Revoliucionierius ir komunistas V. Leninas, nepaisant troškimo atiduoti visą valdžią taryboms, o žemę – žemdirbiams, puoselėjo kai kuriuos buržuazinius įpročius: jis jautė silpnybę retiems ir gana brangiems automobiliams. Kai kurie iš jų net yra išgelbėję jam gyvybę. Minint 145-ąsias V. Lenino gimimo metines, svetainė gazeta.ru primena, kokie automobiliai spėjo pabuvoti jo garaže ir kur galima pamatyti išlikusias retenybes.
Pirmoji pažintis su „Rolls-Royce“
Pirmą kartą V. Leninas su šiuo automobiliu susidūrė – beje, tikrąja to žodžio prasme – 1909 metais Prancūzijoje, kur būsimasis revoliucionierius, negalėjęs pasigirti asmeniniais turtais, važinėjo dviračiu. Kartą grįždamas į Paryžių iš Žiuvizi prie Oržo vietovės, kur stebėjo aeroplano pakilimą, V. Leninas pateko po „Rolls-Royce Silver Ghost“ ratais. Pats V. Leninas atsipirko sutrenkimais, o štai dviratė jo transporto priemonė virto metalo laužu. Teismo keliu Vladimiras Iljičius iš paryžiečio išieškojo kompensaciją naujai analogiškai transporto priemonei ir jo nuotykiai su automobiliais kuriam laikui baigėsi.
„Balandžio tezės“ ir šarvuotis „Kapitalo priešas“
1917 metais naktį į balandžio 17-ąją V. Leninas nusprendė pasitelkti sunkiąją techniką, kad sustiprintų savo „balandžio tezių“ poveikį.
Jis paskelbė jas iš bandomojo šarvuočio „Ostin-Putilovec“. Teigiama, kad bolševikams gudrumu pavyko nuvaryti šią transporto priemonę tiesiai iš Petrogrado šarvuočių divizijos dirbtuvių.
Jie ryžtingai sargybai nurodė, kad šarvuotis imamas bandymams, ir netrukdomi paliko įmonės teritoriją. Sunkią, 5,2 t svėrusią mašiną varė keturių cilindrų ir 50 AG variklis. Esant puikiam pravažumui, ji galėjo įsibėgėti iki 60 km/val. Vėliau šis šarvuotis dalyvavo šturmuojant Žiemos rūmus. Jis buvo pramintas „Kapitalo priešu“. Pamatyti originalą galima ir dabar: jis eksponuojamas Kariniame artilerijos, inžinerijos pajėgų ir ryšio pajėgų istorijos muziejuje.
Pirmasis automobilis – „Turcat-Mery 28“
„Lygiai 10 valandą ryto mano limuzinas „Turcat-Mery 28“ jau stovėjo prie pagrindinio Smolno įėjimo“, – savo prisiminimuose rašė pirmasis V. Lenino vairuotojas.
Būtent šis prabangus prancūzų automobilis buvo pirmoji „revoliucijos tėvo“ mašina. Iki Vasario revoliucijos šiuo automobiliu naudojosi didžioji kunigaikštytė Tatjana – Nikolajaus II vyriausioji duktė.
Vėliau juo važinėjo Aleksandras Kerenskis ir jau po to „Turcat-Mery 28“ perėjo į V. Lenino rankas. Egzistuoja dvi šios mašinos techninių duomenų versijos. Anot pirmosios, ji buvo pagaminta 1915 metais ir turėjo keturių cilindrų bei tam laikmečiui įspūdingų – 50 AG – variklį. Jos kėbulas turėjo stogą, pagamintą pagal užsakymą. Antroji versija teigia, kad „Turcat-Mery 28“ niekada neegzistavo. Už tai 1908 metais buvo pagamintas turistinis limuzinas „Turcat-Mery 165 FM“. Po jo dangčiu buvo 28 AG variklis. Antrosios versijos naudai byloja ir sovietinių laikų ženkliukai su šio automobilio atvaizdu ir užrašu „Šia mašina važinėjo V.I. Leninas. Turcat-Mery 1908“. Šis automobilis stovėjo caro garaže, kuris vėliau perėjo Laikinosios vyriausybės globon. Po Spalio revoliucijos įvykių visos mašinos buvo perduotos Karinio – revoliucinio komiteto nariams aptarnauti.
Taip 1917 metų spalio 27 dieną „Turcat-Mery 165 FM“ atsidūrė pas V. Leniną. Tačiau jau gruodį šį automobilį tiesiai iš Smolno rūmų kiemo nuvarė kontrabandininkai.
Įsiutęs vadas ieškoti šio automobilio pasiuntė geriausius seklius, kurie galiausiai surado jį prie sienos su Suomija ir grąžino į V. Lenino garažą.
Apšaudytasis „Delaunay-Belleville 45“
Kol vyko nuvaryto automobilio paieškos, V. Leninui iš liaudies karinių reikalų komisaro Nikolajaus Podvoiskio teko skolintis 1912 metų gamybos „Delaunay-Belleville 45“.
Prabangus septynvietis limuzinas priklausė imperatoriškajam 45 automobilių parkui, kuris po revoliucijos atiteko bolševikams. Minimas automobilis turėjo keturių laipsnių pavarų dėžę ir šešių cilindrų, 70 AG variklį, kurio darbinis tūris siekė beveik 12 l.
Beveik 2 t svėrusi mašina nesunkiai įsibėgėdavo iki 110 km/val. Tuo metu V. Leninui pradėjo dirbti ir vienas iš buvusių caro vairuotojų Stepanas Gilis, tapęs asmeniniu jo vairuotoju. 1918 metų sausio 1 dieną važiuojant būtent „Delaunay-Belleville 45“, vežusiu vadą iš pasirodymo Michailovsko manieže, buvo surengtas pasikėsinimas į V. Lenino gyvybę. Tuo metu automobilį vairavo kitas V. Lenino vairuotojas – Tarasas Gorochovikas. Jam pavyko prisidengti nuo užpuolikų, tačiau pats automobilis buvo taip suvarpytas kulkų, kad suremontuoti šią aristokratų svajonę nebebuvo jokios galimybės. V. Leninas nenukentėjo, tačiau jo mašina buvo nurašyta. Iki mūsų dienų neišliko nė vienas šio modelio automobilis.
„Renault 40 CV“ buvo dar vienas prancūzų gamybos automobilis iš imperatoriaus garažų, kuris vežiojo V. Leniną. Jis turėjo šešių cilindrų variklį ir pirmą kartą per mašinų gamybos istoriją galėjo pasigirti stabdžių stiprintuvais. Vieną iš garsiausių pasikėsinimų į savo gyvybę V. Leninas išgyveno būtent dėl šio automobilio. Jis buvo surengtas 1918 metų rugpjūčio 30 dieną Michelsono gamykloje. Po eilinio mitingo V. Leninas pasuko savo automobilio link, kai prie jo dėl vieno klausimo priėjo moteris, žinoma kaip Fanni Kaplan. Tuo metu nuaidėjo trys šūviai. Bendražygiai V. Leniną skubiai įsodino į „Renault“ ir nurūko į Kremlių, kur gydytojams pavyko išgelbėti vado gyvybę.
1919 metų sausio 6 dieną šis „prancūzas“ buvo įžūliai pagrobtas.
Vairuotojas S. Gilis vežė V. Leniną į Sokolnikus, kai į kelią išėjo ginkluoti asmenys. V. Leninas palaikė juos patruliais ir nurodė sustoti. Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo banalus užpuolimas. Yra žinoma, kad šiai gaujai vadovavo vadeiva, pavarde Kuznecovas. Į reikalavimą išlipti iš automobilio vadas su nuostaba sušuko: „Ką jus darote, juk aš Leninas!“.
Tačiau banditai neišgirdo garsiosios pavardės ir nuvažiavo pagrobtu automobiliu. Yra duomenų, kad šiuo automobiliu buvo įvykdyta daug nusikaltimų, įskaitant plėšimus ir žmogžudystes.
Paskutinį kartą šis automobilis buvo paminėtas gerokai vėliau, kai per gaudynes ant Maskvos tilto milicija nušovė gaujos vairuotoją. Nusikaltėliai metė mašiną ir paspruko.
„Rolls-Royce“: „sidabrinis vaiduoklis“
Egzistuoja versija, kad garsiausias V. Lenino užpuolimas buvo surengtas tuomet, kai jis ėjo prie savojo „Rolls-Royce Silver Ghost“. Taip tikrai galėjo būti, nes jis turėjo iš viso tris šios prestižinės markės automobilius.
Po užpuolimo V. Lenino sveikata buvo sušlubavusi ir jis turėjo daug laiko praleisti ramybėje ir gryname ore. Vis daugiau laiko jis leisdavo Pamaskvėje ir važinėdavo į Solnečnogorską, Kliną, Zavidovą ir savo pamėgtas Gorkas. Ne visi automobiliai atlaikydavo ilgas keliones išdaužytais provincijos keliais. Pats patvariausias iš jų pasirodė esantis „Sidabrinis vaiduoklis“. Tačiau ir jis negalėdavo pravažiuoti apsnigtais keliais.
Ši problema buvo išspręsta nestandartiškai: 1921 metais Putilovsko gamykloje specialiai V. Leninui iš „Silver Ghost“ automobilio buvo pagamintos pirmosios pasaulyje „Rolls-Royce“ autorogės.
Dėl tokių atnaujinimų automobilio greitis nuo 135 km/val. smuko iki 60 km/val. Vairuotojui tekdavo galynėtis ir su kitais nepatogumais: guminiai vikšrai ant šlapio sniego buksuodavo, labai dažnai trikdavo grandininės pavaros. Tačiau pats V. Leninas žavėjosi jam pagamintu automobiliu ir labai mėgdavo juo keliauti. Privažiuoti iki jo vilos Gorkose kitu transportu būdavo neįmanoma. Šis automobilis išliko ir yra eksponuojamas „Rolls-Royce“ atstovybėje „Lenino Gorkų“ valstybiniame istoriniame muziejuje – rezervate Maskvos srityje.
1924 metų sausio 1 dieną 18 val. 50 min. V. Leninas mirė. Jo vairuotojas S. Gilis išvyko į Maskvą „Rolls-Royce“ autorogėmis, kad praneštų apie netektį. Karstas su V. Lenino palaikais į Maskvą taip pat buvo pristatytas būtent šiuo automobiliu.
