„Eismo švieslentės yra dviejų pavidalų – trijų arba keturių eilučių. Tai labai primena haiku, taigi jos pačios man pasakė, ką su jomis reikia daryti. Be abejo, tai nėra tikras haiku, bet laisva interpretacija“, – apie festivalio „Vilnius Street Art“ projektą pasakojo Ž. Kudirka.
Anot jo, vienintelis vairuotojų skaitomas turinys yra labai nykus – reklamos arba pranešimai apie kamšius ir sąlygas kelyje.
Jį kalbinusi festivalio „Vilnius Street Art“ kuratorė Gabija Grušaitė teigė, kad švieslentes festivalis pasirinko, kadangi jos yra labai gerai matomos, bet jų potencialas Vilniuje neišnaudojamas.
Vėliau Ž. Kudirka persikūnijo į Mesijų ir kartu su Munpauzn surengė nedidelį koncertą per automobilio garso sistemą, o sutemus leidosi į švieslenčių haiku paieškas.
Ne pokštas
Ž. Kudirka skaičiavo atstumą, kuris išeitų linija sujungus po Vilnių išbarstytas švieslentes, ir gavo apie 50 kilometrų. Todėl priėjo išvadą, kad, vertinant šį poezijos projektą kilometrais, „mąstai yra įspūdingi“.
„Dažnai įvyksta nesusipratimas, kai poezija vadinama tik tai, kas yra paskelbta klasika arba integruota į privalomą literatūrą. Galbūt tai yra didžioji poezijos problema, kad ji kelia asociacijas tik su kažkokiu archyvu, muziejiniu išstatymu.
Poezija visada reflektuodavo savą laikmetį, tačiau natūralu, kad naujoms formoms reikia laiko įsitvirtinti. Pastarąjį šimtmetį meno ir literatūros judėjimų kaitą galima įžvelgti kas keliasdešimt ar metų ar kas dešimtmečius, bet dabar viskas keičiasi kasdien. O švieslenčių tekstai keičiasi kas sekundę“, – sako haiku vairuotojams autorius.
