Tarp rinkos apsaugos argumentų – ir vairuotojo pažymėjimo „legalumas“

Pastaraisiais metais Lietuvos transportininkai kasdien turėjo sukti galvas ne tik kaip atlaikyti milžinišką kolegų iš kitų šalių konkurenciją, bet ir rasti būdų kaip išvengti protekcionistinę politiką vykdančių Europos valstybių vadovų spąstų. Sprendžiant iš kai kurių pranešimų, greta tokių dalykų kaip privalomas vokiškas-prancūziškas minimalus valandinis atlygis, reikalavimai vairuotojams ilsėtis viešbučiuose, bandoma griebtis dar vieno triuko – kvestionuoti lietuviško vairuotojo pažymėjimo galiojimą norint darbuotis kai kuriose Europos valstybėse.

Iliuzijų rinkoje – „dokumentai“ keliautojams

Šios problemos narstymą pradėsim nuo nedidelės ekskursijos į praeitį. Kai tik po Nepriklausomybės atkūrimo atsirado galimybė laisvai keliauti po užsienio šalis, Lietuvoje pasipylė siūlymai parūpinti „tarptautinius vairuotojo pažymėjimus“. Esą tokie dokumentai padės išvengti visų įmanomų „nemalonumų per valdiškus namus“ dėl vairuotojo dokumentų tvarkingumo.

Įvairaus plauko vertelgos akcentavo, kad vien Europoje naudojama maždaug 110 skirtingų modelių vairuotojo pažymėjimų, todėl pasiekus kokį nors Dievo pamirštą Senojo žemyno užkampį ar šalį, kurioje dokumentai rašomi hieroglifais, įsivelti į nervų ląsteles žudančias diskusijas su tenykščiai pareigūnais galima tik todėl, kad jie tokių dokumentų anksčiau nebuvo matę.

Valstybės įmonės „Regitra“ Egzaminų metodikos vyriausiasis specialistas Algimantas Tarabilda patvirtino, kad su tokiais nesusipratimais kelionių nuosavomis mašinomis mėgėjai tikrai susidurdavo pačioje automobilizmo aušroje.

„Pirmoji konvencija, kurioje kalbama apie tai, su kokiais dokumentais turėtų keliauti vairuotojai, pradėta kurti 1909-aisiais, tačiau plykstelėjus Pirmajam pasauliniam karui, šių problemų sprendimas buvo atidėtas ramesniems laikams. Antrasis tarptautinis dokumentas, numatantis kelio ženklų ir tarptautinio vairuotojo pažymėjimo standartą, buvo priimtas Paryžiuje 1926-aisiais. Beje, šią konvenciją pasirašė ir Lietuva“, – pasakojo A. Tarabilda.

Jo teigimu, dar kartą tarptautinius kelionės dokumentus unifikuoti užsimota 1949-aisiais, kai iniciatyvos ėmėsi Jungtinės Tautos. Tąkart Ženevoje buvo užfiksuota, kokia informacija turėtų būti pateikiama nacionaliniuose ir kokia tarptautiniuose vairuotojo pažymėjimuose.

Paskutinioji Jungtinių Tautų tarptautinės saugaus transporto kelių eismo konvencija, dedikuota vairuotojų dokumentams, buvo priimta Vienoje 1968-aisiais ir patikslino kai kurias su tarptautiniu vairuotojo pažymėjimu susijusias detales – šio dokumento galiojimo laiką, aiškiai apibrėžė, kas gali juos išduoti ir t. t.

Tačiau šie susitarimai visų problemų neišsprendė, nes vienos šalys vadovaujasi Ženevos, o kitos – Vienos konvencija. Lietuva prisijungusi pastarosios, todėl mūsų vairuotojų pažymėjimai galioja tik Vienos konvencijos šalyse. Tarkim nukeliavę į Japoniją negalėsite net išsinuomoti automobilio, nes ši valstybė laikosi Ženevos susitarimų, kurių nėra ratifikavusi Lietuva. Yra ir kitokių išimčių – pavyzdžiui, Jungtiniai Arabų Emyratai, kurie prisijungę prie abiejų konvencijų, tačiau lietuviškų pažymėjimų taip pat nepripažįsta.

Naudodamiesi šia sumaištimi, apsukruoliai pradėjo siūlyti „tarptautinius vairuotojo pažymėjimus“ suteikiančios teisę vairuoti automobilį 180 pasaulio šalių. Gundant įsigyti tokį dokumentą būdavo netgi įspėjama, kad „daugelyje šalių reikalaujama turėti Tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, o kai kuriose šalyse net privaloma“. Taip pat nurodoma, kad jo siekiant nereikia laikyti jokių vairavimo testų ir egzaminų, nes tarptautinis vairuotojo pažymėjimas išduodamas remiantis nacionalinės šalies vairuotojo pažymėjimu. Ši „panacėja“ anuomet buvo pardavinėjama už maždaug 300 litų, o dabar po 70 eurų, nors JAV vairuotojo pažymėjimo vertimas į 8 labiausiai pasaulyje paplitusias kalbas kainuoja apie 10 dolerių.

„Regitros“ specialistai taip pat akcentuoja, kad Europos Sąjunga yra priėmusi nutarimą palaipsniui (iki 2033-ųjų) pakeisti esamus vairuotojo pa‏žymėjimus į unifikuotas, visame pasaulyje pripažįstamas korteles, todėl atsisakė ketinimų kurti kokius nors tarptautinio vairuotojo pa‏žymėjimus.

Norvegijos kaprizai

Taigi, nors atsakymas į klausimą „ar reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo?“ yra aiškus, visgi tam tikrų nesusipratimų dėl vairuotojo dokumentų kilti gali. „Teisės“ tampa niekiniu dokumentu, jei žmogus tampa nuolatiniu JAV ar Kanados gyventoju – tada būtina laikyti egzaminus ir gauti vietinį vairuotojo pažymėjimą. Analogiška tvarka galioja Australijoje, Pietų Korėjoje ir daugelyje kitų kraštų.

Redakcijai tapo žinoma, kad rūpesčių dėl lietuviško vairuotojo pažymėjimo gali kilti Norvegijoje. Šioje šalyje automobilių verslo įmonėje dirbantis meistras Mindaugas Bataitis, pasidomėjęs galimybėmis realizuoti teisę vairuoti sunkvežimius, sužinojo, kad tai toli gražu nebūtų paprasta.

„Emigrantai, įsikūrę Norvegijoje iki 2013-ųjų, tačiau Lietuvoje pasikeitę vairuotojo pažymėjimą ar išlaikę „C“ kategorijos egzaminus, čia su tokiais dokumentais darbo negautų tol, kol neišlaikytų norvegiškų egzaminų. Kita vertus, jei dabar atvažiuoji į Norvegiją jau turėdamas naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą – plastikinę kortelę, pretenzijų vietiniai pareigūnai neturės su viena sąlyga: vairuotojo šeima tūri gyventi savo gimtoje šalyje. Kadangi mes čia gyvename nuo 2010-ųjų, o lietuviškas „teises“ pasikeičiau 2014-aisiais – sėsti prie vilkiko vairo negalėčiau“, – dėstė M. Bataitis.

Apeiti šį keistą reikalavimą galima nebent grįžtant į Lietuvą ir čia bent pusei metų prisiregistruojant arba iš Norvegijos išsiunčiant kitus šeimos narius.

„Vlantanos“ patirtis

Norvegijoje savo dukterinę įmonę turinti viena didžiausių mūsų šalies transporto įmonių „Vlantana“ ekspansijos į Skandinavijos rinką pradžioje taip pat susidūrė su tenykščių biurokratų bandymais apsaugoti savo rinką. Redakcijos žiniomis, teisę vairuotojams iš Lietuvos dirbti „Vlantana Norge AS“ teko įrodinėti advokatų pagalba.

Tačiau paprašyti pasidalinti savo patirtimi, kaip sprendė norvegiškus galvosūkius, „Vlantana“ vadovai arba teigė „neprisimenantys tiksliai kaip viskas buvo“, arba leidosi į keistus išvedžiojimus, kaip „verslininkus visi laiko blogiausiais žmonėmis Lietuvoje“, o „žurnalistai rašo neteisybę ir negatyvią informaciją“.

„Jei kam nors rūpi pradėti dirbti Norvegijoje, gali klausti ką daryti „Linavoje“ ar ministerijoje – kokius kelius esam nuvargę ir savo žinias pasilaikysim sau“, – teigė „Vlantanos“ generalinis direktorius Antanas Stončius.

Lietuviškos „teisės“ – visoje Europoje

Efektyvaus vairavimo mokymus praėjusią žiemą Norvegijoje vedęs „Volvo Lietuva“ instruktorius Eivitas Žarys teigė, kad tiek pagal norvegiškas, tiek pagal lietuviškas verslo administravimo taisykles vairuotojai viso labo privalo turėti galiojančias „teises“.

„Šis dokumentas, nepaisant jo išvaizdos, yra universalus ir galioja iki pačiame vairuotojo pažymėjime nurodytos datos visoje Europoje. Reikalauti kokių nors papildomų įrodymų, kad žmogus turi teisę vairuoti tam tikros kategorijos transporto priemonę, nėra jokio pagrindo“, – teigė E. Žarys.