„The New Zealand Herald“ teigimu, šį inovatyvų produktą sukūrė naftos kompanija „Gull“ ir alaus gamintojai „DB Breweries“. Pradinė žaliava yra alaus mielių suspensija, kurią alaus gamintojai paprasčiausiai utilizuodavo kaip nereikalingą technologinę gamybos atlieką. Tiesa, mielių produktai kartais būdavo naudojami kaip papildas galvijų maistui, tačiau iš esmės jokio praktinio pritaikymo dideliam kiekiui šių atliekų niekas neieškojo.
Idėja tapo populiarus šūkis: „Tausok vandenį – gerk alų“. „Gull“ kompanijos chemikai, ieškoję pigesnės žaliavos, nusprendė pabandyti: kad mielės leidžia pagaminti etilo alkoholį, žino daugelis. Beliko tik liaudyje žinomus naminių stipriųjų gėrimų gamybos metodus paversti kontroliuojamais cheminiais procesais, ir po papildomo valymo gautas spiritas puikiai tinka bioetanolio gamybai. 9 dalys įprasto benzino, 1 dalis iš alaus mielių gauto spirito – ir degalinėse atsirado E10 pavadintas bioetanolis – panašių degalų yra ir mūsų degalinėse. Oktaninį skaičių 98 turintis benzinas tinka daugeliui šiuolaikinių variklių, o vairuotojai (ir alaus mėgėjai – tuo pačiu) gali drąsiai ir pagrįstai kalbėti, kad jie prisideda prie aplinkos saugojimo. Apskaičiuota, kad 120 litrų tokių degalų per mėnesį sunaudojančio automobilio vairuotojas gali savo biografijoje uždėti riebų pliusą – jo automobilis į aplinką per mėnesį išmeta net 250 kilogramų mažiau kenksmingo anglies dvideginio.
„Mes, Naujosios Zelandijos gyventojai, planetą gelbėjam tuo, ką mokame daryti geriausiai – gerdami alų“, – šio naujo produkto platinimo rinkoje pristatymo metu pareiškė „DB Breweries“ vadovas Seanas O‘ Donnellas.
Ekologiją ir pasaulio gelbėjimą kol kas galime palikti nuošalyje, tačiau įdomu, kiek toks benzinas kainuoja. Jau 60 Naujosios Zelandijos degalinių galima įsigyti benzino, kurio gamybai naudotos alaus mielės. Kaina – 2,09 Naujosios Zelandijos dolerio už litrą, mūsų pinigais – apie 1,25 euro už litrą. Beje, anksčiau „Gull“ inžinieriai mėgino benzino gamybai panaudoti iš Brazilijos cukranendrių gaminamą etanolį arba pieno išrūgas. Chemija gali daug, tačiau ekonominė logika paėmė viršų – tokie gaminiai buvo brangūs. O štai alaus mielių pritaikymas benzino gamybai – ekonomiškai naudingas, tokie degalai Naujojoje Zelandijoje yra pigesni už įprastą benziną. Todėl gamintojai jau svarsto apie naujųjų degalų eksportą į Australiją.
O gal pavyks alaus gamybos atliekas panaudoti ir dyzelino gamybai? Įsivaizduokite – vilkikas atveža cisterną praktiškai nepritaikomų atliekų, o gamykloje iš jų sugeba išgauti dyzeliną, kuris vos ne čia pat supilamas į to vilkiko baką.
