Kodėl verta gyventi ir perkopus keturiasdešimtmetį

 (27)
Bet kas, bandantis įrodyti lietuvių liaudies teoremą „Žilė galvon – velnias uodegon“, neišvengiamai patirtų fiasko, jei tai darytų remdamiesi Regimanto Šapranausko pavyzdžiu. Santariškių klinikos chirurgas visą laiką elgiasi taip, kad į santūriai besišypsantį džentelmeną nevalingai kreipiesi „Jūs“.
R. Šapranauskas
© N40 vyrų autoklubas

Jei iš Regimanto lūpų išsprūsta tokio riebumo keiksmažodis kaip kad „velniai griebtų“ ar „kad tave perkūnas“ – reiškia atsitiko kažkoks nemalonumas, vertintinas mažiausiai šešiais balais pagal Richterio skalę.

Todėl faktas, kad solidusis medikas jau pusantrų metų yra vienas aktyviausių N40 vyrų autoklubo narių, švelniai tariant, yra kiek netikėtas. Tačiau ir tai dar ne viskas – 2016-ųjų lenktynių sezoną chirurgas dalyvaus ralio sprinto čempionate.

Pats Regimantas tokį netikėtą sprendimą vadina visiškai natūraliu, logišku ir ilgai brandintu. Automobiliai jį supo nuo trumpakelnės vaikystės, nes vairuotoju dirbęs tėtis pasisodinęs ant kelių pirmą kartą pavairuoti sunkvežimį ZIS („Zavod imeni Stalina“) kaimo keliukais leido berods šeštąją gyvenimo vasarą. Vėliau tose pat trasose buvo išbandyta ir „Pobieda“, ir „Volga“, ir „Žiguli“.

„Turbūt tada ir „užsikrėčiau“ automobilizmo bacilomis – kaip ir daugybė vaikėzų norėjau turėti geriausią ir greičiausią mašiną, kasdien važinėti egzotiškiausiu ir senoviškiausiu limuzinu. Žinoma, vaikystės metais nieko panašaus nutikti negalėjo net teoriškai, todėl daugybė dalykų nugrimzdo kasdienybės rūpesčiuose ir vėl tapo svarbūs visai atsitiktinai.

Užsukęs į prekybos centrą „Panorama“ pamačiau improvizuotą sportinių automobilių parodą. Technika buvo papuošta N40 autoklubo atributika, aplink ją besisukioję vyrai vilkėjo tokiais pat simboliais išmargintais marškinėliais. Išsiaiškinęs kas yra kas, netrukus pagavau save galvojant, jog kaip tik čia mane pasivijo pamirštos vaikystės svajonės“, – pasakoja R. Šapranauskas.

Įdomu, kad mokyklines atostogas kaime leisdavusio Regimanto giminaičių sodyboje buvo laikomi žirgai. Tai neišvengiami reiškė, kad knygų apie indėnus prisiskaitęs vaikinukas be balno ir kamanų zovada lakstė palaukėmis, o vieną „savo“ žirgą taip prisijaukino, kad šis sekiodavo pavymui tarsi skanėsto kaulijantis šuniukas.

Nors gyvūnus Regimantas nepaprastai myli lig šiol, konkūrų žvaigžde jis netapo, o vos tik atsirado galimybė įsigyti nuosavą automobilį – tą ir padarė.

„Pirmasis mano „bolidas“ – „Moskvič 403“, buvo taip rimtai patobulintas, kai tik buvo įmanoma Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje: pavarų perjungimo svirtis perkelta nuo vairo kolonėlės į tarpą tarp sėdynių, perdaryta transmisija ir pritaikytas „greitesnis“ reduktorius, padaryti keli variklio patobulinimai.

Viso to rezultatas – akistata su kelių patruliais, matavusiais į Šeškinės kalną kylančių automobilių greitį. Mane sustabdė, nes pareigūnų prietaisas rodė, jog važiavau 85 km/val. greičiu. Kai jie paklausė „kur, jaunuoli, leki?“, aš neįtikėtinai nesunkiai išsisukau jų radaro parodymus pavadinęs „neabejotina klaida“, nes paprastai su tokiu automobiliu, tokį greitį būdavo galima pasiekti tik važiuojant į pakalnę“, – kvatoja R. Šapranauskas.

N40 aktyvistas prisipažįsta, kad atradęs bendraminčių benzingalvių būrį, visaverčiu vyrų autoklubo nariu tapo akimirksniu: visiems čia susirinkusiems automobilis yra ne tik transporto priemonė, bet ir tam tikras savirealizacijos instrumentas.

„Klubas vienija vyrus kurie jau šiek tiek sukaupę gyvenimiškos patirties, bet dar turi jaunatviško parako, o murksojimą prie televizoriaus, iškeičia į valiūkiškas pramogas gainiodami po automobilių kapotais tūnančias arklių kaimenes. N40 žmonės nori gyventi, o ne egzistuoti.

Neatsitiktinai kaip tik tada įgyvendinau jaunystės svajonę – prikelti gyvenimui „oldtaimerį“. Atradau išskirtinį senučiuką „Bertone X1/9“ ir per nepilnus dvejus metus pastačiau jį „ant ratų“. Pastarasis procesas neįtikėtinai įdomus. Gal net pranokstantis dalyvavimą senovinių automobilių žygiuose“, – dėsto Santariškių klinikos chirurgas.

Pati naujausia jo „idee fix“ – prisijungimas prie „N40-Egzotika“ ralio komandos ir startas oficialiose ralio varžybose. Ilgiau pabendravęs su vienu iš klubo ideologų Algirdu Kazlausku ir pasiklausęs emocijomis persunktų jo patirčių po kiekvieno Lietuvos automobilių ralio čempionato etapo, Regimantas pats neatsispyrė pagundai išbandyti savęs lenktynininko amplua.

Klausiamas, ar kasdien matydamas sudėtingas traumas patyrusius, stiprius skausmus kenčiančius žmones bei suvokdamas, kad kiekviena didesnė klaida jį patį gali paversti kolegų pacientu, R. Šapranauskas patikino puikiai suprantas, kuo ralis skirias nuo šachmatų.

„Savisaugos instinktas su amžiumi turbūt stiprėja, todėl tikrai nesinori greitai lėkti neturint tam tinkamo automobilio ir bent minimalių saugos priemonių. Praėjusį rudenį įsigijau SG reikalavimus atitinkančią techniką su kokybiškais saugos lankais ir daugiataškiais saugos diržais ir kitą būtiną saugos įrangą.

Svarbiausia, puikiai suvokiu, kad ateinu į ralį ne konkuruoti su dabartiniais čempionato lyderiais, o tobulinti vairavimo įgūdžius, geromis emocijomis nuspalvinti laisvalaikį ir patirti greito važiavimo džiaugsmą“, – filosofuoja R. Šapranauskas.

Kaip šiuos everestus ketina įveikti Regimantas? Vyras atvirauja, kad jau perskaitė daug knygų bei straipsnių, dedikuotų automobilių sportui, taip pat atidžiai seka kaip dirba dabartiniai ralio lyderiai.

„Man labai patiko šiuo metu „Dakaro“ maratone prakaitą liejančio Vaidoto Žalos metodika: jis su broliu filmuoja tiek stenogramos sudarymą, tiek lėkimą maksimaliu greičiu varžybose ir analizuoja kiekvieną šių etapų smulkmeną. Tam reikia pasiutusiai daug užsispyrimo, tačiau faktas akivaizdus – praėjusiais metais brolių Žalų ekipažas neabejotinai padarė pačią didžiausią pažangą“, – pastebi N40 klubo narys.

Kol kas didžiausias mediko rūpestis – kaip suformuoti biudžetą, būtiną treniruotėms ir varžyboms. Regimantas kiekvieną mėnesį dalį savo pajamų atideda būsimoms išlaidoms (padangoms, atsarginėms detalėms, degalams, mechanikų paslaugoms), tačiau akivaizdu, kad trūks-plyš reikės susirasti rėmėjų, kurie galėtų prisidėti prie išskirtinio ralio naujoko startų ir susigundytų tokia forma garsinti savo įmonę ar prekinį ženklą.

„Vienas ralio sprinto etapas vidutiniškai „suvalgo“ apie 1000 eurų. Šiandien pats sau tiek leisti tikrai negaliu, todėl teks pasukti galvą, kaip sudominti rėmėjus ir kaip kai kuriuos pažadus paversti realybe. Apskritai būtų tobula, jei N40 idėjomis ir gyvenimo būdu užsikrėstų kiek įmanoma daugiau brandaus amžiaus vyrų, o vakarus prie televizoriaus iškeistų į pilną gyvų emocijų gyvenimą“, – atvirauja R. Šapranauskas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Automobilių sportas

„Moterų ralio“ dalyvėms – patarimai iš B. Vanago lūpų papildyta (8)

Jau po mėnesio, balandžio 22 d., daugiau nei 850 vairuojančių Lietuvos moterų susirungs dėl „Moterų ralio“ nugalėtojų vardo. Trečią kartą organizuojamas pramoginis-orientacinis ralis, skirtas tik moterims, šiemet dalyvių lauks atsinaujinęs – joms teks įveikti kelių šimtų kilometrų ilgio trasą ir atlikti apie 20 specialių užduočių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

A. Juknevičius: su D. Vaičiuliu esame labai gera komanda, kurią būtų gaila išardyti (4)

Kovo 22 d. Prancūzijos sostinėje Paryžiuje oficialios spaudos konferencijos metu paskelbtas kitų metų maratono maršrutas. Sportininkai varžysis Peru, Bolivijoje ir Argentinoje, startas numatomas sausio 6-ą Limoje, finišas – sausio 19-ą Kordoboje. Dalyvavimą 2018-ųjų varžybose jau metų pradžioje patvirtinęs Antanas Juknevičius atskleidė, kad Dakarą vėl šturmuos su Dariumi Vaičiuliu.

B. Vanagas: intriga į sudėtingiausią pasaulio ralio maratoną sugrįžta (11)

Dakaras grįžta prie savo ištakų – sudėtingų smėlio etapų. Trečiadienį Paryžiuje buvo pristatyta 40-ojo Dakaro lenktynių trasa, kuri 2018 m. drieksis Peru, Bolivijos ir Argentinos teritorijomis. Daugiau nei trečdalį jos sudarys smėlynai ir kopos.

2018-ųjų Dakaro ralis lietuvius pasitiks gerokai pasikeitęs (3)

Trečiadienį ryte Paryžiuje oficialiai pristatyta naujoji, gerokai pasikeitusi 2018-ųjų Dakaro ralio varžybų trasa. Kartu su šiuo pranešimu dar didesnį pagreitį įgavo ir Dakaro pasiruošimo sezonas – treniruotės, rėmėjų paieškos, automobilių paruošimas, logistikos planavimas ir kt. Trečiąja Lietuvos religija jau tapęs Dakaras šalies gerbėjams žada intrigų kupinus metus, kuriuose šiuo metu daugiau klausimų, nei atsakymų.

Panevėžiečių komanda bandys įveikti Afrikos dykumas labdaringame ralyje

Panevėžiečių ekipažas „asistemos“ garsins miesto bei visos Lietuvos vardą labdaringame ralyje Budapeštas-Bamakas Afrikoje. Ekipažas jau oficialiai įtrauktas į ralio dalyvių sąrašus. Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, kitų metų sausio 12 d. komanda pajudės iš Budapešto Afrikos link, skros karščiausią pasaulio Sacharos dykumą ir sausio 28 d. finišuos Banjule, įveikę beveik 8000 km.
Facebook draugai