Tačiau emocijoms šiek tiek atlėgus būtina padaryti svarbiausią darbą – panagrinėti kaip incidentams greičio ruožuose bei greta jų yra pasirengę patys sportininkai, teisėjai, apsaugos darbuotojai ir galų gale ralio gerbėjai? Ar jie žino ko griebtis pribėgus prie apsivertusio automobilio? Ar mokėtų teisingai suteikti pirmąją pagalbą? Užgesinti liepsnas? Padėti skęstantiems?

Ralį dievinantis pankas

Panašius klausimus uždaviau ir T. Juzupui, nors galėjau lažintis žinąs, ką jis atsakys.

„Žinoma, kad nesu baigęs jokių gelbėtojų mokymų. Tačiau šiuo atveju viskas buvo pernelyg akivaizdu: ralio automobilis nulėkė nuo kelio tiesiai į vandenį, apsivertė, o pilotas ir šturmanas liko įkalinti viduje.

Kadangi mano draugai dalyvauja ralio sprinto varžybose, žinau kaip įlipimą ir išlipimą iš mašinos apsunkina saugos lankai ir sportinių saugos diržų raizgalynė. Kad jiems tikrai reikėjo pagalbos supratau pabandęs atidaryti mašinos dureles – tai buvo velniškai sunku, nes greičiausiai viršutinė jų dalis buvo šiek tiek įstrigusi minkštame dugne.

Ačiū Dievui, viskas pavyko, nors ant būrio žiūrovų, spoksojusių kaip turškiuosi prie paskendusio automobilio ir nereagavusių į šūksnius padėti, buvau spėjęs supykti“, – pasakojo Tomas.

Meniškos sielos ralio sirgalius Tomas taip pat tikino nežinojęs, kad šioje vietoje panašus incidentas buvo įvykęs žiemą surengto ralio metu, kai kelyje netilpęs nelaimėlių ekipažas atsidūrė po ledu ir taip pat stebuklingai išsigelbėjo.

„Čia atsidūriau atsitiktinai, keliaudamas su poros bičiulių kompanija. Nors esu matęs daug lenktynių, tokio „kriminalo“ liudininku tapau pirmą kartą. Buvo nemažas šokas suvokti, kad jei nieko nedarysi, žmonės greičiausiai pražus. Net dabar nelabai aiškiai prisimenu, kaip ką dariau, nors viskas užtruko tik porą minučių. Braliukai lietuviai jau buvo normaliai prisiragavę vandens“, – prisiminė didvyriu tapęs vaikinas.

Beje, laisvu nuo skęstančių ralistų gelbėjimo laiku, Tomas groja sunkiojo metalo grupėje ir tikina, kad muzika su raliu yra dvi didžiausios jo gyvenimo aistros. Pats su sportiniu automobiliu vaikinas važiavo tik sėdėdamas geriausio draugo Vigo Rubenio pilotuojamo „Subaru Impreza“ šturmano krėsle.

Kuris algoritmas teisingas

Iš plaučių iškosėję visą latviškos upės vandenį A. Kazlauskas su A. Petruškevičium prisipažino, kad visą keleto valandų polenktyninę kelionę iš Latvijos į Lietuvą modeliavo situaciją, kai kabėjo ant saugos diržų žemyn galva ir bandė išsiropšti iš automobilio.

„Net ir dabar nežinau, ar teisingai elgėmės pirmiausia praverdami šoninį langą. Bijojome, kad labai greitai nebeturėsim elektros ir to negalėsim padaryti dėl techninių priežasčių. Tačiau vanduo į saloną plūstelėjo taip greitai, kad net nespėjom atsisegti saugos diržų.

Bandžiau griebtis specialaus peiliuko, skirto diržų perpjovimui, tačiau jo pasiekti nepavyko. Dar daugiau – kažkur įstrigo šalmas. Žodžiu, pakako akimirksnio tam, kad suprastume net teoriškai nežinantys, kaip panašiose situacijose reikėtų elgtis“, – prisipažino A. Kazlauskas.

Daugiau nei 23 metus ugniagesių-gelbėtojų komandai vadovavęs narų rengimo specialistas, Vilniaus nardymo klubo prezidentas Sergėjus Bulatovas patvirtino, kad universalių patarimų, kaip geriausia vaduotis iš skęstančio automobilio nėra daug.

„Paprastai įvažiavusi į vandenį ar įlūžusi važiuodama ledu mašina – jei tik neapsiverčia – skęsta gana lėtai: žmonės spėja išlįsti lauk, o kartais netgi užsilipę ant stogo sulaukti pagalbos. Tačiau tais atvejais, kai vanduo į saloną plūsteli staiga, labai svarbu nebandyti kovoti su stipria srove ropščiantis pro langą, bet išlaukti momento, kai visa automobilio vidinė ertmė būna beveik sklidinai užpildyta vandeniu.

Nepasiduoti panikai tokiu metu labai sunku, nes laikas senka žaibiškai. Dėl šios priežasties saugos diržus reiktų atsisegti kiek įmanoma greičiau“, – rekomendavo S. Bulatovas.

Dar vienas profesionalaus gelbėtojo patarimas skamba šiek tiek ciniškai: jei skęstančiame automobilyje yra keletas žmonių, avarijos metu sąmonės nepraradę pirmiausia turėtų bandyti pasiekti vandens paviršių patys, o tik po to galvoti, ar gali kažkuo padėti nelaimės draugams.

„Deja, neturint reikiamų įgūdžių tokiose situacijose desperatiški bandymai gelbėti kitą žmogų dažniausiai baigiasi dviguba tragedija – nuskęsta abu“, – konstatavo daugiau nei 20 metų nardymo patirtį turintis S. Bulatovas.

Klausiamas, ar nevertėtų bent dalies teisėjų, saugos darbuotojų ar pačių sportininkų išmokyti gelbėjimo gudrybių, pašnekovas abejojo, ar tam atsiras pakankami resursų ir kantrybės.

„Ruošdami profesionalius gelbėtojus mes dvi savaites užtrunkame kol išmokome teisingai dirbti vandenyje. Rengti kursus tik tam, kad apie tai būtų galima parašyti ataskaitose, vargu ar yra prasmės“, – abejojo S. Bulatovas.

Blaivaus proto deficitas

Po „N40-Egzotika“ komandos ekipažo „maudynių“ Latvijoje buvo atkreiptas dėmesys į dar vieną svarbią detalę – varžovų reakciją į kolegų nelaimę. Mažiausiai vienas ekipažas prabėgus minutei po avarijos stabtelėjo nelaimės vietoje, iš žiūrovų išgirdo kas nutiko, tačiau po to nurūko tolyn, nusprendę negaišti.

Toks elgesys kaip minimum prieštarauja Lietuvos automobilių sporto federacijos patvirtintam ralio reglamentui, kuriame juodu ant balto parašyta, kad „Pirmas ekipažas, kuriam yra parodytas raudonas „SOS“ ženklas, arba kuris mato, kad patyrusiame avariją automobilyje yra ekipažas, bet nerodomas joks ženklas, privalo nedelsiant ir be jokių išimčių sustoti ir suteikti pagalbą“.

Deja, šiuo atveju nieko panašaus nebuvo. Todėl kyla klausimas, ar visi sportininkai suvokia savo pareigas, ar visiems pakanka nuovokos, kada būtina liautis lenktyniavus, ir kokios situacijos yra mirtinai pavojingos.

„Mes tikrai nekaltiname paskui mus važiavusio ekipažo, jie elgėsi taip, kaip jiems tuo metu atrodė. Čia blogybė slypi kur kas giliau, t.y. taisyklių nežinojime. Ralio taisykles privalo įskiepyti ir žinias nuolat kontroliuoti Lietuvos automobilių sporto federacijos Ralio komitetas, deja, panašu, kad šiuo metu šis darbas yra visiškai apleistas.

Tai žinome iš asmeninės patirties, vieną kartą gyvenime auto sportininkai susipažįsta su saugumo reikalavimais, gauna pirmąją licenciją, ir toliau jau viskas vyksta paprastai gyvenimiškai – kas ką prisimena iš prieš kelerius ar net keliolika metų buvusių mokymų, tas tą ir daro, o kiek prisimena ir ką žino apie saugumo taisyklių atnaujinimą, niekas nekontroliuoja.

Mes, kaip didžiausia Lietuvos ralio čempionate startuojančių dalyvių komanda, teiksime pasiūlymus kaip ir ką reikia tobulinti siekiant išvengti nelaimių, kiek tai išgirs Ralio komitetas, parodys ateitis“, – pasakojo A. Kazlauskas.