Muziejininkas iš Biliūnų kaimo blizgina „Porsche“

Tradicinių amatų centro administratorius Juozapas Liekis, savo sodyboje Biliūnų kaime (Raudondvario sen.) sukaupęs tūkstančius technikos paveldo ir etninės kultūros eksponatų, vis dar randa kuo nustebinti lankytojus. Netrukus iš dirbtuvių išriedės atnaujintas „Porsche“ traktorius.

„Jis nėra senas, pagamintas 1960 m., bet labai retas, nes traktorių buvo išleista mažai. Padariau kaip blizgutį, jis vėl gražuolis, pateisinantis savo vardą. Juk „Porsche“ daug ką pasako“, − džiaugėsi J. Liekis.

Pirmoji kolekcija − laikrodžių

Pirmuosius eksponatus Kauno rajono muziejaus Tradicinių amatų centrui J. Liekis įsigijo apie 1967 m. Tada jis dar gyveno Kaune ir buvo ką tik vedęs. Kaip pats meiliai vadina, su žmonyte Vanda pradėjo rinkti laikrodžių kolekciją, turėjo technikos ir senovinių motorų. Visą turtą laikė keliose garažuose, todėl pradėjo dairytis vietos, kur sukauptas retenybes galėtų parodyti visuomenei.

Vieną iš skraidyklių sporto pradininkų Lietuvoje pakerėjo įspūdinga į Nevėžio šlaitą besileidžianti panorama, todėl jis be didelių dvejonių ėmėsi tvarkyti apleistą kampelį Biliūnų kaime ir antram gyvenimui prikelti senus nebeveikiančius motorus ir techniką.

Tradicinių amatų centras daugiau nei 10 metų turi oficialų muziejaus statusą. Nors eksponatų daugėja, jie kol kas išsitenka pavyzdingai tvarkomoje sodyboje. Tiesa, tikslaus jų skaičiaus Juozapas nežino, anot jo, tai – atskira matematika. Vien motorų, sukdavusių javų kuliamąsias ir skiedrų gamybos mašinas, yra apie 70. Ne vienas jų – tarpukario laikų, pagamintas Anglijoje, Vokietijoje, Rusijoje ar Austrijoje.

„Kai noriu nuo visų eksponatų bent dulkes nubraukti, dienos neužtenka. Beveik visa turima technika veikia, bet remontas – nesibaigiantis procesas. Mašinos turi dirbti, jei savaitę jų neužvedi, žiūrėk, kas nors sugenda: nusėda akumuliatorius ar magnetas. Lankantis ekskursijoms, visada pažadinu eksponatus, kai daiktas juda, visai kitas efektas, kitoks grožis, kitokia vertė“, − įsitikinęs pašnekovas.

Patvirtindamas savo žodžius, J. Liekis „Savaitraščio Kaunui“ žurnalistams pademonstravo net kelis eksponatus: užvedė gaisrinę, amfibiją – karinį automobilį, kuris iš priešakinių mūšio laukų sužeistuosius išgabendavo ne tik įprastu, bet ir vandens keliu.

Iki šiol tuksi įvairių senovinių ir jaunesnių („Moskvič“, džipų, motociklų – buvusių milicijos ir kariškų „Dnieprų“, su abejais varomais tiltais) automobilių širdys – varikliai. Puikiai rieda ir senoviniai dviračiai.

Lankytojai gali pasigrožėti senoviniais išskirtiniais traktoriais, pagamintais 1920−1925 m. Remontuojant tokią techniką dažnai prireikia naujų detalių. Kadangi jau niekas tokių negamina, muziejininkui jas pasidaryti tenka pačiam.

Paskirtis žinoma tik eksponatų savininkui

Biliūnų kaime galima pamatyti šimtus etninės kultūros eksponatų, apie kurių paskirtį, ko gero, net nenutuokiate. Tai – 100 metų senumo kojomis minamos medžio tekinimo staklės, vinių kalimo mašinos, prieškarinės kuliamosios mašinos, javų malūnai, stogams dengti skirtų skiedrų gaminimo staklės ir kt.

Ekspozicijoje it ką tik pagaminti puikuojasi brikeliai, „lineikos“, fajetonai, arklinės rogės ir kt. Technikos paveldas išstatytas lauke arba po pusiau atvira stogine, o senoviniai buities rakandai įkurdinti antrame šio pasato aukšte.

Stoginės antrojo aukšto kambarius būtų galima vadinti Laiko (čia tiksi laikrodžiai), Muzikos (karaliauja patefonai, radijo aparatai, gramofonai), Šviesos (vienas įspūdingiausių eksponatų yra lempageneratorius, po karo, kai nebuvo elektros, maitinęs radijo imtuvus, dvarų primusai), Kasdienybės su veikiančiu dulkių siurblys „Miele“, kuriuos Lietuvoje platino Teodoras Knapkė.

J. Liekis neslėpė, kad reikia dar vieno angaro. „Turėdamas dar tiek ploto, galėčiau gražiau išdėlioti eksponatus“, − tikino pašnekovas.

Tarp gausybės varinių ir žalvarinių indų nerasi nė vieno atvežtinio, viskas lietuviška, čia slypi senelių ir prosenelių dvasia. Ko tik nėra: tortų formų, malūnėlių pipirams malti, taupyklių, svarstyklių, lygintuvų ir čirvinių blynų keptuvių. Ant vienos jų, pagamintos Vokietijoje, netgi yra šio patiekalo receptas. Šio turto savininkas puikiai žino kiekvieno buities pagalbininko paskirtį: „Būtų sarmata, jei paklaustas neturėčiau atsakymo.“

Tarp eksponatų yra ir J. Liekio medinis lagaminas, su kuriuo jis eidavo į mokyklą. „Jis geras, nes gavęs dvejetą pakeliui į namus galėjai ant lagamino pagriovyje nusiminęs pasėdėti, jis daug patogesnis nei kuprinė“, − šypsojosi kolekcininkas.

Muziejaus administratorius sako, kad pagal skrynias buvo galima spręsti apie nuotakos turtingumą. Muziejuje galima pasigrožėti ir labai meniška – raštais išmarginta, apkaustyta skrynia, ir varguolių kuparu, prieš maždaug 150 metų išskobtu iš medžio.

Norint apžiūrėti visą ekspoziciją, Tradiciniam amatų muziejui reikėtų skirti visą dieną: išalkus čia galima išsivirti ne tik arbatos, bet ir sriubos, išsikepti ar išsirūkyti žuvies. Jei neužteko dienos, pievutėje su nuostabiu vaizdu į Nevėžį norintys gali pasistatyti palapines ir pernakvoti.

Laimę neša pasagų kiekis

Atskirame namelyje įkurta kalvė. Atvykus lankytojams, užkuriamas žaizdras, pademonstruojama, kaip pučiamos dumplės, kaip kalama. „Per plenerus dažniausiai čia dirba užsieniečiai, o mūsų šalies kalviai atsigabena kilnojamąsias kalves ir dirba lauke“, − sakė J. Liekis.

Sodybos šeimininkas pastebėjo, kad ekskursantai dažniausiai atkreipia dėmesį į gausią pasagų ar kalvystės įrankių kolekciją: „Aš visada atkreipiu jų dėmesį į archajiškas išcentrines gręžimo stakles.“

Ar muziejaus administratorius pats moka nukalti pasagą? „Ne, nes tai – didžiulis menas. Kaip ir pakaustyti arklį: čia – jau chirurgo darbas, nemokėdamas gali sužaloti gyvulį. Aš šio meno nesuprantu, todėl nesiimu.“

Ar teisybė, kad pasagos neša laimę? „Aš jų daug turiu, matyt, kad neša, per tą kiekį ir susidaro laimė“, − šypsojosi pašnekovas.