Net ir visai netoli Alytaus, prie restorano „Nemunas Park“, netikėtai teko pamatyti du šios markės automobiliukus, kuriais keliavo viena suomių šeima - dukra ir jos tėvai.
Turi keturis tokius „Citroenus“
Pamačius žaismingas margaspalves mašinytes buvo neįmanoma jų nenufotografuoti. Suomiai mielai sutiko ne tik papozuoti, bet ir papasakoti apie savo aistrą neįprastiems 2CV automobiliams. „Toks mūsų gyvenimo būdas“, - šypsojosi suomė 23 metų Cecilia Riikonen. Dukrai pritarė kitu automobiliu keliaujantys jos tėvai 47 metų Susanne ir 50 metų Matti Riikonenai. Jų šeimoje yra net keturi „Citroenai“: vienu važinėja Cecilia, kitu - tėvai, trečias - dvidešimtmečio brolio, bet dar nesuremontuotas, o ketvirtas stovi dėl viso pikto - atsarginėms detalėms, jei kuris sugestų.
Cecilios automobiliukas pagamintas 1976 metais, tėčio ir mamos - 1977-aisiais.
Kaipgi jų šeima su šiais spalvingais gražuoliais atsidūrė Lietuvoje, beveik vidury miškų, nors ir prie restorano? Cecilia smagiai nusišypsojo: „Tiesiog atsitiktinai stabtelėjome grįždami į Suomiją iš Čekijos, kur šiemet vyko per trijų tūkstančių tokių „crazy“ automobilių savininkų suvažiavimas. Buvo didžiulė šventė visiems: daug atrakcijų, rungčių, skanaus maisto ir, žinoma, bendravimo. Suomijoje mes priklausome 2CV klubui, kuriame apie tūkstantį narių, ir į mažus susibūrimus savo spalvingomis mašinytėmis suvažiuojame dažną savaitgalį. O į didelius pasaulinius susitikimus vykstame kas dvejus metus. Kaip minėjau, šiemet buvome Čekijoje, po poros metų keliausime į Prancūziją. Dar po dvejų metų - į Ispaniją. Tokie suvažiavimai vyksta ir Portugalijoje, Vokietijoje.”
Norėdami patekti į pasaulinio lygio 2CV fiestas, žmonės keliauja kone aplink pasaulį. Taigi suvažiavimuose galima sutikti mažųjų „Citroenų“ gerbėjų iš Australijos, Ganos ir Japonijos... Daugiausia vis dėlto būna europiečių, nes dauguma pasaulinio lygio 2CV suvažiavimų organizuojami Europoje. Spalvingųjų „Citroenų“ susirinkimai prasidėjo prieš 20 metų būtent Suomijoje.
„Tai mūsų skonio automobilis!”
Kada ir kas šeimoje nusprendė, kad vairuoti spalvingą „Citroen” markės automobilį yra būtent jų gyvenimo stilius?
„Tai tarsi savaime atėjo... - pasakojo Cecilios mama Susanne. - Mūsų šeimai tiesiog reikėjo paprasto automobilio. Mudu su vyru kartą atsisėdome į šitą ir nutarėme, jog tai mūsų svajonių automobilis.”
„Kiek pamenu, tėvai visuomet turėjo tokio tipo citroeną, jie jį vairuoja apie 25 metus, įsigijo jį kai dar nebuvau gimusi. O aš savąjį gavau praėjusią vasarą. Tėtis šį žydra, melsva ir trupučiu salotinės spalvos margintą automobilį sukūrė specialiai man. Jis - buvęs vilkikų vairuotojas, o šiuo metu mūsų linksmųjų mini citroenų mechanikas, apie juos žino viską. Tad į įprastus autoservisus Suomijoje kreiptis netenka. Jei keliaujant po pasaulį kas nors sugestų - turime žemėlapį, kuriame nurodyti specialūs kiekvienos šalies autoservisai, kuriuose mums būtinai pagelbėtų. Bet kol kas to neprireikė. Automobiliukai rieda kantriai ir puikiai. Kodėl mano mašina būtent tokių vaikiškų spalvų? Nes jos man primena vaikystę. Visi 2CV turi vardus, maniškis, margintas vaikiškomis spalvomis, vadinasi „Babysittery“. Jei būtų „Babysitter“, reikštų „auklė“. Kad būtų smagiau pridėjau, „y“. Tėvų automobilis iš pradžių vadinosi „Ronia”, bet kai kiti automobiliai keturis kartus trenkėsi jiems į užpakalį, sveika liko tik pusė ir teko taisant prilipdyti pusę kito automobilio dalies, pavadinimą pakeitė į „Routine off“ - „šalin rutiną”, - pasakojo Cecilia.
Prie vairo - bankininkė
Ir C.Riikonen neprastai nusimano apie savo automobilio konstrukciją, gali pašalinti kai kuriuos gedimus. „Negali vairuoti tokio automobilio, jei išvis nemoki jo taisyti. Man tai elementaru. Kai tėvas man jį kūrė, nuolat buvau šalia ir stebėjau, todėl daug ką išmanau. Esu gana techniška. Jei ko nors pati nesugebu, skambinu tėčiui ir klausiu, ką daryti. Sudėtingesnius gedimus sutaiso jis, - pasakoja banke Suomijoje dirbanti Cecilia.- Ką darysi, vairuoti tokį automobilį man, kaip ir tėvams, tapo tiesiog gyvenimo aistra. Dėl savo spalvingo citroeniuko esu tikrai pametusi galvą, jo neiškeisčiau į jokį kitą. Būna, ateinu į darbą pajuodusiais pirštais ar iki alkūnių tepaluotomis rankomis, nes reikėjo atidaryti variklio dangtį ir ką nors ten patvarkyti, o paskui nusiplaunu rankas ir sėdu prie savo kompiuterio baltutėle klaviatūra. Kaip reaguoja kolegos, kad vairuoju tokį automobilį? Visiems patinka. Kai pasakiau, kad atvažiuosiu būtent spalvingu 2CV citroenu, iš pradžių pamanė, jog tai pokštas, bet pamatę labai juokėsi ir smalsiai apžiūrinėjo”, - atviravo mergina.
Jos buvęs draugas, per dvejus metus pakeitęs net keturiolika „normalių” automobilių, taip ir nesuprato Cecilios aistros spalvingajam citroeniukui.
Prie Cecilios namo stovi nauji automobiliai. Pirmą dieną pamatę mažylį kaimynai leptelėjo: „Kas čia per nesąmonė?“ O jau po trijų dienų mergina stovėdama balkone pastebėjo, kaip jie smalsiai apžiūrinėja, aptarinėdami detales. „Aš šūktelėjau, kad puikiai žinau, jog turiu gražų automobilį. Jie teištarė: „O velnias, ji mus mato!“ - šypsosi Cecilia.
Jos tėvų kaimynų seniai nebestebina keistuolis „Citroenas“. „Jie žino, kad mes tokie ir gyvename bohemiškai...” - šypsojosi S.Riikonen.
Tinka ir žiemai
Šiuos automobilius šeimyna vairuoja ne tik vasarą, bet ir žiemą. Jiems naudojamas įprastas benzinas - 95 ar 98 markės.
Cecilia savo automobilyje turi du labai reikalingus prietaisus - mažytį rožinį žadintuvą ir modernią navigacijos sistemą, vadinamąją GPS.
Yra vienas nepatogumas: jei staiga pradeda lyti, automobilyje taip pat šlapia. Cecilia nusiauna šlepetes ir vairuoja basa. Bet tai niekis palyginti su malonumu, kurį patiria riedėdama šiuo automobiliu.
„Suomijoje dauguma 2CV „Citroen” markės automobilių yra įprastų spalvų: pilkos, juodos, žalios, Lietuvoje taip pat esama panašių. O mūsiškiai išskirtiniai. Jūsų tautiečiai pamatę žaismingus mūsų automobilius, šypsosi ir mojuoja, jų spalvingumas žmonėms teikia džiaugsmo ir man labai smagu”,- džiaugėsi Cecilia.
Kainuoja solidžiai
Kokia gi tokio puikiai sutvarkyto spalvingojo „Citroen” kaina? Dukters mašinytė kainuoja apie 7 tūkstančius eurų, tiek pat ir tėvų.
Tėvų automobilis daug spalvingesnis - numargintas net keturiolika spalvų: po keturiolikos avarijų tėvas taisomą dalį nudažydavo vis kita spalva.
„O štai ir maniškiam kažkoks asilas įlenkė rožinį sparną, - piktinosi mergina. - Jei būčiau mačiusi, kas tai padarė, būčiau tikrai prikūlusi! Tiek ant mano, tiek ant tėvų automobilio puikuojasi užrašas kaip ant garsiojo „Harley-Davidson” motociklo: „Neliesk mano transporto priemonės, nes išmalsiu snukį!“ - rodė užrašą Cecilia. - Ant manojo dar užrašyta „Not turbo“, kad visi suprastų ir nepyktų, jog pūškuodama į kalną arba esant smarkiam priešpriešiniam vėjui negaliu pasiekti didelio greičio, nors įprastai mano automobilis juda apie 100 kilometrų per valandą greičiu, o nuo kalno ar pučiant palankiam vėjui ir greičiau...”
Tačiau dėl mažo greičio nesikremta, greitkeliais nevažinėja. Susiranda ramesnių kelių arba greitkeliuose rieda šalikele.
Ant kiekvieno automobilio užpakalio yra ženkliukas, kaip tiksliai atrodo šio markė, ir nupiešta, kas turi būti: tarkim, virtuvė, lova, įrankiai... Kad automobilis būtų talpesnis, Cecilia keliaudama prie jo prisitvirtina specialią salotinę bagažinę.
Miega automobiliuose
Abiejų automobilių salonuose yra po čiužinį - Cecilios „Citroene“ viengulis, jos tėvų - dvigulis - 120 x 200 cm. Tokio pločio lovoje jie miega ir namie, tad dėl poilsio nekyla bėdos. Sustojus nakčiai nereikia nė viešbučio, nes automobiliuose yra ne tik miegamasis, bet ir virtuvė, tad gali pasigaminti maisto. Tėvų „Citroene“ iš šono išorėje atlenkiama žalia stačiakampė skarda virsta stalu, tereikia vežiotis kėdes, stalo įrankius, puodus, viryklėlę.
Tiek Cecilia, tiek jos tėvai automobilyje turi po kelionės draugą - augintinį. Cecilios „Citroene“ įsitaisiusi šokoladinė labradorų veislės kalaitė Elma, kuriai tik dveji metai. Ji mielai keliauja, labai draugiška ir leidosi fotografuojama. Bet, šyptelėjo mergina, ji puikiai atstoja ir gyvąją signalizaciją: „Jei manęs nėra ir kas nors bando liesti automobilį, Elma pradeda urgzti...”
Tėvų šuo, maža garbanota 14 metų mišrūnė Riesa, pravarde Rakštis šiknoje, patogiai guli ant gulto ir pagalvių. Neloja ir apskritai nieko nedaro, tad iš jos prasta sargė”, - šyptelėjo Cecilia.
Po smagaus interviu ir trumpos fotosesijos suomiai sakė dar vyksią į Vilnių, apsistosią specialiame kempinge. Prisipažino, kad važiuodami į Lietuvą prisibijoję ilgapirščių ir šiaip visokių nemalonumų, nes buvo prisiklausę negerų dalykų, o dabar visiškai pakeitę nuomonę: labai graži gamta, pastatai, žmonės draugiški, prekybos centruose visko yra, aptarnavimas aukšto lygio. „Mes mielai čia grįšime po dvejų metų, kai vyksime į 2CV „Citroen” suvažiavimą Prancūzijoje ir teks vairuoti jūsų „Via Baltica!” - pažadėjo Cecilia. Po nakvynės sostinėje jų šeima trauks namo į Suomiją. Ir, žinoma, parveš linkėjimų iš Lietuvos!
