Energijos nenaudojanti transporto priemonė tai– Čiobiškio keltas per Nerį. Nuo vieno kranto prie kito jį plukdo upės vanduo. Keltas pritvirtintas prie lyno, kuris jungia abu upės krantus. Kapitonas laivo vairą pasuka tam tikru kampu ir keltas plaukia nešamas tėkmės.
Vienu metu keltas gali kelti du lengvuosius automobilius arba krovininį, kurio bendras svoris nėra didesnis kaip 5 tonos. Sunkesnėms mašinoms, važiuojančioms nuo Čiobiškio Kaišiadorių link, tenka daryti 60 kilometrų lankstą.
„Šį keltą 1935 metais sugalvojo mano senelis, – pasakoja giminės tradicijas puoselėjantis Gediminas Dzeventauskas. – Jis gavo 3 000 litų paskolą ir sumeistravo keltą. Senelis dirbo iki karo, po to sovietų valdžia keltą nacionalizavo ir jis tapo kolūkio nuosavybe. Aš jį nusipirkau 1991 metais.“
Nuo to laiko vyras dirba visus darbus – jis ir laivo kapitonas, ir jūreivis, ir direktorius. Gediminas dirba be poilsio dienų, mat keltas gali būti reikalingas kiekvieną dieną. Gal darbas ir ne itin sunkus, tačiau reikia sugebėti laukti.
„Budžiu kasdien, sėdžiu ir laukiu – gal kas atvažiuos, gal reikės ką perkelti, – pasakoja Gediminas. – Būna, kad niekas neatvažiuoja. Rudens dienomis kartais perkeliu 3 mašinas, kartais – 10. Daugiausiai klientų sulaukiu vasaros savaitgaliais. Kai kuriems žmonėms tai labai patinka, tad jie atvažiuoja tiesiog paplaukioti pirmyn–atgal. Ypač taip pramogauti mėgsta jaunavedžiai.“
Persikelti į vieną pusę su automobiliu kainuoja 12 litų. Pėsčiojo plukdymas kainuoja 3 litus. Pasak Gedimino, tokių pajamų pakanka išgyventi ir keltą prižiūrėti per vasarą. Tačiau sukaupti santaupų žiemai dažniausiai nepavyksta.
„Sunkumus atperka geros emocijos, – prisipažįsta Gediminas. – Ateina pavasaris, pradedi plaukioti, atvyksta pirmieji keliautojai. Vieni džiūgauja grožėdamiesi gamta, kiti pradeda ieškoti variklio. Smagu. Dėl to negaliu nutraukti šios veiklos. Kita vertus, tai mano giminės palikimas, reikia jį puoselėti. Be to, tai vienintelis toks keltas Lietuvoje. Mano žiniomis, po vieną tokį keltą turi Latvija ir Estija.“
Jei perskaitę šias eilutes norėsite ties Čiobiškiu surasti keltą, neskubėkite. Vėlų rudenį keltas ištraukiamas į krantą ir čia ilsisi iki pavasario. Tuomet šeimininkas jį apžiūri ir apie mėnesį skiria jam tvirtinti, dažyti ir tik pavasarį vėl nuleidžia į vandenį.
