„Michelin" šildo Olštyną visomis šio žodžio prasmėmis. 1967-aisiais miesto pakraštyje dirbti pradėjęs fabrikas kepė „Kormoran" padangas - jas automobilininkai pirko tik todėl, kad tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Prieš 18 metų padėtis apsivertė aukštyn kojomis: lenkų įmonę įsigijo prancūzų pramonės monstras ir pavertė Europoje kiečiausia tokio profilio bendrove. Modernizavęs senuosius cechus jis pastatė visiškai naują gamybos centrą, kuriame „Michelin" lieja prestižiškiausiomis laikomas ir, žinoma, brangiausias padangas. Į visą pasaulį iš čia keliaujantis automobilių apavas Olštyno gamykloje puošiamas savotišku prancūzų kokybės ženklu - „Michelin Total Performance". Fabrike kiaurą parą (t. y. keturiomis pamainomis) dirba puspenkto tūkstančio įvairaus profilio specialistų, tačiau veiklos turi keletą kartų didesnis skaičius miestelėnų. „Michelin" yra ne tik svarbiausias Olštyno darbdavys ir mokesčių mokėtojas, bet ir tiekia pusę miestui reikalingos šilumos, dalį elektros energijos.
Į tokias ilgas įžangas leidausi bandydamas perpasakoti, kokia atmosfera tvyro įmonėje, ir paaiškinti, kodėl fabriko žmonės, dirbantys, dievaži, ne patį lengviausią darbą, iki ausų išsišiepia matydami svečią. Smulkmena, tačiau galėčiau prisiekti, kad tai kur kas geriau, nei, pavyzdžiui, kokybės kontrolierius, nutaisęs ant baslio pasodinto kankinio grimasą.
Beje, kokybė čia tikrinama kone po kiekvieno etapo: tiek išliejus vidinį padangos gumos sluoksnį, atliekantį kameros funkciją, tiek galutinę prekinę išvaizdą įgavusį gaminį, kai tik atvėsta autoklavo karštis. Kad niekas nebūtų pražiopsota, padangos dar peršviečiamos rentgenu. Ekskursijoje po cechus lydėjusi „Michelin" padalinio Lenkijoje viešųjų ryšių vadovė Ewa Konopka pripažino, kad broko - lydomos gumos nutekėjimų, oro burbuliukų ir panašių smulkmenų - pasitaiko, nors naudojamos naujausios, kokios tik yra sukurtos, technologijos. Todėl kiekviena padanga apžiūrima ir apčiupinėjama, o pastebėjus net ir kosmetinį defektą - siunčiama į perdirbimo skyrių. Padangų verslo didmenininkams tokie daiktai nebesiūlomi bemaž dešimt metų.
„Ant kiekvienos Olštyne pagamintos „Michelin" grupės padangos įspaudžiamas gamyklos kodas - B5. Mes raidę B šifruojame kaip „The Best", - juokėsi E. Konopka.
Bet grįžkime prie svarbiausių dalykų - kaip gaminama padanga ir kas lemia jos kokybę. „Michelin" inžinierių teigimu, šiuolaikiškos ir svarbiausius automobilių konstruktorių reikalavimus atitinkančios padangos receptas susideda iš 200 ingredientų. Visas medžiagas ir procesus detaliai išvardyti nėra jokios prasmės, tačiau į keletą dalykų dėmesį visgi reiktų atkreipti. Padanga pradedama vynioti ant slankaus būgno ir suformuojama visa plika akimi nematoma konstrukcija, lemianti esmines mašinos apavo ypatybes. Karkasas supintas iš keliolikos ar net keliasdešimties skirtingų medžiagų sluoksnių, tarp kurių yra ir toks antgamtiškai patvarus (5 kartus stipresnis už plieno giją) daiktas, kaip aramido juosta. Ji neleidžia padangai deformuotis veikiant išcentrinėms jėgoms, todėl beveik visais gyvenimo atvejais kontaktinis plotas su kelio paviršiumi išlieka nepakitęs. Sudėjus visas konkrečiam modeliui priklausančias medžiagas, centrinė būgno dalis pripučiama, o kraštai sustumiami į vidų. Taip suformuotas pusfabrikatis dar apjuosiamas stabilumą ir atsparumą užtikrinančia sudėtinga kordų pyne bei protektoriaus gumos mišiniu. Tada padangų ruošiniai transportuojami į autoklavų cechą.
Įdomu, kad elektriniai traukinukai su kalnu priekabų turi navigacijos sistemas ir beprotiškai ilgais bei painiais gamyklos labirintais juda automatiškai - žmonės viso labo prižiūri tvarką ir yra pasirengę perimti valdymą nenumatytais atvejais. Išmanios net grindys prie kai kurių mechanizmų. Jos primena milžiniškas vargonų paminas ir aktyvina tą agregatą, prie kurio prieina meistras.
Protektoriaus liejimas yra vienas banaliausių gamybos etapų: iš 8 ar daugiau sekcijų sudaryta forma apgaubia padangą, o į vulkanizacijos kameroje esančią membraną pradedamas pumpuoti karštas vanduo. Taip guma prispaudžiama prie formos. Veikiami maždaug 300 laipsnių temperatūros ir slėgio visi vidiniai sluoksniai išsilydo ir per 10-15 minučių iškepama tikra padanga. Luktelėjus, kol metamorfozę patyręs gumos, plieno ir sintetinių medžiagų rinkinys atvės, gaminiai keliauja į laikiną sandėlį. Žodžiu, viskas labai „paprasta".
Tuo ekskursiją po „Michelin" fabriką Olštyne būtų galima baigti. Tačiau čia yra dar vienas strateginis kompleksas, kuriuo bendrovės žmonės be galo didžiuojasi ir kuris, mano galva, galėtų būti panaudojamas kur kas pelningiau. Tai protektoriaus rašto formų laboratorija ir gamykla. Juvelyrų dirbtuves primenančiame ceche būsimoms padangoms lieti skirtos matricos pirmiausia drožiamos specialaus plastiko ruošiniuose, po to liejamos iš gipso, galiausiai iš aliuminio. Į darbui paruoštą formą įmontuojamos plieninės plokštelės, kurios vykstant vulkanizacijai suformuoja lameles. Visas formų gamybos procesas užtrunka nuo dviejų savaičių, jei reikia tik kokio nors kosmetinio patobulinimo, iki trijų mėnesių, jei dirbama su naujos kartos padanga. Formų tikslumas matuojamas lazeriais tūkstantosiomis milimetro dalimis, o prieš atiduodant jas padangų gamintojams vyksta valymo ir poliravimo etapas, naudojant tokius pat įrankius, kokiais darbuojasi odontologai. Jei šitie žmonės turėtų bent kiek daugiau fantazijos, neabejotinai galėtų gaminti klišes banknotams spausdinti. Ačiū Dievui, padangos jiems patinka labiau.
