Iš tiesų saugiai važiuoti dideliu greičiu įmanoma tik tuomet, kai ralio lenktynininkas tiksliai žino, kas už kurio posūkio ar tramplyno laukia. Būtent tam sudaromos greičio ruožų stenogramos, kuriose fiksuojamos visos įmanomos smulkmenos nuo pastabų apie kelio dangą iki šalikelėje riogsančių objektų. Tačiau, norint šią informaciją išnaudoti, būtina visus orientyrus tamsoje matyti taip pat gerai kaip ir dieną. Kaip tik dėl šios priežasties ralio automobiliai papildomais žibintais buvo apkarstyti jau po pirmų lenktynių, netilpusių į šviesųjį paros laiką.
Tiesą sakant, šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį šturmanui skirtas žibintas, valdomas rankenėle iš mašinos salono, taip pat keletas papildomų šviesos šaltinių ant priekinio buferio buvo bene vieninteliai ženklai, leidžiantys ralio automobilį atskirti nuo civilio jo brolio, - visi kiti agregatai buvo beveik identiški.
Netrukus po to kilo nauja mašinų tobulinimo ir puošimo daikčiukais, matytais ant lenktynių trasomis skriejančių ratuočių, mada. Galima ginčytis, kiek tokią bangą išaugino automobilių sportas ir su juo susijęs kietų vyrukų įvaizdis, o kiek realus geresnio matomumo poreikis, tačiau faktas kaip blynas - papildomi žibintai tapo kasdienybe. Kai kuriose šalyse, ypač Skandinavijoje, labiau stebina vien standartinėmis šviesomis apsiribojantys vairuotojai. Didžiausią įtaką tam turi poliarinis pusmetis, kai diena tetrunka vos keletą akimirkų, neintensyvus eismas ir gausybė laukinių žvėrių.
Mūsiškėse platumose tokių stiprių paskatų investuoti į papildomas šviesas nėra, nes karpyti tamsą tokio galingumo įrankiais tas pats, kas į žvirblį šaudyti iš patrankos. Techninių apžiūrų įmonių asociacijos „Transeksta" ekspertas Ramūnas Vėlavičius pasakodamas apie šių dalykų reglamentavimą pabrėžė, kad taisyklės gana paprastos: lengvieji automobiliai gali turėti ne daugiau kaip keturis papildomus tolimųjų šviesų žibintus, o sunkvežimiai - ne daugiau kaip šešis. Bendras tokios įrangos generuojamas šviesos srautas negali būti stipresnis nei 430 tūkst. kandelų.
Lenktynėse dalyvaujantys bolidai taip pat privalo paisyti tam tikrų apribojimų. Mūsiškių ralio pirmenybių lyderiai prieš naktinius greičio ruožus automobilius gali papuošti šešiais papildomais žibintais, tačiau vienu metu gali degti ne daugiau nei aštuoni (kai kurie modeliai turi po keletą pagrindinių žibintų).
„Šviesų reguliavimas labai individualus dalykas, tai priklauso nuo kiekvieno vairuotojo susikurtos sistemos. Tačiau dažniausiai pirma pora žibintų naudojama šviesos srautui į priekį, antra - į šonus. Trečioji pora apšviečia kelkraščius, nes ralyje automobilis posūkius dažniausiai įveikia slysdamas skersas, tad svarbu iš tamsos išplėšti kuo daugiau ir kuo platesniu trasos kampu", - vardijo vienas TG konsultavusių ralio gildijos narių Žilvinas Juršys.
Beje, senais laikais ralio automobiliai su papildomais žibintais lakstydavo ir dieną, o dabar prie kovinės mašinos priekio jie tvirtinami tik tada, kai to reikia. Dar daugiau - priklausomai nuo oro sąlygų (naktis giedra, tvyro rūkas ar lyja) parenkamas žibintų stiklas. Jis gali būti ir visiškai skaidrus, ir rifliuotas, kad geriau sklaidytų šviesos srautą.
Papildomi žibintai dažniausiai montuojami į plastiko ar anglies pluošto formas. Jie sureguliuojami per bandymus, o prieš ralį tik pritvirtinami ant automobilių. Kaip papildomi naudojami ne tik įprastinių lempučių, bet ir ksenono žibintai. Pamažu populiarėja šviesdiodžių žibintai. Kaip ir visais kitais atvejais, vairuotojų pasirinkimą lemia piniginės storis.
Mūsų verdiktas
Pastaraisiais metais sparčiai tobulėjančios ir ekonominės klasės modeliuose kasdienybe tampančios šviesos diodų technologijos graso iki minimumo sumažinti papildomų žibintų poreikį. Saviveikla bandant patobulinti automobilio eksterjerą tokiais daikčiukais taip pat retenybė. Ir ačiū Dievui. Pernelyg intensyvus, netinkamai sureguliuotas ir kitus eismo dalyvius akinantis šviesos srautas yra tokia pat mirtinai pavojinga problema kaip ir apsiblausę žibintai.
Žibintų istorija
Pirmosios plačiai naudojamos „Delco" bendrovės pagamintos elektros lempos „Cadillac" automobiliuose sumontuotos 1912-aisiais.
Beveik tuo pat metu kitoje Atlanto pusėje karą su tamsa pradėjo „Bosch" inžinieriai. Po trejus metus trukusių eksperimentų 1913-aisiais jie oficialiai pristatė savas automobiliams skirtas elektros žibintų sistemas.
1957-aisiais pagaminta pirmoji lemputė asimetrinėms artimosioms šviesoms.
„Bosch" 1971 m. pristatė pirmąją H4 lemputę, kurioje buvo integruotos ir artimosios, ir tolimosios šviesos.
Naujos dujų išlydžio lemputės, sukuriančios iki 2,5 karto daugiau šviesos srauto, automobilių gamintojams pasiūlytos 1991-aisiais.
