinaudoju ir viešuoju transportu, ir dviračiu – savo malonumui“, – sako jis.
O Klaipėdoje gal irgi jau išbandėte miesto ir viso pajūrio dviračių takus? – „Autosalonas“ paklausė jau antrą sezoną uostamiestyje leidžiančio krepšinio stratego.
– Apie juos negaliu nieko pasakyti – Klaipėdoje su dviračiu dar neteko minti. Šiuo klausimu jums reikėtų kreiptis į mano asistentą Mindaugą Brazį, jis čia jau išbandęs visus dviračių takus.
Klaipėdoje kamščių nėra
- Jei automobilis – jūsų kasdieninė susisiekimo priemonė, turbūt ir į eismą esate įpratęs žiūrėti vairuotojo akimis, ne keleivio ar pėsčiojo?
– Kas esi, taip ir žiūri. Mėgstu prasieiti ir pėsčiomis, ypač Klaipėdoje, jei geras oras – iki salės man netoli. Skirtingi vaidmenys neatsiejami vieni nuo kitų. Būdamas pėsčiuoju ar dviratininku, supranti ir vairuotojus, suvoki, kaip automobilis stabdomas, labiau saugaisi ir stengiesi veiksmus numatyti „į priekį“. Arba, pavyzdžiui, vairuodamas automobilį elgiesi atsargiau ten, kur gatvę kerta dviračių takas. Gal dviratininkas ir turėtų nulipti, persivesti dviratį, tačiau pristabdai, užmezgi akių kontaktą, ir leidi jam pravažiuoti. Manau, turi būti didesnis eismo dalyvių geranoriškumas.
- Ar Klaipėda – patogus miestas vairuotojui? Pavyzdžiui, palyginti su Vilniumi ar Kaunu, kur jums irgi teko gyventi...
– Labai patogus, nesudėtingas ir labai labai aiškus. Gerai sudėliota infrastruktūra – ir apvažiavimai, ir išvažiavimai. Palyginti su Vilniumi, kur reikia praleisti labai daug laiko važiuojant nuo taško A iki taško B, ypač jei jie yra skirtingose miesto pusėse, Klaipėdoje kamščių tikrai nėra – galiu jus užtikrinti.
Gal tik vienas dalykas čia užkliuvo – pastebėjau, kad kai kuriose sankryžose baigus degti raudonam signalui įsijungia geltonas ir žalias, o važiuojantiems kita kryptimi dar tebemirksi žalias. Keletą kartų didesnėse sankryžose net mačiau kilusių avarinių situacijų, kuomet vieni vairuotojai nespėja išvažiuoti, o kiti jau įvažiuoja. Dabar prie to jau pripratau, bet kitiems vairuotojams, ne Klaipėdos gyventojams, tai gal neįprasta.
Vaikų pamoka tėvams
- Ar klaipėdiečiai vairuotojai kuo nors skiriasi nuo kitų miestų vairuotojų?
– Labiausiai galėčiau lyginti su Vilniumi, nes ten daugiau važinėju. Klaipėdoje vairavimas yra kultūringesnis, nėra tokio skubėjimo kaip Vilniuje, užlindinėjimo prieš nosį. Klaipėdiečiai važiuoja gana drausmingai, laikosi eismo taisyklių, ir greitį nelabai viršija. Gal ir poilsiautojų čia daugiau, kurie važinėja įjungę atostogų režimą. Nors, aišku, vienas kitas visada bus toks, kurio važiavimas erzins, nepriklausomai nuo miesto.
- Nemažą savo karjeros – ir žaidėjo, ir trenerio – dalį esate praleidęs užsienyje (Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje). Ar pastebite mūsų, lietuviškus, ir užsienietiškus vairavimo ypatumus?
– Kiek ilgiau gyvenau Prancūzijoje, tad gal apie tą šalį galėčiau pasakyti kiek daugiau. Prancūzai tikrai labai laikosi taisyklių: jei toje vietoje negalima lenkti, tai ir nelenkia. Nėra ir taip, kad vairuotojai judėtų antra juosta ir užsispyrę nesitrauktų į pirmą. Ir svarbiausia tai, kad jie labai laikosi greičio apribojimų. Šiaip ar taip, manau, kad tie skirtumai – laiko klausimas, su kiekvienais metais mūsų vairavimo kultūra gerėja, vairuotojai tampa sąmoningesni. Tikrai po truputį išaugsime iš tų pažeidinėjimų. Pažiūrėkite – kažkiek metų atgal saugos diržo užsisegimas atsisėdus į mašiną buvo sunkus dalykas, o dabar tai yra tapę savaime suprantamu veiksmu, ir retai kada pamatysi neprisisegusį vairuotoją.
- Tikra tiesa, tik štai savo vaikų prisegti ar pasodinti į kėdutę kažkodėl taip ir neišmoko...
– Manau, tą pirmiausia reikia aiškinti patiems vaikams. Tai priklauso ir nuo mokyklos. Pavyzdžiui, kai gyvenome Prancūzijoje, dukroms tie dalykai buvo akcentuojami mokykloje, ir jos net neleisdavo pradėti važiuoti, jei kas nors nebūdavo prisisegęs saugos diržų. Jeigu visi prisidėtų – pačios šeimos, mokyklos ir panašiai, tų didžiulių nelaimių būtų išvengiama.
Apie kainos ir kokybės santykį
- Visi žino istoriją apie tai, kaip Saboniui tekdavo perdaryti pirmuosius savo automobilius, kad į juos tilptų. Šiais laikais krepšininkai turbūt nebesusiduria su tokiomis problemomis?
– Tikrai ne. Dabar kiekvienas renkasi automobilius pagal savo finansines galimybes ir kitus kriterijus – dydį, galingumą, spalvą, markę ir t. t.
- Kam atiduodate pirmenybę jūs?
– Pirmiausiai žiūriu į savo šeimos poreikius ir automobilio saugumą. Reikia būti racionaliam ir žiūrėti į kainos ir kokybės santykį. Niekada nemaniau, kad automobilis yra toks dalykas, į kurį verta investuoti daug pinigų
– jei tai nėra būtina pagal einamas pareigas, darbą.
- Dauguma klubų savo žaidėjus kontrakto laikotarpiu aprūpina automobiliais. Ar tai svarbus veiksnys krepšininkui renkantis klubą?
– Mūsų, „Neptūno“, atveju yra unikalu, kad žaidėjams duota galimybė naudotis „prabangesnės“ markės – BMW – modeliais. Tai gal yra kaip papildoma paskata stengtis. Bet šiaip naudojiesi tuo, ką duoda. Lenkijoje važinėjau ir „Daewoo“ automobiliais, Italijoje – „Fiat“, o Prancūzijoje... Net sunku būtų viską ir išvardinti – Ir „Renault Scenic“, ir „Renault Laguna“, ir „Nissan X-Trail“, „Peugeot 407“. Principas toks – kas yra komandos rėmėjai, tų automobilius klubas ir duoda. Kartais leidžia ir pasirinkti iš kelių modelių.
Daugiau prevencijos!
- Neretai susidaro įspūdis, kad Lietuvoje vyksta visų karas su visais – vairuotojų su dviratininkais, šių su pėsčiaisiais, pėsčiųjų – su vairuotojais, o ir vairuotojai dar skirstomi į nesutaikomus automobilininkus ir motociklininkus. Kodėl, jūsų nuomone, yra tokia priešprieša?
– Nėra kai kurių tradicijų. Pavyzdžiui, mes dar nesame pripratę, kad pas mus važinėtų daug motociklų ar mopedų. Čia viena. Ir dviratininkai dabar yra svarbūs eismo dalyviai, jų irgi daugėja, ypač čia, pajūryje, kur yra gera jiems skirta infrastruktūra.
Kita – turėtų būti daugiau prevencinio darbo. Pažiūrėkite, kaip buvo su pėsčiųjų saugumu: kiek daug buvo įvairios informacijos, socialinių akcijų, ir dabar nekyla jokių klausimų, kad reikia sustoti prie gatvės ir praleisti per perėją einantį žmogų. O prieš 15 ar 20 metų pėsčiasis ateidavo, atsistodavo ir laukdavo ilgai, kol jį kas nors praleis.
- Karas keliuose – ar turite receptų, kaip jį laimėti?
– Reikėtų daugiau visų eismo dalyvių geranoriškumo, daugiau supratingumo ir mažiau įžūlumo. O būdų baigti karą tikrai yra. Pavyzdžiui, 0 promilių. Tada nebus tokių minčių: „Galiu išgerti bokalą alaus, o gal ir du bokalus“, ir tas bokalas nesugriaus gyvenimo, nes bus išvengta nelaimės. Visi žinos, kad prieš sėdant prie vairo negalima išgerti nė lašo, ir būtų labai paprasta.
O kovoti bausmėmis... Taip, bet bausmė bausmei nelygi, ypač jei ji – finansinė. Vienam ji gali būti labai skaudi, o kitam tik sukelia juoką. Turėtų būti ne tik ta piniginė bausmė, bet ir kitokio pobūdžio įpareigojimai. Štai pagavo išgėrusį vairuotoją, ir jis turėtų ne tik sumokėti baudą, bet ir atlikti kokį nors visuomenei naudingą darbą. Pavyzdžiui, pabudėti prie mokyklos tam tikrą kiekį valandų ar dalyvauti kokiose nors švietimo akcijose: „Mane sulaikė prie vairo neblaivų, aš elgiausi netinkamai“.
Aš nesu už tai, kad reikėtų tik didinti baudas. Bauda – tai problemos pasekmė, ir reikia šalinti tą problemą. Todėl ne baudos turi būti pagrindinis dalykas, o prevencija.
„Uždrausčiau rūkyti prie vairo“
- Koks kitų eismo dalyvių elgesys jus labiausiai erzina?
– Labiausiai erzina tie, kurie yra „prisiregistravę“ antrojoje eismo juostoje ir nesitraukia net ir važiuodami lėčiau. Tai ypač pastebima autostradoje. Nori tokį aplenkti, turi važiuoti į pirmą juostą, o formaliai tai jau pažeidimas. Nepatinka ir automobilių statymas, kuomet mašina paliekama neįgaliųjų vietose, per dvi vietas.
Kliūva ir kalbėjimas telefonu. Ir dar – uždrausčiau rūkyti prie vairo. Baisiausia, ką gali pamatyti kelyje, yra moteris, pečiu prie ausies glaudžianti telefoną, o kitoje rankoje laikanti cigaretę. Tada jau labai stengiesi ją apvažiuoti.
Šiaip stengiuosi būti supratingas. Būna, kad skubi, nori, kad tave praleistų, todėl ir pats stengiuosi praleisti kitus.
- Kokie jūsų, kaip vairuotojo, minusai?
– Tobulai nevairuoja niekas. Visi padarome klaidų, kartais ir visai netyčia. Seniai daugiau problemų buvo su mašinos pastatymu – palieki, susimoki už valandą, ir pamiršti, jei praleidai daugiau laiko. Taip ir susilaukiau poros baudų. O dabar, kai yra įvairios programėlės telefone, yra daug paprasčiau.
Stengiuosi važiuoti pagal taisykles. Autostradoje, jei nėra arti automobilių, kartais ir pavažiuoji greičiau, bet tik taip, kad nekeltum grėsmės kitiems.
Anketa
Dainius Adomaitis, Klaipėdos „Neptūno“ vyr. treneris. Amžius – 42 metai. Vairuotojo pažymėjimas – nuo 1989 m. Šiuo metu važinėja „tarnybiniu“ 5-osios serijos BMW modeliu, šeimos automobilis – „Volvo“. Porą kartų baustas už neapmokėtą automobilio stovėjimą, kartą – už greičio viršijimą.
