Kodėl verta gyventi ir perkopus keturiasdešimtmetį

 (27)
Bet kas, bandantis įrodyti lietuvių liaudies teoremą „Žilė galvon – velnias uodegon“, neišvengiamai patirtų fiasko, jei tai darytų remdamiesi Regimanto Šapranausko pavyzdžiu. Santariškių klinikos chirurgas visą laiką elgiasi taip, kad į santūriai besišypsantį džentelmeną nevalingai kreipiesi „Jūs“.
R. Šapranauskas
© N40 vyrų autoklubas

Jei iš Regimanto lūpų išsprūsta tokio riebumo keiksmažodis kaip kad „velniai griebtų“ ar „kad tave perkūnas“ – reiškia atsitiko kažkoks nemalonumas, vertintinas mažiausiai šešiais balais pagal Richterio skalę.

Todėl faktas, kad solidusis medikas jau pusantrų metų yra vienas aktyviausių N40 vyrų autoklubo narių, švelniai tariant, yra kiek netikėtas. Tačiau ir tai dar ne viskas – 2016-ųjų lenktynių sezoną chirurgas dalyvaus ralio sprinto čempionate.

Pats Regimantas tokį netikėtą sprendimą vadina visiškai natūraliu, logišku ir ilgai brandintu. Automobiliai jį supo nuo trumpakelnės vaikystės, nes vairuotoju dirbęs tėtis pasisodinęs ant kelių pirmą kartą pavairuoti sunkvežimį ZIS („Zavod imeni Stalina“) kaimo keliukais leido berods šeštąją gyvenimo vasarą. Vėliau tose pat trasose buvo išbandyta ir „Pobieda“, ir „Volga“, ir „Žiguli“.

„Turbūt tada ir „užsikrėčiau“ automobilizmo bacilomis – kaip ir daugybė vaikėzų norėjau turėti geriausią ir greičiausią mašiną, kasdien važinėti egzotiškiausiu ir senoviškiausiu limuzinu. Žinoma, vaikystės metais nieko panašaus nutikti negalėjo net teoriškai, todėl daugybė dalykų nugrimzdo kasdienybės rūpesčiuose ir vėl tapo svarbūs visai atsitiktinai.

Užsukęs į prekybos centrą „Panorama“ pamačiau improvizuotą sportinių automobilių parodą. Technika buvo papuošta N40 autoklubo atributika, aplink ją besisukioję vyrai vilkėjo tokiais pat simboliais išmargintais marškinėliais. Išsiaiškinęs kas yra kas, netrukus pagavau save galvojant, jog kaip tik čia mane pasivijo pamirštos vaikystės svajonės“, – pasakoja R. Šapranauskas.

Įdomu, kad mokyklines atostogas kaime leisdavusio Regimanto giminaičių sodyboje buvo laikomi žirgai. Tai neišvengiami reiškė, kad knygų apie indėnus prisiskaitęs vaikinukas be balno ir kamanų zovada lakstė palaukėmis, o vieną „savo“ žirgą taip prisijaukino, kad šis sekiodavo pavymui tarsi skanėsto kaulijantis šuniukas.

Nors gyvūnus Regimantas nepaprastai myli lig šiol, konkūrų žvaigžde jis netapo, o vos tik atsirado galimybė įsigyti nuosavą automobilį – tą ir padarė.

„Pirmasis mano „bolidas“ – „Moskvič 403“, buvo taip rimtai patobulintas, kai tik buvo įmanoma Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje: pavarų perjungimo svirtis perkelta nuo vairo kolonėlės į tarpą tarp sėdynių, perdaryta transmisija ir pritaikytas „greitesnis“ reduktorius, padaryti keli variklio patobulinimai.

Viso to rezultatas – akistata su kelių patruliais, matavusiais į Šeškinės kalną kylančių automobilių greitį. Mane sustabdė, nes pareigūnų prietaisas rodė, jog važiavau 85 km/val. greičiu. Kai jie paklausė „kur, jaunuoli, leki?“, aš neįtikėtinai nesunkiai išsisukau jų radaro parodymus pavadinęs „neabejotina klaida“, nes paprastai su tokiu automobiliu, tokį greitį būdavo galima pasiekti tik važiuojant į pakalnę“, – kvatoja R. Šapranauskas.

N40 aktyvistas prisipažįsta, kad atradęs bendraminčių benzingalvių būrį, visaverčiu vyrų autoklubo nariu tapo akimirksniu: visiems čia susirinkusiems automobilis yra ne tik transporto priemonė, bet ir tam tikras savirealizacijos instrumentas.

„Klubas vienija vyrus kurie jau šiek tiek sukaupę gyvenimiškos patirties, bet dar turi jaunatviško parako, o murksojimą prie televizoriaus, iškeičia į valiūkiškas pramogas gainiodami po automobilių kapotais tūnančias arklių kaimenes. N40 žmonės nori gyventi, o ne egzistuoti.

Neatsitiktinai kaip tik tada įgyvendinau jaunystės svajonę – prikelti gyvenimui „oldtaimerį“. Atradau išskirtinį senučiuką „Bertone X1/9“ ir per nepilnus dvejus metus pastačiau jį „ant ratų“. Pastarasis procesas neįtikėtinai įdomus. Gal net pranokstantis dalyvavimą senovinių automobilių žygiuose“, – dėsto Santariškių klinikos chirurgas.

Pati naujausia jo „idee fix“ – prisijungimas prie „N40-Egzotika“ ralio komandos ir startas oficialiose ralio varžybose. Ilgiau pabendravęs su vienu iš klubo ideologų Algirdu Kazlausku ir pasiklausęs emocijomis persunktų jo patirčių po kiekvieno Lietuvos automobilių ralio čempionato etapo, Regimantas pats neatsispyrė pagundai išbandyti savęs lenktynininko amplua.

Klausiamas, ar kasdien matydamas sudėtingas traumas patyrusius, stiprius skausmus kenčiančius žmones bei suvokdamas, kad kiekviena didesnė klaida jį patį gali paversti kolegų pacientu, R. Šapranauskas patikino puikiai suprantas, kuo ralis skirias nuo šachmatų.

„Savisaugos instinktas su amžiumi turbūt stiprėja, todėl tikrai nesinori greitai lėkti neturint tam tinkamo automobilio ir bent minimalių saugos priemonių. Praėjusį rudenį įsigijau SG reikalavimus atitinkančią techniką su kokybiškais saugos lankais ir daugiataškiais saugos diržais ir kitą būtiną saugos įrangą.

Svarbiausia, puikiai suvokiu, kad ateinu į ralį ne konkuruoti su dabartiniais čempionato lyderiais, o tobulinti vairavimo įgūdžius, geromis emocijomis nuspalvinti laisvalaikį ir patirti greito važiavimo džiaugsmą“, – filosofuoja R. Šapranauskas.

Kaip šiuos everestus ketina įveikti Regimantas? Vyras atvirauja, kad jau perskaitė daug knygų bei straipsnių, dedikuotų automobilių sportui, taip pat atidžiai seka kaip dirba dabartiniai ralio lyderiai.

„Man labai patiko šiuo metu „Dakaro“ maratone prakaitą liejančio Vaidoto Žalos metodika: jis su broliu filmuoja tiek stenogramos sudarymą, tiek lėkimą maksimaliu greičiu varžybose ir analizuoja kiekvieną šių etapų smulkmeną. Tam reikia pasiutusiai daug užsispyrimo, tačiau faktas akivaizdus – praėjusiais metais brolių Žalų ekipažas neabejotinai padarė pačią didžiausią pažangą“, – pastebi N40 klubo narys.

Kol kas didžiausias mediko rūpestis – kaip suformuoti biudžetą, būtiną treniruotėms ir varžyboms. Regimantas kiekvieną mėnesį dalį savo pajamų atideda būsimoms išlaidoms (padangoms, atsarginėms detalėms, degalams, mechanikų paslaugoms), tačiau akivaizdu, kad trūks-plyš reikės susirasti rėmėjų, kurie galėtų prisidėti prie išskirtinio ralio naujoko startų ir susigundytų tokia forma garsinti savo įmonę ar prekinį ženklą.

„Vienas ralio sprinto etapas vidutiniškai „suvalgo“ apie 1000 eurų. Šiandien pats sau tiek leisti tikrai negaliu, todėl teks pasukti galvą, kaip sudominti rėmėjus ir kaip kai kuriuos pažadus paversti realybe. Apskritai būtų tobula, jei N40 idėjomis ir gyvenimo būdu užsikrėstų kiek įmanoma daugiau brandaus amžiaus vyrų, o vakarus prie televizoriaus iškeistų į pilną gyvų emocijų gyvenimą“, – atvirauja R. Šapranauskas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Automobilių sportas

Plytinės kartodromas švenčia jubiliejų

Kasmet Vilniuje, Plytinės gatvėje, įsikūrusiame kartodrome balandžio pabaigoje pastebimas didesnis nei įprasta sujudimas. Stebėtis tuo netenka, nes būtent tada šios sporto bazės darbuotojai ir lankytojai švenčia kartodromo gimtadienį, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„ENEOS 1006 km lenktynėse“ – ir Danijos čempionato etapas (1)

Prieš penkerius metus tarptautinių pervežimų bendrovės „Algirdai“ vadovai, tėvas ir sūnus Algirdas ir Andrius Ramanauskai pristatė tuomet Lietuvoje dar nematytą Danijos eksperimentinės automobilių gamyklos „Aquila Racing Cars“ kūrinį – „Aguila CR1 LS7“ bolidą, lietuviškose trasose debiutavusį 2012 metų maratoninėse lenktynėse Palangoje.

Tarp „Moterų ralio“ nugalėtojų – nuo vaikystės nevaikštanti mergina (3)

Balandžio 22 d. net 1064 moterys, nepabūgusios permainingo oro, priėmė „Moterų ralio“ iššūkį ir susikovė dėl nugalėtojų vardo. Tarp 273-jų ekipažų, įveikusių 308 km ilgio maršrutą, papildytą daugiau nei 20 įvairių užduočių, geriausiai pasirodė „Racing Ladies 4“.

D. Butvilas Lenkijos ralyje finišavo greičiausiųjų penketuke (3)

Savaitgalį Lenkijoje finišavo ralis „Rajd Swidnicki Krause“, kuriame varžėsi ir greičiausias Lietuvos ralio ekipažas – Dominykas Butvilas ir šturmanas Renatas Vaitkevičius su Škoda Fabia R5 automobiliu. Lietuviai užėmė aukštą 5-ąją vietą tarp startavusių 57 ekipažų.

Lietuviški automobilių kroso ypatumai: ryškiausi istorijos blyksniai (1)

Tradiciškai profesionalių sportininkų inkubatoriumi laikomas kartingas. Būtent čia perprantamos universalios lenktynių taisyklės, išmokstama elgtis su technika bei paragaujama adrenalino. Tačiau ūgtelėję berniūkščiai neišvengiamai pradeda dairytis „rimtų“ automobilių ir susiduria su amžinąja problema – trūkstapinigų.
Facebook draugai