DELFI skaitytojai gali sekti motociklininko kelionę – kasdien publikuojamas keliautojo dienoraštis, o tikslią jo buvimo vietą galima matyti žemėlapyje apačioje. „Honda“ motociklu važiuojančiam lietuviui iki tikslo liko mažiau nei tūkstantis kilometrų.
Naujas A.Bubino kelionės dienoraščio įrašas (rugpjūčio 12 d., 10 val. Lietuvos laiku).
Labas vakaras, nors Lietuvoje dar „labas rytas“. Esu 200 km nuo Chabarovsko ir vietos laiku yra 18 val.
Savaitgalis buvo įtemtas – važiavau nuo Irkutsko, tačiau ši atkarpa nebuvo tokia baisi, kaip tikėjausi prieš kelionę. Rusai išties pasistūmėjo kelių tiesime – mačiau nemažai naujų kelių. Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis kelias nutiestas per pelkę, nenuostabu, kodėl tokia prasta kokybė. Asfalto dangos paklotą sudaro vietomis 5, vietomis 10 metrų žvyro pylimai, tačiau po tuo esanti pelkė dėl temperatūrų skirtumo matyt kilnoja asfaltą. Net ir tos dalys, kurios nutiestos prieš porą metų, jau yra taisytos ir vis tiek duobėtos.
Vis dėlto motociklu tokiu keliu važiuoti gerokai smagiau nei automobiliu. Kadangi ratai yra 2, o ne 4, lengviau pataikyti į kelio dalis be duobių. Pasitaiko tokių vietų, kur važiuodamas automobiliu neturėtum pasirinkimų – vis tiek turėtum kažkuriais ratais važiuoti per duobę. Taigi, dėmesio negali atitraukti nė akimirkai, nes įlėkęs į duobę sausas neliktum. O asfalte išmuštos duobės yra gana gilios, aštriais kampais. Vietomis kelias toks banguotas, kad važiuojant 70-80 km/val. tave taip įsiūbuoja, jog leki pasišokinėdamas. Todėl ilgai tenka važiuoti stovint, norint amortizuoti nelygumus.
Važiuojant nuo Irkutsko iki Ulano-Ude teko įveikti smagią atkarpą į kalnus. Motociklininkams tokios vietos patinka – geras kelias, platūs posūkiai, o mažiau galingiems automobiliams toje vietoje buvo pakankamai sudėtinga „ropoti“. Sunkiasvoriai automobiliai apskritai vos juda į viršų ir trumpose tiesiosiose juos aplenki labai sudėtinga, jeigu nevairuoji motociklo.
Nuo Ulano-Ude iki Čitos kelias ėjo mažiau kalnuotomis vietovėmis, degalinių čia vis mažiau, maždaug kas 150 km, vos ne kiekvienoje jų reikia stoti ir pilti degalų. Nors baiminausi, kad čia gali nebebūti 95-os markės benzino, vis dėlto jo čia yra – per visą kelionę tik poroje vietų teko piltis 92-ą. Aišku, jei yra galimybė, pilu 98, tačiau jo vis rečiau matau.
Praktiškai kasdien mane kelyje lydi lietus. Šiame už Baikalo esančiame regione beveik mėnesį kasdien lyja. Visos upės yra ištvinusios, pievos apsemtos ir atrodo kaip ežerai. Daugelis vietinių kelių yra nuplauti, tiltai nunešti, kai kur ir pagrindinis kelias apgadintas. Nuo Irkutsko iki Čitos lijo apie 500 km. Vieną naktį praleidau Čitoje, kitą kartą planavau miegoti Mogočo mieste. Tačiau artėjant prie šio taško lietus liovėsi ir nutariau dar pavažiuoti 300 km. Vis dėlto pakeliui sutikau porą vietinių baikerių, kurie važiavo iš Čitos iki Šimonovsko, kuris yra dar už 300 km. Jie man pasiūlė prisijungti ir padrąsino, kad nors ir grįšim naktį, tačiau galėsim saugiai pernakvoti. Taip ir padarėm. Tądien nuvažiavau apie 1300 km. Vienas to niekaip nebūčiau padaręs, prichologiškai buvo lengviau važiuoti, kai priekyje tavęs yra vienas motociklas, o kitas yra užnugary ir juos vairuoja kelią pažįstantys motociklininkai. Tuomet nereikia apkrauti minčių, kas tyko priekyje, gali tik stebėti, kaip elgiasi priešais važiuojantis kolega, kur pristabdo, kur suka.
Nors iki tikslo liko nebedaug, atsipalaiduoti negalima, visą dėmesį reikia skirti keliui. Nors prieš kelionę buvau į telefoną įsirašęs mėgstamos muzikos, jos klausyti taip ir neteko – jeigu pradėsi klausyti dainų, dėmesys nukryps kažkur kitur. Jeigu važiuotum ne greičiui, sau būtų galima daugiau leisti pasižvalgyti į šonus. Važiuojant 70-80 km/val., galėtum žiūrėti į gamtos vaizdus. Vis tik priešingai nei kertant Uralo kalnus, gamta čia nėra labai graži, reikėtų įsivaizduoti, kokį negražiausią mišką esi matęs, tai tokios ir čia vietovės.
Šiandien planuoju pasiekti Chabarovską, ten pernakvoti. Iki Vladivostoko bus likę kiek daugiau nei 750 km. Kalbėjau su vietiniais, jie sako, kad jeigu nepasitaikys stiprių liūčių ar kitokių gamtos išdaigų, finišą turėčiau pasiekti antradienį, kai Lietuvoje bus pietų metas.
Linkėjimai skaitytojams!
Duomenis pateikia „Altas“
