Šiais laikais apie 75 proc. visų pasaulio gyventojų važinėja dešine kelio puse. Eismą priešinga kelio puse, nei esame įpratę, sunku net stebėti, ką jau sakyti apie prisitaikymą prie tokio pokyčio. Pavyzdžiui, kai 2009 metais Samoa perėjo prie vairavimo kaire kelio puse, šalyje buvo paskelbti du laisvadieniai, kad gyventojai galėtų prisitaikyti prie šio pokyčio, pranešė „New York Times“.
Tačiau kelių eismo fenomeno pradžioje – ne šiais laikais, bet labiau karietų ir pėsčių keliautojų laikais – visi daugiausiai laikėsi kairės pusės. Anais laikais tai lėmė tokios priežastys, kaip dominuojanti ranka, kuria buvo raginami arkliai, taip pat siekis išvengti užpuolimų. Vienos bendros priežasties nebuvo, tad tikslingiau būtų apžvelgti atskirus regionus.
Senovės romėnai ir jų rimbai
Senovės romėnai keliaudami laikėsi kairės pusės. Jie tai darė iš pagarbos kitiems eismo dalyviams – derėtų ir mums iš jų pasimokyti tokio požiūrio.
„National Geographic“ rašo, kad mandagieji romėnai kaip ir dauguma dabartinių pasaulio gyventojų buvo dešiniarankiai (pavyzdžiui, BBC praneša, kad apie 85 proc. pasaulio žmonių yra dešiniarankiai), tad vežimų vadeliotojai vadeles laikydavo dešinėje rankoje, o rimbą – kairėje.
Kairės pusės buvo laikomasi tam, kad vadeliotojai rimbu neužgautų praeivių. Tačiau neigiamas kairės pusės eismo aspektas taip pat buvo susijęs su dominuojančia dešine ranka – ginkluotas dešiniarankis praeivis galėjo lengviau užpulti vežimus ir kitus keliautojus, einančius priešinga kryptimi, nes dešinės pusės buvo nukreiptos į vidų.
Tad lazda turėjo du galus – nors keliautojai ir išvengdavo kirčių rimbu, jiems grėsė kirčiai kalaviju.
Šiais laikais romėnų palikuonys italai laikosi dešinės kelio pusės.
Dešinė pusė
Dar mokykloje sužinojome, kad istorija kupina kovų. Pasirodo, po kai kurių iš jų pasirodė įsakymai keliauti konkrečia kelio puse.
Napoleonas Bonapartas buvo prisiekęs dešinės eismo pusės gerbėjas, tačiau ne viskas taip paprasta.
Leidinio „Time“ duomenimis, sklido gandai, kad iki Prancūzijos revoliucijos turtingi aristokratai laikėsi kairės kelio pusės, o valstiečius vertė keliauti dešine puse. Suirutės metu, siekdami susilieti su minia, turtingieji taip pat perėjo į dešinę pusę.
Napoleonas šią dešinės pusės tradiciją atnešė į Rusiją, Šveicariją ir Vokietiją.
Kaip rašo „Time“, Jungtinėse Valstijose vienu metu buvo važinėjama kaire kelio puse. Ankstyvuoju kolonizavimo laikotarpiu iš Anglijos atvykę naujakuriai naujoje šalyje pritaikė keliavimo metodus, kurie galiojo gimtojoje Anglijoje. Tačiau viskas pasikeitė aštuoniolikto amžiaus pabaigoje, kai vadeliotojo pasostė vežimuose buvo perkelta į kairę pusę, o eismo kryptis – į dešinę pusę.
Šiuolaikiniai prancūzai važinėja dešine kelio puse.
Dešinės pusės eismą JAV įtvirtino Henry Fordas, kuris pradėjo masiškai gaminti automobilius su vairu, įtaisytu kairėje pusėje. Vairuotojas sėdėjo kairėje pusėje, o keleivis dešinėje, tad automobiliai buvo pritaikyti važinėti dešine kelio puse.
Samurajų kardai
Japonijos eismo krypties pasirinkimas nėra toks aiškus kaip kitų šalių, tačiau manoma, kad samurajai nešiojo kardą iš kairės pusės, ir nenorėjo juo kliudyti praeivių. Tad šioje šalyje eismas nuo seno vyko kaire puse, ir tai prigijo.
BBC duomenimis, britai vėliau nutiesė Japonijoje geležinkelių tinklą, pritaikytą eismui kaire puse, tad ši praktika dar labiau įsitvirtino.
1945 metais šalyje pasirodę amerikiečiai Okinavos prefektūroje pakeitė eismo kryptį į dešinę. Į kairę pusę Japonija sugrįžo po kelių dešimtmečių – 1978 metais.
Šiandien japonai važinėja kaire kelio puse. Jei jie ir šiandien nešiotųsi samurajų kardus, šis pasaulis ko gero būtų įdomesnė vieta gyventi, bet ir pavojingesnė.
