Trečiadienis (spalio 8 d.)
Vienas minusas, kuris yra ir kaip pliusas: perlipus į „Nissan Qashqai“ supratau, jog nuo „Trophy“ intensyvaus vairavimo esu pavargęs taip pat kaip po sporto salės. Kitą vertus, šiame prancūzų – japonų kūrinyje atsipūsti tikrai nėra blogai. Jis turi abejoms šalims būdingų gerųjų savybių: variklis mažas, bet guvus ir tesudegina 4 litrus dyzelino 100 kilometrų. Tarp visų salone esančių modernių įrenginių vienas labai patiks pirmųjų Grand Theft Auto žaidimo dalių gerbėjams ir tiems, kuriems parkuotis yra kančia: sumodeliuotas kamerų vaizdas iš viršaus. Galiausiai galima sukčiauti ir tiesiog pasirinkti auto parkavimą. Atsižaidus ir neturint ką veikti, belieka pradėti kabinėtis, kad kiek daugokai padangų triukšmo, kad surinkime yra spragų, nes švilpia pro vairuotojo pusės langą ir kad kai kurios apdailos detalės gal labiau tiktų „Dacia“ nei čia. Nors prisiminus, kad nusipirkus automobilį dar liko nemažai grąžos, veide vėl atsiras šypsena, kuri jį vairuojant neturėtų dingti.
Įvažiuojant į Estiją saulė buvo šiek tiek virš horizonto. Atsivėrė idealus vingių turintis kelias, kuriame didžiausios kliūtys buvo keli nukritę lapai. Tikras benzingalvio sapnas ir tokiam keliui šioje kolonoje viena mašina buvo tinkamesnė nei kitos. Bandžiau persiversti į dyzeliagalvį ir tikinti save, kad gautasis „Renault Traffic“ yra būtent tas automobilis. Tai daryti buvo sudėtinga, nes jis pats neįdomiausias iš visų teismui pateiktų „Renault“. Galbūt tiesiog artėjant bandomųjų automobilių pabaigai labai pakilo kartelė. Bet įspūdžių po vairavimo liko tikrai mažai: jis turi mažiausią krovinių skyrių, kuris yra maždaug kaip tik sąžinei sutalpinti. Susiejus su juo savo protingesnį telefoną bluetooth ryšiu galima atsisiųsti aplikaciją, kuri pateiks informacijos apie automobilio parametrus. Salone patogu, vairas minkštesnės gumos, ko gero žieminio mišinio. „Jo, matosi, kad nelabai turi ką pasakyt apie jį“. Kur kas daugiau įspūdžių paliko Lexus NX300h.
Prisimenu, kai teko vairuoti konditerijos gaminį – jis buvo 1989-ųjų gamybos ir turėjo „Audi“ ženkliuką. Bet nepamenu kada pats tokiu jaučiausi. Ne kaip „bulka“, bet kaip tortas pasijaučiau įsitaisęs prabangioje „Lexus“ kabinoje. To priežastis, jog itin mažai fizinės jėgos yra reikalinga norint atlikti kasdienius veiksmus susijusius su vairavimu – viskas po ranka: pasireguliuoti sėdynę – mygtukas, pasireguliuoti vairą – mygtukas, atidaryti/uždaryti bagažinę – mygtukas, nulenkti galines sėdynes – mygtukas, apeiti ir apžiūrėti kas vyksta aplink automobilį – mygtukas. Šioje vietoje „Lexus“ nesižemino iki „Nissan“ lygio su dvimačiu vaizdu, mygtukas prie vairo sukuria realų trimatį filmuką aplink automobilį. Pradėjus važiuoti konditerijos tematika tęsiasi. Vairavimas čia suprantamas pažodžiui – tik „baranką“ ir reikia sukioti. Visą kitą atlieka aktyvi autopiloto sistema, kuri radaro pagalba palaiko vienodą atstumą iki automobilio priekyje. Ši sistema veikia ir mieste. Na, o jeigu atsiranda poreikis staigesniam pagreitėjimui, pavyzdžiui lenkiant vilkiką, akseleratorių tenka spausti pačiam. Šis veiksmas privers 2.5l benzininį variklį pakelti apsukas iki efektyviausios ribos, o likusį darbą atliks bepakopė pavarų dėžė. Vilkikas galiausiai bus aplenktas, tik proceso metu išskiriamas garsas ne kiekvieno ausiai patiks. Labai primena techninės apžiūros stočių garso takelį, kur tikrinamas dyzelinių variklių dūmingumas. Nepaisant to, NX300h kelionės laiką vairuotojui sutrumpina bent kelis kartus, tik nelabai ekonomiškai: pagal informacinį kompiuterį neviršijant 100 km/val. ribos, buvo naudojami 8 litrai benzino 100 km. Mieste sąnaudos turėtų būti mažesnės dėl hibridinės sistemos. „Bet ir jo išorė kažkokia truputį hibridinė“. Pasak Lexus, dizaineriai įkvėpimo sėmėsi iš išsilydžiusio metalo grožio. Šiuo atveju vienų automobilių pabaiga yra kitų automobilių, atrodančių kaip ta pabaiga, pradžia.
Ketvirtadienis (spalio 9 d.)
Mažiau dramatiškai, bet pasibaigus „Lexus“ teismui reikėjo pradėti BMW M4 bylą. Pradėjau nuo apačios, dabar aš čia. Ne dėl automobilio, tiesiog geografiškai taip išeina – apdovanojimų dalyvių kolona artėjo prie Talino. Na, dėl automobilio irgi būtų galima kažkiek sutikti: du turbokompresoriai, anglies pluošto kardaninis velenas, anglies pluošto – keramikos stabdžių diskai – komponentai, kurių gali pavydėti net lenktynių trasoje. Visus juos, išskyrus stabdžių diskus, kurie vos telpa į 19 colių ratlankius, gana sunku pamatyti. Bet pačio automobilio, net juodos spalvos, praleisti pro akis vargu ar pavyks – nuleidus kietą sulankstomą stogą, „vargu ar pavyks“ keičiasi į nepavyks, o paspaudus garso pedalą tai taps neįmanoma. Šis BMW tiesiog šaukia, kad būtų pamatytas. Jo subtilumas yra maždaug toks pat kaip Nicky Minaj. Net sėdint viduje kapoto raumenys užstoja dalį priešais važiuojančių vargingų vairuotojų. Po tuo kapotu yra daugiau nei pusė tūkstančio niutonmetrų sukimo jėgos ir 317 kW galios. Vairuotojas, ją perdavęs į galinius ratus bus pasmerktas suteikto jausmo priklausomybei. „Tai turbūt „emkės“ minusas tik ant akumuliatoriaus?“. Turbūt yra jų ir daugiau, bet be to, kad mano krepšys netilpo į bagažinę, per ganėtinai trumpą važiavimo laiką jų rasti nespėjau. Jis netgi ekonomiškas, tik, nepaisant to, M4 kabrioletas vis tiek padarys labai nemažą minusą banko sąskaitoje – beveik 82 000 eurų. Apdovanojimų renginio metu Marijampolėje vienam mokyklinio amžiaus jaunuoliui itin besižavint šiuo automobiliu mama jam davė aukso vertės patarimą: „Įgyk gerai apmokamą specialybę – būk plastikos chirurgu, uždirbsi tam BMW ir mama bus graži“. Tuo viskas ir pasakyta. Na, o aš savo krepšį nesunkiai sutalpinau į dabar jau metų automobilio titulą nešiojančią „Renault“ – kelionė į Vilnių prailgti nespėjo – darbas atliktas teisingai.
