Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, istorinė motorinė transporto priemonė – prieš 30 metų ar anksčiau pagaminta transporto priemonė, kurios modelis nebegaminamas mažiausiai 15 metų ir kuri yra originali, tinkama eksploatuoti, bet nenaudojama kasdienėms reikmėms.
Antras klausimas, kokiu būdu eilinė senovinė transporto priemonė gali būti pripažinta istorine transporto priemone? Istorinių motorinių transporto priemonių patvirtinimą atlieka istorinių motorinių transporto priemonių asociacijos, vykdančios istorinių motorinių transporto priemonių vertinimą. Asociacijų sąrašą galima rasti čia:
Taigi, sakykime jūsų automobilis atitinka visus privalomus įstatymo reikalavimus, jūs pateikiate savo automobilį ekspertų vertinimui ir gavę teigiamą atsakymą galite puikuotis istorinių transporto priemonių ženklais (toliau – istoriniais numeriais). Ar verta tai daryti?
Mano atsakymas būtų neigiamas. Istorinių transporto priemonių numeriai apriboja jūsų judėjimo laisvę už tai nesuteikdami jokių privalumų. Dar kartą priminsiu tą įstatymo dalį, į kurią nekreipia reikiamo dėmesio nei senovinės technikos savininkai, nei pareigūnai: „Istorinė motorinė transporto priemonė (...), kuri yra originali, tinkama eksploatuoti, bet nenaudojama kasdienėms reikmėms!
Ar esate įsitikinę, kad savo automobiliu nevėžinsite draugų bei bičiulių ir nevyksite kažkur savaitgaliais pasipuikuoti savo istoriniu gražuoliu? Nors Lietuvoje to dar nėra, bet daugelyje šalių „nekasdieninio naudojimo“ sąvoką paaiškina poįstatyminiai aktai, arba draudimų kompanijų sutartys, kurios sudaromos apdraudžiant istorinę transporto priemonę. Jose paprastai konstatuojama, kad istorinė transporto priemonė gali būti naudojama tik senovinių klubų organizuojamuose turuose, renginiuose, parodose, vykstant ir vykdant keliones, susijusias su istorinės transporto priemonės juridiniu bei techniniu aptarnavimu. Draudžiama istorinę transporto priemonę naudoti komerciniams tikslams.
Toliau – dar gražiau. Pasklaidęs senovinės technikos klubų tinklalapius ir ne visuose radęs informaciją apie istorinės technikos vertinimą, anonimiškai išsiunčiau paklausimus visoms asociacijoms, vykdančioms istorinių motorinių transporto priemonių vertinimą. Klausimas buvo konkretus – kiek kainuoja automobilio įvertinimas? Atsakymas – nuo 100 iki 150 eurų. Brangiausiai šią paslaugą teikia asociacija „Retromobile“, Dzūkijos senovinės technikos klubas, Lietuvos „Vabalų“ klubas, senovinės technikos klubas „Ekipažas“ ir Amerikietiškų automobilių klubas V8. Pigiausiai, tik už 100 eurų įvertins Lietuvos istorinių automobilių ir motociklų mėgėjų asociacija, kuri įsikūrusi Kaune. Taigi, brangu tai, ar pigu? Palyginus su kaimynų latvių teikiama paslauga – brangu, nes ten istorinio automobilio vertinimas kainuoja tik 43,03 euro. Vertinimą atlieka valstybinė įmonė, mūsų „Regitros“ atitikmuo ir mokestis keliauja į valstybės iždą. Lietuvoje valstybė iš jūsų sumokėtų 100-150 eurų tiesiogiai negauna nė skatiko! Jūsų sumokėti pinigai lieka asociacijoms – senovinės technikos klubams, vykdantiems vertinimą. Kas Lietuvoje nustato šios paslaugos kainą? Istorinių motorinių transporto priemonių įvertinimo kainą nustato pačios asociacijos, atliekančios įvertinimą.
Lietuvoje šiuo metu jau yra 320 pripažintų istorinių transporto priemonių. Jų sąrašą rasite čia: Paskaičiavus tampa aišku, kad keli senovinės technikos klubai pastebimai pataisė savo finansinę padėtį ir su tomis įplaukomis jau galėtų rengti kokybiškus tarptautinius senovinės technikos renginius. Tik ar jie vyksta? Gaila, bet nepamenu nė vienos dėmesio vertos senovinės technikos parodos, surengtos klubų – istorinės technikos vertintojų. Na, nebent – vienintelį, prieš tris metus vykusį tarptautinį senovinių motociklų sąskrydį „DSTK Moto 2012“.
Taigi, turint tokius įdomius poįstatyminius aktus, peršasi išvada, kad geriausias būdas sutaupyti – įkurti asociaciją, būtinai įstatuose nurodant, kad vienas iš asociacijos numatytų veiklos tikslų yra istorinių motorinių transporto priemonių išsaugojimas. Po trejų metų, įstatymo numatyta tvarka jūsų klubas bus įtrauktas į sąrašą asociacijų, vykdančių istorinių motorinių transporto priemonių vertinimą. Išsirinksite tris atstovus (tiek parašų reikia įvertinimo aktui patvirtinti), dar geriau – netgi visus dešimt ir įsivertinsit savo bei savo draugų techniką. Nė kiek nenustebčiau, jeigu po kelerių metų kiekvienas Lietuvos kaimelis turėtų po istorinės technikos ekspertą!
Nesu nusistatęs prieš naujų klubų kūrimąsi. Konkurencija – geras dalykas. Baugina visai kas kita – istorinės technikos ekspertų gausa ir numatomas natūralus ekspertų „prieaugis“. Šiandien turime 72 oficialius, Valstybinės Kelių Transporto Inspekcijos patvirtintus ekspertus. Kiek iš jų tikrų, savo darbo žinovų, o kiek iš jų net nežino kas yra ir su kuo valgoma FIVA (pranc. Federation internationale des vehicules anciens)? Ir kaip jie gali žinoti, jeigu daugiau kaip pusė iš jų nekalba kita užsienio kalba, nei rusų? Kaip gali ir ar gali ekspertas iš senovinės technikos klubo, kuriame seniausias automobilis 1953 metų GAZ M20 (Pobeda), įvertinti tarpukario amerikietišką, vokišką, prancūzišką ar itališką automobilį? Juk tam reikalingas ne tik anglų, vokiečių kalbų mokėjimas, speciali literatūra, bet ir patirtis. Pakilus pragyvenimo lygiui, Lietuvą pasiekia vis senesni ir unikalesni automobiliai ir norint juos įvertinti, reikia ne tik matyti jų nuotraukas, bet ir „paliesti“ juos. Ar daug Lietuvos ekspertų sutiksite šiuo metu artimiausiose ir geriausiose istorinių automobilių parodose „Riga Retro“ ir „Nesenstanti Klasika“? Atsakau: 5-6 žmones, kuriuos tikrai nesigėdydamas galiu pavadinti senovinės technikos žinovais. Kalbu apie tuos, kurie rašo straipsnius, išleidžia knygas ir turi nenuginčijamą autoritetą senovinės technikos visuomenėje. O kur patirties semiasi kiti, likusieji 66 ? Ir kas jie?
Kitas klausimas – kokios bausmės taikomos nevykėliams, nekompetentingiems ir sukčiaujantiems istorinės technikos vertintojams (ekspertams). Ogi – jokių! Valstybinės Kelių Transporto Inspekcijos viršininko įsakyme Nr. 2B numatyta, kad tik vieninteliu atveju – kai paaiškėja faktas, kad transporto priemonės vertintojas yra susijęs su vertinama istorine motorine transporto priemone, t. y. jis yra vertinamos istorinės motorinės transporto priemonės savininkas, Inspekcija išbraukia transporto priemonės vertintoją iš Inspekcijos interneto svetainės sąrašo. Taigi, jokių bausmių už nekompetenciją bei sukčiavimą! Ir svarbiausia, nenumatyta jokių bausmių ir sankcijų asociacijai, kuri paskyrė nusikaltusį vertintoją. Asociacija netgi turi teisę prasikaltusį (išbrauktą) vertintoją pakeisti kitu. Nuostabą kelia ne tik ekspertų kvalifikacijos vertinimas, bet ir jau pripažintų 320 istorinių transporto priemonių likimas. Kur jos? Kodėl nematome jų senovinės technikos parodose? Peršasi išvada, kad jos gali būti neoriginalios ir įvertintos neteisingai, arba naudojamos vien tik komerciniams tikslams – vestuvininkų ir turistų džiaugsmui.
Taigi, kiek ekspertų. t.y. istorinės technikos vertintojų galėtų (turėtų) būti Lietuvoje? Dar kartą pasiremkime kaimynų pavyzdžiu. Latvijoje yra penki (ne 72, o tik 5) pripažinti ir patvirtinti valstybinėje tarnyboje dirbantys istorinės technikos vertintojai. Vienu žodžiu – profesionalai, keliantys savo kvalifikaciją ir dirbantys darbą, tiesiogiai susietą su senovine technika. Juos pamatysite ne tik darbo kabinetuose, bet ir visuose, bent kiek svarbesniuose senovinės technikos renginiuose. Ir tai natūralu, nes norint žinoti, reikia domėtis ir mokytis.
Baigiant, reikėtų pasakyti, kad savo istorinių transporto priemonių pripažinimo tvarka ir ekspertų gausa jau juokiname Europą. Ir tai todėl, kad poįstatyminiai aktai Lietuvoje kuriami ir priimami atsižvelgiant ne į tikrų istorinės technikos ekspertų, kolekcininkų išvadas, bet į restauratorių nuomonę. Kiekvienas, šiek tiek pašveitęs ar paremontavęs motorinį dviratį, mano esąs tituluotas istorinės technikos žinovas, o klubai, per tris metus surengę kokį vieną varganą pasivažinėjimą senovine technika – įstatymdavių patarėjai! Taip ir būna – norėjome geriau, o išėjo kaip visuomet.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
