Saugaus eismo specialistų teigimu, pati didžiausia problema ta, kad tarp „matau“ ir „esu matomas“ žioji milžiniška praraja. Dažnas kelkraščiu pėdinantis ar dviračio pedalus minantis net nenutuokia, kad artėjančiame automobilyje vairą sukiojantis žmogus mato tik tiek, kiek iš tamsos išplėšia žibintai – maždaug 50–60 m. Užmiestyje toks atstumas įveikiamas per 2–3 sekundes net ir neviršijant leistino greičio. Tokiu atveju tikimybė, kad vairuotojas nepastebės kliūties ir nesugebės išvengti susidūrimo – didelė.

Analogiška situacija, kai pėstysis segi atšvaitą ar vilki ryškiaspalvę liemenę, yra kur kas paprastesnė. Šviesą atspindintys elementai gerai matomi už 150 m, todėl laiko pristabdyti mašiną ar pasirengti kitokiam reikiamam manevrui yra pakankamai. Tačiau su viena sąlyga: atšvaitas turi gerai atspindėti šviesą. Kas yra „gerai“, šiuo atveju apibrėžia Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, galiojantys standartai EN 13356 ar EN 471. Jie reikalauja, kad atšvaito atspindys būtų bent 400 liuksų (1 liuksas yra lygus 1 žvakės liepsnelei) stiprumo, todėl nesunkiai pastebimas už 150 m.
Kaip veikia atšvaitai, avariniai ženklai ar ryškiaspalvės liemenės, jei jų atspindžio stiprumas siekia pusę ar ketvirtadalį kiekio minėtame standarte aptariamų liuksų? Specialistų teigimu, tokie daiktai esant analogiškam apšvietimui (šiuo atveju artimųjų automobilio šviesų) tampa matomi iš gerokai mažesnio atstumo. Antai 200 liuksų atšvaitas pastebimas maždaug iš už 70–80 m. Su 100 liuksų atšvaitu žmogus matomas tik truputį geriau nei rankoje laikąs baltą popieriaus lapą.

Truputis istorijos

Pirmasis gana aršus ginčas, kaip kovoti su tamsa, šalyje įsiplieskė 2007-ųjų sausį, praėjus vos kelioms dienoms po naujų KET nuostatų įsigaliojimo. Apie būsimus reikalavimus vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba segėti atšvaitą buvo kalbama kelis mėnesius. Nemaža dalis pareigingųjų tokius daiktus įsigijo nesulaukę detalesnių valdininkų paaiškinimų, kokios tos liemenės turėtų būti.

Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamentas tik po to, kai liemenės kurį laiką laikėsi didžiausią paklausą turinčių turgaus prekių sąrašo viršūnėje, perspėjo apie siūlomus nekokybiškus daiktus. Ta proga išplatintame pranešime atkreiptas dėmesys, kad „vairuotojams skirtos apsaugos liemenės turi būti pažymėtos darniu Europos standarto LST EN 471:2004 ženklu arba EN 471 ženklu“.

Nors nekokybiškos liemenės, papuoštos sidabriniais dažais užpurkšta juosta, kainavo viso labo 4 ar 5 Lt, daugeliui automobilininkų kilo klausimas, kodėl apie standartus, kuriuos turėtų atitikti privaloma tvarka perkami daiktai, nebuvo galima informuoti anksčiau? Kodėl vairuotojai nebuvo perspėti, į kokius dalykus turėtų kreipti dėmesį rinkdamiesi?

Į šiuos priekaištus Susisiekimo ministerijos funkcionieriai atsakė, esą, KET surašyti tik pagrindiniai principai, kada, kodėl, ką ir kaip daryti, kad eismo dalyviai būtų saugesni. Taisyklės nėra standartų rinkinys, todėl jose ir negalėtų būti vardijami sertifikatų numeriai ar pateikiami prekių aprašai – tuo turėtų rūpintis Valstybinė ne maisto produktų inspekcija.

Pastarosios institucijos vadovai taip pat kratėsi atsakomybės dėl nekokybiškų liemenių. Jų teigimu, KET kūrėjai buvo įspėti apie klaidinantį taisyklių punktą vos pasirodžius jų projektui, tačiau jokios reakcijos nesulaukė. „Mūsų manymu, taisyklėse reikėjo nurodyti, kokios tos ryškiaspalvės liemenės turi būti. Raudonos, geltonos, oranžinės. Jos gali būti ryškios spalvos, tačiau tamsoje nebus matomos geriau už paprastą darbužį, jei neturės specialių šviesą atspindinčių elementų. Turinčios šiuos elementus liemenės žymimos EN 471 ženklu – toks standartas galioja visoje Europoje ir yra visiems privalomas. To nebuvo padaryta, todėl gaminti ar importuoti pradėta tokias liemenes, kurios žadėjo didesnį pelną“, – aiškina Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos valstybinė inspektorė Ona Kušeliauskaitė.

Truputis apgavysčių

Nors po nelemtosios nekokybiškų liemenių istorijos niekam nuo antpečių nenukrito nė viena žvaigždutė, reikalavimus „teisingiems“ standartams įsidėmėjo visi: tiek atšvaitų gamintojai, tiek pardavėjai, tiek eismo saugumo strategai. Dabar visuose viešųjų pirkimų dokumentuose aiškiai fiksuojama, kokias ES direktyvas ir kokių standartų reikalavimus atšvaitai turi atitikti.
Deja, barjeru niekalams į mūsų šalies rinką tai netapo. Įvairius šviesą atspindinčius daiktus gaminančios Panevėžio įmonės „Kigalis“ direktorius Petras Saplys pasiūlė atlikti eksperimentą – pamatuoti, kiek liuksų iš tiesų atspindi prekybos centrų vitrinose, degalinėse ar naujų automobilių pardavimo salonuose tviskančių mašinų bagažinėse esančios ryškiaspalvės liemenės, avariniai ženklai bei atšvaitai.

Pusdienį trukę matavimai danišku kompanijoje „Delta“ pagamintu retroreflektometru, švelniai tariant, šokiravo. Didžioji dalis į mūsų rankas patekusių daiktų neatitiko pačių minimaliausių reikalavimų ir atspindėjo dvigubai, keturgubai ar netgi 400 kartų mažiau šviesos.

Prekybos centre „Rimi“ įsigytas simpatiškas „Atšvaitas – kietas žaisliukas“ atspindi 95 liuksus, oranžinis meškiuko formos atšvaitas – 101 liuksą, o baltas apvalus atšvaitas – 267 liuksus vietoj privalomo 400 liuksų minimumo. Absoliutus „rekordininkas“ pasirodė degalinėje „Statoil“ tikrintas avarinis ženklas, atspindėjęs 1 liuksą – tiek pat, kiek betoninės prekybos salės grindys.
Beje, mūsų tikrinti avariniai ženklai akivaizdžiai neatitiko dar vieno reikalavimo: toks daiktas turi sverti ne mažiau kaip 800 gramų, tačiau visi ištraukti iš bagažinių geriausiu atveju galėjo pasigirti pusės kilogramo mase. Tai reiškia, kad tokio daikto galimybės nuskristi šalin jau po pirmo vėjo gūsio, sukelto pralekiančios mašinos, yra tikroviškos.

Iki standarto trūko netgi kai kuriems Lietuvos automobilių kelių direkcijos Saugaus eismo skyriaus vadovo Egidijaus Skrodenio kabinete esantiems įvairių akcijų metų dalinamų klasikinių ir juostinių atšvaitų pavyzdžiams.

Kaip tai paaiškinti? „Kigalio“ vadovas P. Saplys teigia perpratęs apgavystės mechanizmą, kuriuo naudojasi kai kurie prekybininkai, tiekiantys į Lietuvos rinką šviesą atspindinčius gaminius. Paprastai jie iš visame pasaulyje garsių kompanijų perka nedideles partijas atšvaitų ar liemenių, paprašo šių daiktų kokybę liudijančių sertifikatų, o vėliau viešųjų pirkimų konkursų organizatoriams tuos dokumentus pateikia drauge su Kinijoje pagamintais „atšvaitais“. Plika akimi atskirti beveik neįmanoma, todėl visi keliai į Lietuvos rinką šiems daiktams yra atviri.

Truputis nesusikalbėjimo

Lietuvos automobilių kelių direkcijos Saugaus eismo skyriaus vedėjas Egidijus Skrodenis, komentuodamas šiuos dalykus, pripažino, kad problema iš tiesų yra didelė. „Mes patys pastebėjome, kad kai kurie prekyboje esantys atšvaitai ir liemenės yra abejotinos kokybės, tačiau neturime priemonių tai išsiaiškinti. Artimiausia laboratorija, kurioje galima atlikti ekspertizę, yra Stokholme. Ištirti vieno gaminio atitikimą europiniam standartui kainuoja apie 800 Lt, todėl suprantama, kad esame priversti pasikliauti verslininkų pateikiamais sertifikatais“, – apgailestavo E. Skrodenis.

Objektyvumo dėlei reikia pastebėti, kad „Kigalio“ gaminių kokybės kontrolei naudojamas retroreflektometras taip pat nėra niekur įteisintas kaip oficialus patikros prietaisas. Taigi, pretenduoti į absoliučią tiesą vertinant jo parodymus negalima. Tačiau net jei 50 tūkst. Lt kainuojančio prietaiso paklaida siekia tarkime 10 proc., daugumos tikrintų atšvaitų ypatybės neišlaiko jokios kritikos.

Padėtis apverktina, tai patvirtino ir Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos ekspertai. Jie neseniai tyrė 6 tipų ryškiaspalves vairuotojų liemenes. Penkios iš jų pasirodė neatitinkančios standartų.

Šios įstaigos gaminių kontrolės skyriaus vyriausioji inspektorė O. Kušeliauskaitė taip pat pripažino, kad kol kas daugiau dėmesio skiriama sudėtingesnių gaminių kontrolei, galinčių turėti tiesioginę neigiamą įtaką vartotojų sveikatai ar saugumui. Todėl įrangos, kuria būtų galima tikrinti šviesą atspindinčių daiktų kokybę, artimiausiu metu net neplanuojama įsigyti.

Truputis didaktikos

Lietuvos automobilių kelių direkcijos specialistai daro išvadą: geriau jau standartų neatitinkantys atšvaitai ir liemenės negu jokių. „Mes ypač džiaugiamės, kad raginimus saugotis tamsiu paros metu kelyje tykančių pavojų skelbia ne tik saugaus eismo specialistai, policijos pareigūnai ar žiniasklaida, bet ir dvasininkai. Kai kuriose parapijose močiutės net mišių metu bažnyčioje sėdi su ryškiaspalvėmis liemenėmis. Vadinasi, pamažu suvokiama, kokias ligas kokiais vaistais reikia gydyti, o nešioti atšvaitus tampa tokiu pat įpročiu kaip ir sėdus prie vairo užsisegti saugos diržą“, – pastebi E. Skrodenis.

Kita vertus, pašnekovas pripažino, kad prastai šviesą atspindinčius daiktus įsigiję žmonės rizikuoja tamsoje likti nepastebėti. Situaciją komplikuoja tai, kad patys apie tai nežinodami pėstieji ar dviratininkai rizikuoja kur kas daugiau.

„Kigalio“ vadovas P. Saplys papasakojo prieš kurį laiką Ispanijoje nutikusią tragišką istoriją, kai vilkėdamas nekokybišką ryškiaspalvę liemenę žuvo kelių darbininkas. Policija suėmė žmogų kliudžiusį vairuotoją, tačiau atlikus ekspertizę ir paaiškėjus, kad darbo drabužis neatitiko standartų, teismas skyrė 1,5 mln. EUR baudą įmonei, prekiavusiai nelemtomis liemenėmis.