Sovietinio technikos šedevro „Kapeikos“ istorija

Dar gerokai iki sugalvojant žodį „globalizacija“, automobilių pasaulyje gyvavo skirtingais vardais pakrikštytos, tačiau iš esmės visiškai vienodos mašinos. Dėl milijono priežasčių. Vienas tokių homozigotinių mašinų–dvynių pavyzdžių – „Fiat 124“-„VAZ 2101“. Pastaroji transporto priemonė, daugybei šiapus „geležinės uždangos“ gyvenusių žmonių buvo pirmasis automobilis, padėjęs patirti vairavimo džiaugsmą. Kaip tik todėl stebina, kad vos vienas kitas prisimena „žigulių“ atsiradimo istoriją.

Tiesą sakant, sunku prisiminti tai, ką daugybę metų buvo stengiamasi nuslėpti ar bent jau sumenkinti. Galvoje turiu sunkiai nuginčijamą SSRS pramonės impotenciją – mechanizmų ar agregatų, kurie būtų praturtinę šiuolaikinį automobilių pasaulį, buvusioje imperijoje niekada nebuvo sukurta. Praktiškai visi ratuočiai, gaminti Rusijoje nuo pat spalio revoliucijos, buvo daugiau ar mažiau vykusios kopijos.

Visa ko pradžia ko gero galima laikyti 1917-uosius, kai Maskvoje pastatytoje gamykloje AMO buvo pradėti rinkti 1,5 tonos sunkvežimiai „Fiat 15-TER“. Puikiai išlaikę Pirmojo pasaulinio karo egzaminą, šie ratuoti aparatai neliko nepastebėti komunistų partijos vadų. Rūpindamasi tolesne jų gamyba naujoji Rusijos valdžia skyrė lėšų pabaigti ir sukomplektuoti cechams. Per metus gamykla turėjo surinkti 1 200 automobilių – modernizuotų 15-TER versijos – F-15 modelių. Bolševikai tuomet meistriškai mulkino „FIAT“ atstovus žadėdami ilgą ir abipusiai naudingą bendradarbiavimą. Atsargines dalis AMO pirko labai mažomis kainomis, tačiau gavę būtiną asortimentą ir mazgų kiekį, SSRS vadai italus išgrūdo lauk.

Kito modelio gamybos licencija 1930-aisiais buvo įsigyta iš amerikiečių bendrovės „Autocar“. Modelio AMO-2 (buvusio „Autocar 5“) surinkimas iš importuojamų detalių lygiai po metų vienašališkai buvo nutrauktas, nes tarybinė pramonė išmoko gaminti „originalias“ dalis...

Panašų antausį gavo ir „Ford“. 1929-ųjų pavasarį SSRS Liaudies ūkio komitetas priėmė sprendimą dėl gamyklos statybos Nižnyj Novgorode, kur kasmet turėtų būti pagaminama apie 100 000–120 000 sunkvežimių. Gamykla, vadinta NAZ (vėliau pervadinta į GAZ), buvo pirmasis Rusijos fabrikas, iškart apskaičiuotas masinei automobilių gamybai. Amerikiečių inžinieriai padėjo suderinti gamyklos statybos techninę dokumentaciją ir įsisavinti lengvojo „Ford A“ bei 1,5 tonos keliamosios galios sunkvežimio „Ford AA“ gamybą.

Keletas vėliau gimusių automobilių-dvynių buvo tikri karo kūdikiai. 1945-ųjų pavasarį iškėlę raudoną vėliavą virš Reichstago netrukus iš Vokietijos į Rusiją parsivežė „Opel“ gamybos linijas. Netrukus į gatves išriedėjo „naujas tarybinis“ automobilis „Moskvičius - 400/420“ – kaip iš akies luptas „Opel Kadett K38“.

Beje, Rusijoje net nebandoma pernelyg slėpti, kad absoliuti dauguma sovietinės automobilių pramonės modelių buvo „nušvilpti“ užsienio gamintojų pavyzdžiai. Skiriasi tik piratavimo įžūlumo ir plagijavimo tikslumo laipsnis. Ko gero, nėra nė vienos garsios kompanijos, kuriai rusai nebūtų „įstatę ragų“.

Bene vienintelė išimtis – populiarieji „Žiguliai“. Modelio „VAZ-2101“ (t. y. „Fiat 124“ – 1966-ųjų „Europos metų automobilis“), gamyba buvo įsisavinta daugiau mažiau civilizuotai. SSRS priėmus sprendimą dėl didžiulės automobilių gamyklos, kuri per metus turėjo surinkti ne mažiau 600 000 mašinų, partneriais buvo pasirinkti „Fiat“. Tai lėmė politinės intencijos: Italijoje tuo metu valdžioje buvo komunistų partija, o „Fiat“ turėjo rimtų finansinių sunkumų. Rusai demonstratyviai ištiesė pagalbos ranką – pasirašė sutartį dėl įrangos ir technologijų tiekimo į SSRS, už viską dosniai sumokėdami. Netgi miestą, kuriame išdygo naujoji gamykla italų komunistų vado garbei pavadino Toljačiu, kuris anksčiau buvo žinomas Stavropolio vardu. Beje, minėtas VAZ2101/„Fiat 124“ modelis su minimaliais konstrukciniais pakeitimais buvo gaminamas net 40 metų.

Ar prisimenate kokia buvo jūsų „kapeika“ (taip tautosakoje vardijami pirmieji „Žiguliai“)? Jei prie „pirmuko“ vairo nesėdėjote nuo studijų laikų, o pastaraisiais metais važinėjote su bet kuo geresniu nei ratuota obuolių dėžė – neišvengiamai būtumėte šokiruoti. Ergonomika čia kaip animacinio serialo apie Flinstounų šeimynėlę „mašinoje“. Stiprintuvo neturintis vairo mechanizmas sunkia prakaitą kiekvienoje posūkių kombinacijoje. Įtempėjų neturintis saugos diržas kabo kaip senas, riebaluotais pirštais nučiupinėtas „šlipsas“. Uždaromos durelės skleidžia panašų garsą, kaip kad skardinį kibirą užvožiant tokiu pat skardiniu dangčiu. Kai variklis šaltas, prieš pasukant uždegimo raktelį reikia partraukti „padsosą“ – t. y. plačiau atidaryti kuro sklendę. Priekiniame panelyje – vos pora mygtukų: vienu įžiebiami žibintai, kitu – apšviečiamas prietaisų skydelis. Puikesnę ekskursiją į vaikystę sugalvoti būtų sunku, ir šią ekskursiją nusprendė suorganizuoti N40 vyrų autoklubas, kurio techninėje bazėje daugėja panašaus plauko technikos.

Daugiau istorijų apie jaunystę primenančios sovietinės technikos „stebuklus“ artimiausiu metu skaitykite portale DELFI. Tiesa, N40 vyrų autoklubas ieško bendraminčių, norinčių prisidėti prie jaunystės prisiminimų atgaivinimo. Kad ir kokie tie „Žiguliukai“ buvo, dauguma vyresnės kartos Lietuvos gyventojų juose užaugo. Jei atsirastų norinčių prisidėti prie šios kelionės į jaunystę įgyvendinimo, drąsiai rašykite [e-mail].