Jau šiek tiek nurimus lenktynių aistroms, I. Gelžinis sakė, kad varžantis su tokiais tituluotais lenktynininkais kaip broliai Bleekemolenai, pirmiausia galima įvertinti komandos, o tuo pačiu ir savo galimybes. „Varžydamasis su jais gali pasitikrinti kokiame lygyje yra tavo komanda. Jie tai daro jau daugelį metų o pats Jeroenas yra laimėjęs daug aukšto rango varžybų užsienyje – tiek sprinto, tiek ir ilgų distancijų. Komanda taip pat kartu dirba jau daug metu, tad jų patirties kraitis tikrai didelis“, – pagyrų varžovams negailėjo lenktynių nugalėtojas.
- Didžiąją lenktynių dalį vijotės „General Financing“ komandos automobilį – ko gero psichologiškai turėjo būti ypač sunku.
- Buvo sunku ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Kartais turėjome truputį lipti per save, o tai šiek tiek išderina, būtent todėl, mano manymu, padarėme keletą klaidelių. Tačiau žinant, kad „General Financing“ automobilį pakaitomis išvien vairavo greitieji broliai Bleekemolenai, tai neatrodė taip neįprasta.
- Skirtingai, nei pagrindiniams konkurentams, jums pavyko išvengti kritinių klaidų – šypsojosi sėkmė, ar buvote geriau pasiruošę, nei varžovai?
- Galbūt kai kuriose vietose buvome pasiruošę geriau, kai kur mums pasisekė, kai kur tiesiog susilaikėme nuo didesnės rizikos ir tai pasiteisino.
- Kiek artimiausių varžovų klaidos nulėmė jūsų komandos lenktynių taktiką?
- Dabar jau net sunku atsakyti. Kai kurie sprendimai, turbūt, buvo smarkiai nulemti, pavyzdžiui, padangų keitimas, bet kai kurie buvo visai nepaliesti, todėl dabar įvardinti tiksliai negalėčiau. Be jokios abejonės, mes fiksavome jų veiksmus, sekėme jų taktiką, viską skaičiavome ne tik sau, bet ir už kitas komandas, kad žinotume ko ir kada tikėtis.
- Ilgą laiką lenktynių trasą merkė lietus, kuris privertė iš kovos pasitraukti nemažai ekipažų – jums tai išėjo į naudą?
- Sakyčiau netgi atvirkščiai – mums tai buvo „peilis“. Net porą kartų aš išvažiavau ant jau beveik sausos dangos su „slik“ tipo padangomis, ir vėl užlijo. Tie keli ratai ant visiškai plaukiančios trasos su netinkamomis padangomis buvo tiesiog košmaras – ne tik dėl ypač prasto matomumo, bet ir dėl blogo sukibimo. Būtent tai ir išprovokavo lemtingą Bleekemolenų klaidą.
- Ar pergalė būtų dar saldesnė, jei stipriausius varžovus būtų pavykę įveikti trasoje?
- 1000 km lenktynėse Juta Racing komanda dalyvavo po beveik 10-ies metų pertraukos, važiavote nauju „Porsche 911 GT3 Cup“ automobiliu – kuo skiriasi pergalės 2006-aisiais ir šiemet?
- 2006 metų pergalė buvo kitokia. Nors ir buvo greitas automobilis, treniruočių pradžioje patekome į avariją ir tai įnešė daug streso, nemigo naktų ir įtampos. Šiemet treniruotėse viskas buvo sklandu, o stresą nuolat „pumpavo“ aštrūs konkurentai. Bet manau, kad konkurencija visada gerai, ji tik skatina tobulėti, ieškoti klaidų, užbėgti joms už akių ir galų gale jų išvengti.
- Siekiant nugalėti 10 valandų maratone reikia ypatingo pasiruošimo – kaip lenktynėms ruošėsi čempionai?
- Labai ypatingo pasiruošimo nebuvo, kadangi „Juta Racing“ šiuos automobilius prižiūri ir „Porsche Carrera Cup GB“ lenktynėse. Ten jau esame išmokę visko, turime patirties, žinome į ką atkreipti dėmesį. Aišku, turėjome treniruotes – repetavome vairuotojų pasikeitimą, ratų keitimus, tai – neišvengiami dalykai.
- Lenktynininkams atlaikyti tokius krūvius taip pat, tikriausiai, nelengva. Ar 1000 km lenktynėms reikia papildomo fizinio pasiruošimo?
- Kurias priežastis išskirtumėte kaip pagrindines, nulėmusias lenktynių baigtį ir jūsų pergalę?
- Visų pirma reikėtų dėkoti visai „Juta Racing“ komandai, vis tik be komandos lenktynininkas vienas negalėtų to padaryti. O gera komanda gali nuversti kalnus. Taip pat, komanda nebūtų komanda, jei negalėtų startuoti varžybose dėl biudžeto stygiaus, todėl labai norėčiau padėkoti visiems rėmėjams – TonyBet, Valvoline, KG Group, Atea, Juta ir AutoJUTA. Be jų mes „neišbėgtume i aikštelę“.
- Šiemet dalyvaujate prestižinėse „Porsche Carrera Cup GB“ lenktynėse, kuo jos skiriasi nuo didžiausio automobilių sporto renginio Baltijos šalyse?
- Anglija tituluojama viena iš automobilių sporto tėvynių, ten lenktynės – šventas reikalas. Yra daug teisėjų, vadinamų „marshallais“, kurie dirba savanoriškai, už tai jokio atlygio negauna, bet žiūri varžybas nemokamai, gali už dyką gyventi lenktynių teritorijoje. Lietuvoje to nėra, bet galbūt kada nors tai ateis ir čia.
Sunku lyginti šiek tiek skirtingus renginius, nes ten mes dalyvaujame sprinto varžybose, o čia, Palangoje – ištvermės lenktynės. Tačiau smagu, kad Lietuvoje vis labiau artėjama prie tokio lygio, kokį matome ten, tiek dalyvaujančios technikos prasme, tiek iš organizacinės pusės.
