Viena baugiausių patirčių, su kuria susiduria kiekvienas atvykėlis į Indiją, - pirmoji kelionė autorikša. Net jeigu į viešbutį keliausite pėsčiomis ar samdysitės prabangų automobilį, vis vien pasivažinėjimo autorikša nepavyks atidėlioti amžinai. Tai - tarsi šėtoniškas krikštas, kurį privalo patirti kiekvienas užsienietis. Galų gale aplinkybės privers spjauti į saugumo instinktus, lipti į autorikšą ir savo gyvybę patikėti vietiniam greičio fanatikui.
Apie vairavimo subtilybes Indijoje sklando daugybė mitų ir legendų. Remdamasis asmenine patirtimi Kočyje, Keralos provincijoje, turiu pripažinti, kad visi stereotipai apie beprotišką kelių kultūrą nė kiek neperdėti. Tačiau didžiausią suirutę kelia ne patys vairuotojai, bet jų transporto priemonės. Indijos gatvėmis tuntai savižudiškai zujančių autorikšų - visai ne žmonių tempiami vežimai, nukeliantys į „senus gerus" laikus ir leidžiantys sočiam turistui pasijusti pietinių valstijų vergvaldžiu ar užjūrio plantacijos šeimininku.
Priešingai - esminė autorikšos funkcija, regis, skirta keleiviui fiziškai, dvasiškai ir morališkai sugniuždyti. Esu įsitikinęs, kad tai - kerštas vakariečiams už šimtmečius trukusį kolonijinį engimą.
Standartinė autorikša - trijų ratų „Piaggio Ape" automobilis. „Ape" itališkai reiškia „bitė" ir šis pavadinimas automobiliui tinka ne tik dėl tradicinio geltonos ir juodos spalvų derinio: variklis įkyriai dūzgia, o jei nebūsi atsargus, „Ape" gali sužaloti, kartais net mirtinai.
Yra įvairių šio italų kūrinio variantų, tačiau vietos rikšininkai naujausių modelių neįperka. Kočio „Piaggio" atstovybės darbuotojai tikina, kad dažniausiai gatvėmis riedanti „Ape" versija - „D3s Passenger Bs III" - pasižymi „įspūdingais" techniniais duomenimis: 8 AG varikliu ir 18,7 Nm sūkio momentu esant 2400 sūkių per minutę. Ir tai toli gražu nėra pats seniausias ar prasčiausias modelis.
Per kelis Keraloje praleistus mėnesius su „Piaggio" patyriau daug intymių akimirkų - ne tik kaip išsigandęs ir vos nepartrenktas pėsčiasis, bet ir kaip keleivis. Sėdint ant galinės „sėdynės" (o tiksliau - suolo) atrodo, kad pakaba pagaminta iš metalo ir cemento hibrido, nes kiekviena duobė ar nelygumas - lyg bedugnė ar Kilimandžaro viršūnė. Amortizatoriai? Ak, tu naivus žmogau...
Kartais pasitaiko modernesnių autorikšų su didelėmis minkštomis sėdynėmis, kurios kiek sušvelnina kietos pakabos smūgius, tačiau iškyla kita problema - padidėjus sėdynių aukščiui, sumažėja atstumas iki stogo, todėl aukštesniam keleiviui tenka rinktis kablio pozą. Akivaizdu, kad apie saugumą gamintojai net nesusimąstė: saugos diržų nėra, durų nėra, buferių nėra. Kėbulas - nosinaitės storio mišinys iš priekinio stiklo, metalinių strypų konstrukcijos ir ją aptempiančio brezento. Oro pagalvės? Šoninių smūgių apsauga? Na, ir prisigalvoja tie europiečiai... Vienintelė paguoda - priešais keleivio „sėdynę" esantis metalinis turėklas, į kurį galima desperatiškai įsikibti abiem rankom.
Pirmojo pasivažinėjimo šiuo išmislu patirtis prilygsta smūgiams į paširdžius. Taip pat į klyną - tiesiogine šio žodžio prasme, nes baisingai krato. Rikšoje esi ne keleivis, o krovinys. Lietuvos mikroautobusų vairuotojai ima atrodyti it kultūringi limuzinų šoferiai.
Sėdus aprašyti kelionės įspūdžių, instinktyviai į galvą lindo begalė keiksmažodžių ir ištiktukų. Tačiau net šios leksikos priemonės neperteikia nė dalelytės užplūdusio minčių sūkurio. Bėda ta, kad vos išlipus iš rikšos sąmonė tuoj pat išdildo beveik visus per kelionę patirtus pojūčius. Išlieka tik nenusakoma gyvenimo meilė ir džiaugsmas, kad vis dar gali naudotis savo nuostabiosiomis galūnėmis.
Apie autorikšas, dar vadinamas tuktukais, sklando daug romantinių legendų. Po Indiją šiuo metu klaidžioja tuktukų ralis, Europoje indiško maisto restoranai įsiveža šių transporto priemonių klientams masinti, o aistringi kolekcininkai garažuose laiko įvairiausių tuktukų modelių.
Europietiškos „Piaggio" reklamos žada, kad „Ape" tave nukels į maloniuosius dolce vita laikus, tačiau tiesa ta, jog važinėjantis šiuo Flinstounų automobiliu to dolce labai mažai, o ir vita, atrodo, bet kurią akimirką gali baigtis. Ir vis dėlto gal šie verkšlenimai - tik subjektyvi išlepusio vakariečio nuomonė? Galbūt vairuotojas jaučiasi visai ramus, patogiai įsitaisęs ir saugus?
Ryžausi viską išbandyti savo kailiu: pasišoviau užsirašyti į vairavimo mokyklą, išklausyti kursus, išlaikyti egzaminą ir gauti oficialų leidimą vairuoti autorikšą. Pasikliauti Lietuvoje įgyta vairavimo patirtimi ir leistis beprotiškais Indijos keliais su nepažįstama transporto priemone atrodė pernelyg pavojinga.
Vairavimo mokyklų atstovai, vos išgirdę apie mano „turistinį statusą", suskubdavo atsisveikinti. „O ne, - nuolat skambėjo atsakymas. - Jūs čia tik porai savaičių, todėl nieko negalime padaryti. Kreipkitės į Transporto agentūrą."
Susiorientuoti painios ir dviprasmiškos informacijos sraute nebuvo lengva. Vairavimo mokyklos, regis, bijojo į mane net pažvelgti. Vienas privatininkas siūlė individualų kursą, tačiau mano pagrindinis informatorius gąsdino, kad toks instruktorius tik bandys nesąžiningai pasipelnyti. Beveik netekęs vilties atsidūriau „Benoy New Generation Driving School". Įstaigos direktorius buvo malonus ir, susisiekęs su vietos valdžios atstovais, patikino, kad užsieniečiui, norinčiam gauti Indijos vairuotojo pažymėjimą, būtina turėti bent dvejų metų vizą.
Velniop tą pažymėjimą, pamaniau. Jeigu negaliu jo gauti oficialiai, belieka imtis pogrindinių metodų. Su „Benoy" savininku susitariu, kad lankysiu savaitės trukmės vairavimo kursus, tačiau egzamino nelaikysiu. Standartinius kursus, kainuojančius 2000 rupijų (105 litus), sudaro 10 praktinio vairavimo pamokų po 20 minučių. Man pasiūlomas sandėris - septynios 15 minučių trukmės praktinio vairavimo pamokos po 100 rupijų. Sutinku.
Kitą dieną sutartu laiku ateinu į pirmą praktinio vairavimo pamoką. Vos man pasirodžius mokykloje, darbuotojus apima tikra džiugesio euforija. Visi šnibždasi, krizena ir žvilgčioja mano pusėn. Paklausiu, kur vyks užsiėmimas. „Taigi čia pat, kelyje..." - išgirstu atsakymą.
„Viešpatie", - išlemenu.
Kambaryje kyla naujas juoko priepuolis. „Kitaip neprisitaikysi", - mano išgąstį palydi komentaras.
Neprisitaikysiu? Prie ko? Gulėti griovyje belaukdamas greitosios pagalbos? O gal prie ramentų? Prieš akis iškilo kasdien gatvėje matomas vaizdas - kiaurai per automobilių srautą skrodžiantys autobusai. Prisiminiau neseniai skaitytą straipsnį apie žmonių pilną autorikšą, kurią kliudė autobusas, - visi keturi keleiviai ir vairuotojas žuvo iškart. Jau pradedu abejoti savo sumanymo racionalumu. Pastebiu, kad prakaituoja delnai.
„Ar galėtumėte palaukti 10 minučių?" - maloniai paklausia sekretorė. Visas kabinetas tirta iš juoko. Praėjus geram pusvalandžiui pasiteirauju, kodėl esu priverstas laukti.
Pasirodo, instruktorius praalko ir užsuko į kavinę. Negi 15 minučių pamoką ves tuščiu skrandžiu.
Po valandos ir dar dešimties minučių pasirodo instruktorius - stambus, įmitęs šunsnukis. Akivaizdu, kad gyvenime nėra praleidęs nė vienų pietų. Tačiau tiek laukti man netgi išėjo į naudą - baimė seniai išgaravo. Esu irzlus ir pasipiktinęs - tinkamiausia nuotaika leistis į Indijos kelių džiungles. Abu įsitaisome ant priekinės rikšos sėdynės-suolo ir išriedame į judrų kelią. Po beveik valandos grįžtame gyvi ir sveiki. Iš autorikšos išlipu priblokštas - ne dėl Indijos kelius apėmusio chaoso, kuris iš vairuotojo vietos atrodo savotiškai tvarkingas ir nekeliantis mirtinos grėsmės. Žadą atėmė pati transporto priemonė - netikėjau, kad 2012 m. tebėra gaminami tokie ratuoti siaubūnai.
Kalbėti apie „Piaggio Ape" ergonomiką, vairuotojo poziciją, vairo jautrumą ir panašias pretenzingas subtilybes beprasmiška. Tai būtų tas pat, kaip analizuoti žagrės aerodinaminį našumą. Kadangi tarp terminijos ir analizės objekto yra neperžengiama praraja, belieka verstis labai žemiškais paaiškinimais.
Pirmiausia, žmonės, aukštesni kaip 160 cm, šiais automobiliais neturėtų važinėti. Man, 187 cm ūgio, autorikšos vairuotojo kabinoje paprasčiausiai nėra vietos. Priekinis stiklas atsidūrė maždaug ties juosmeniu - norint priešais save ką nors matyti, tenka važiuoti ne tik susilenkus, bet dar ir pakreipus galvą į šoną. Sėdėti reikia kaubojiškai išsižergus, nes stabdžio pedalas - kvailai aukštas, tad tiesiai įrėmus koją neįmanoma pasukti vairo.
Iš tiesų „Piaggio Ape" - ne automobilis, o šarvuotas trijų ratų motoroleris, nes pavaros ir greitis reguliuojami vairo rankenomis. Vairas - jautrus lyg traktoriaus valdymo įnagis, variklio galia dozuojama baisingai kapotai. Maniau, kad gal tai tik mano vairavimo įgūdžių stoka, tačiau ir instruktoriui neką geriau sekėsi. Buvau patikintas, kad dyzelinu varomi modeliai trūkčioja dar labiau. Padėtis pagerėja tik važiuojant ketvirta ir paskutine pavara. Didžiausias „Piaggio Ape" greitis - 70 km/val., tačiau instruktorius aiškino, kad važiuoti daugiau kaip 50 km/val. pavojinga, nes autorikša netenka stabilumo.
Baigęs savaitės vairavimo kursus turiu pripažinti: vairuotojas autorikšoje jaučiasi beveik taip pat kaip ir keleivis. Dažniau pavažinėjus šiuo automobiliu jokie slapti charakterio bruožai neatsiskleidė. Netolygų galios padavimą šiek tiek kompensuoja patirtis, tačiau pakaba, vairas ir dizainas magiškai nepasikeičia.
Pagal pirminį Didįjį Planą, kol jo dar nebuvo sužlugdę teisiniai apribojimai atvykėliams, turėjau ne tik išlaikyti autorikšos vairavimo egzaminą, bet ir gauti licenciją vežioti keleivius. Fantazavau, kad galimybė įsijausti į vairuotojo vaidmenį galbūt ne tik atskleis iki tol neregėtų „Piaggio" bruožų, bet ir leis įsigilinti į rikšininkų „kartelio" ypatybes.
Deja, tikrovė privertė atsisakyti daugumos šių ambicijų. Tačiau ne visų. Kai jau veiki už įstatymo ribų, žengti dar vieno neteisėto žingsnio daug pastangų nereikia. Paskambinu vienam pažįstamam rikšininkui ir teiraujuosi, ar galėčiau sekmadienio vakarui išsinuomoti jo tuktuką. Pašnekovas (gudrus žaltys) atsargus - teiraujasi apie vairavimo patirtį ir vairuotojo pažymėjimą. Galiausiai susitariame, kad išnuomos man autorikšą su sąlyga, jog važinėsiu tik ramiomis gatvelėmis ir... prižiūrimas savininko. Neturiu kito pasirinkimo, tad nenoriai priimu sąlygas.
Taigi, sekmadienio vakarą besileidžiant saulei, užsimaukšlinęs savo Eddie Irvine'o skrybėlę ir tik dėl įvaizdžio įsikandęs cigarą, iš baimės prakaituojančiais delnais įsikimbu į vairą ir dardu Fort Kočio salos gyvenamaisiais rajonais. Kaip naudotis taksometru, nesiteiravau - vis tiek joks save gerbiantis rikšininkas jų nenaudoja. Gatvė beveik tuščia - ačiū dievams. Susilenkęs, išsižergęs ir kvailai išsišiepęs turbūt nekeliu didelio pasitikėjimo potencialiems klientams. Sustoju prie sumišusių praeivių ir bandau įtikinti, kad esu legalus taksistas. Siūlausi nuvežti juos iki gatvės galo, o gal ir kiek toliau. Dauguma žmonių išspaudžia šypseną, palinguoja galva ir pereina į kitą gatvės pusę. Įsitikinu, kad sėkmingos taksisto karjeros nepadaryčiau.
Galų gale pavyksta įtikinti vieną jaunuolį kartu pasivažinėti. Jis nuolat juokiasi ir klausia, ką veikiu Indijoje. Rimtu veidu įtikinėju, kad esu profesionalus rikšininkas. Keleivis dar labiau kvatojasi. Nuvažiuojame iki gatvės galo ir sustojame. Atsisuku ir iš keleivio pareikalauju dviejų šimtų rupijų. Šis tik šypsosi. Kai piktai pakartoju neadekvačiai milžiniško užmokesčio reikalavimą, jo šypseną pakeičia sumišimas. Galų gale leidžiu klientui išlipti - imti pinigus už mano paslaugą būtų šventvagystė.
Dar kelias valandas bergždžiai zujęs gatve nusprendžiu, kad pakaks savo prastu vairavimu ir beprotiškais užmokesčiais gąsdinti niekuo dėtus žmones. Po vakaro, praleisto viena gatve vežiojant pavienius keleivius, vis dar esu įsitikinęs, kad „Piaggio Ape" egzistavimas XXI a. - pasityčiojimas iš kilnaus automobilių kūrimo meno. Vienintelis pokytis - atsiradusi pagarba autorikšų vairuotojams. Kasdien vežioti keleivius tokiu nepatogiu ir archajišku kledaru - drąsos, pasiryžimo ir didžių įgūdžių reikalaujanti profesija.
Daugiau nei kičas
Kad ir kiek Kočyje būtų turistų, tuktukų vairuotojų vis vien triskart daugiau. Esant tokiai brutaliai konkurencijai svarbi kiekviena detalė, galinti privilioti auką, atsiprašau, klientą. Šioje kovoje dėl išgyvenimo bene svarbiausias elementas - estetika.
Autorikšininkai šią filosofiją perpratę iki kaulų smegenų, todėl neriasi iš kailio bandydami visaip iščiustinti savo nudriskusias transporto priemones. Kartais pasitaiko gana originalių sprendimų, tačiau dauguma estetinių klajonių grindžiamos plačiai paplitusiomis taisyklėmis. Pagrindinės jų:
- niekas taip nesužavės turisto kaip „Ferrari" lipdukas ar logotipas; blogiausiu atveju gali būti ir „Porsche";
- keleiviai jausis saugiau, jeigu salonas bus išdabintas Jėzaus atvaizdais ir panašiomis ikonomis, o išorė - citatomis iš Biblijos;
- vakariečiai myli San Fransisko dvasią, todėl gėlių girliandos ir spalvingos lemputės yra neatsiejama sėkmės dalis;
- užsienietis lips į tavo autorikšą, jeigu ant jos puikuosis jo šalies vėliava;
- galiausiai, kuo labiau turisto juslės bus užtvindytos pigaus tiuningo elementais, tuo daugiau šansų, kad jis bus nedėmesingas ir sutiks už kelionę mokėti neadekvačiai didelę sumą.
TECHNINIAI DUOMENYS
PIAGGIO APE
Versija: D3s Passenger Bs III
Variklis: 435 cm3, montuojamas gale, 8 AG esant 3600 sūkių per minutę, 18,7 Nm esant 2400 sūkių per minutę
Transmisija: keturių pavarų
Sąnaudos: 36-40 l/100 km (pasak gamintojo)
Masė: 405 kg (Žydrūnas Savickas naudoja kaip svarmenį)
Didžiausias greitis: 55 km/val. (esą galima išspausti 70 km/val., bet bandyti nepatartina)
Kaina: 136 312 rupijų, arba 7123 litai, naujo (geros būklės naudota autorikša kainuoja maždaug 20 000 rupijų, arba 1045 litus)
