Optimistinis požiūris į rezistencijos kovas – būtent tuo išsiskiria leidyklos „Briedis“ išleisto žurnalisto Mindaugo Milinio istorinis romanas „Partizanas“, kuriame aprašomi pirmieji bolševikinės okupacijos metai.
© Vida Press

Pagrindinis romano veikėjas – nuo Tilžės kilęs Vermachto šaulys Dovas Gelžaitis. Karo pabaiga jį ir jo bendražygius užklumpa Kuršo katile. Tačiau kelerius metus šeimos nematęs karys nesirengia kapituliuoti ir ryžtasi bet kuria kaina rasti sūnų ir žmoną. Nenorėdamas patekti į sovietų vergiją, jis bėga jūrai nepritaikyta valtimi. Baltija bėglį pasitinka šiaušdama bangas... Ar pamatys Dovas išsvajotąją Švediją, ar susitiks su žmona Ana, ar priglaus mažylį Helmutą prie krūtinės?

DELFI pateikia ištrauką iš M. Milinio romano „Partizanas“, kurioje autorius atskleidžia, kaip vadinamajame Kuršo katile buvo sutikta žinia apie Vokietijos kapituliaciją ir įsakymą pasiduoti Raudonajai armijai.

„Partizanas“. Mindaugas Milinis
„Partizanas“. Mindaugas Milinis
© Leidėjų nuotr.

Kuršo armijų grupei, kurią sudarė 16-osios ir 18-osios armijos daliniai, vadovavo vokiečių karo vadas, generolas, lauko maršalas Ferdinandas Šerneris (Ferdinand Schörner). Jo vadovaujamose 33 nepilnose divizijose tarnavo keli šimtai tūkstančių karių. Šiuose daliniuose kovėsi ir estų, latvių bei lietuvių junginiai. Šių junginių kariams, ypač latviams, tai buvo žūtbūtinė kova už savo tėvynę, nors ir svetimųjų – rudųjų okupantų – kariuomenėje. Latviai, kaip ir lietuviai, neužmiršo raudonosios 1940-ųjų okupacijos, todėl savo kraštą nuo bolševikų „išlaisvinimo“ gynė ypač didvyriškai. Kuržemės katile tuo metu kovojo apie 20 tūkstančių latvių savanorių.

Kurše savo kovos kelią užbaigė ir trys lietuvių savisaugos batalionai: V („Litauisches Schutzmannschaft-Bataillon 5“), XIII („Litauisches Schutzmannschaft-Bataillon 13“), priklausę XVI armijos užnugario sričiai Nr. 584, ir mano – 256-asis („Litauische Schutzmannschaft Bataillon Nr. 256“). XIII batalionui vadovavo tas pats kapitonas (pakeltas į majorus) Jonas Semaška, VII batalione buvęs mano kuopos vadu. Majoras J. Semaška Kurše vadovavo ir kitiems savo buvusio VIIo bataliono vyrams, kurie liko gyvi po Ukrainos, Ostrogožsko, Demjansko… Iš viso į Kuršo apsuptį pateko apie 1 500–1 800 lietuvių karių. Aš buvau vienas jų.

Leonas Čerškus, savisaugos bataliono grandinis, „Lietuvos kario atsiminimai“

Divizijos vadavietė buvo įsikūrusi dideliame iš lauko riedulių išmūrytomis sienomis latviškame dvare. Pulkininkas Herbertas Hiunersdorfas šį namą pasirinko dėl jo „prūsiškumo“. Iš lauko akmenų sumūrytos sienos, raudonos degtos plytos, tokios pat spalvos molinės čerpės, aukštos lubos ir glazūruotų koklių krosnis viduje pulkininkui priminė tėvynę.

Greta aukštos, taip pat akmeninės ir čerpėmis dengtos verandos stovėjo puskarininkis, už pavadžio jis laikė grynakraujį arabišką ristūną, kuriuo pulkininkas jodinėdavo po apylinkių pievas.
Nulipęs nuo motociklo Keleris nusiėmė akinius ir pakabino juos ant rankenos. Nubraukęs dulkes nuo kelnių kapitonas įėjo į pastatą ir pasuko į pulkininko kambarį. Prie durų budintis pistoletu-kulkosvaidžiu ginkluotas sargybinis pažino kapitoną ir sumušė kulnais.

Erdviame kambary jau sėdėjo visų batalionų vadai. Kvepėjo konjaku ir, Keleris net nutirpo, kava! Ne ta miežine, prie kurios jie niekaip nesugebėjo priprasti, o tikra, skrudintų kavos pupelių!

– Pagaliau ir Keleris. Šiandien vėl atrėmėte rusų ataką? Šaunuoliai. Kapitone, gal taurelę konjako? Tikras, vežiojausi jį nuo pat Prancūzijos kampanijos. Brandintas net 20 metų. Laikiau šį butelį ypatingai progai, – nesusičiaupdamas ir nereikalaudamas atsakymo tauškėjo iki šiol santūriai ir griežtai pagal statutą elgęsis pulkininkas. – Dabar ir yra ta akimirką, kai galiu su savo ginklo broliais išgerti paskutinę konjako taurę.

Kapitonas mielai paėmė kelioninį puodelį, pusiau pripildytą kvapaus auksinio skysčio, pasveikino pulkininką, kitus kariškius ir, įkvėpęs konjako kvapo, atsargiai lyžtelėjo, tačiau neatitraukdamas puodelio nuo lūpų vienu mauku viską išgėrė. Gėrimas maloniai nudegino tuščią skrandį, o jo skleidžiama šiluma pasklido po visą kūną.

Švarutėle uniforma vilkintis pulkininko padėjėjas priėjo prie apdriskusio ir kelias savaites nesipraususio kapitono ir įvarvino į jo puodelį šlakelį juodos karštos kavos.

– Ponai karininkai, štai, naktį gautas mūsų armijų grupės štabo įsakymas, – pulkininkas padavė popieriaus skiautę karininkams. – Perskaitykite.

Arčiausiai sėdintis majoras Veitleris paėmė popierių ir garsiai perskaitė: „Visiems! Maršalas Govorovas sutiko, kad ugnis būtų nutraukta rytoj 14 val. Nedelsiant pranešti apie tai daliniams. Pozicijose iškelti baltas vė­liavas. Vyriausiasis vadas tikisi, kad įsakymas bus sąžiningai įvykdytas, nes nuo to esmingai priklauso tolesnis visų Kuršo karių likimas.“

Mūsų įžvalgusis fiureris vėl parodė išmintį ir visus aplenkęs suspėjo nusišauti pirmas. Jis nenorėjo būti pakartas už kiaušių Raudonojoje aikštėje kaip jo bičiulis Dučė. Užtat mes nesame aiškiaregiai, todėl iki šiol aklai tikėjome galutine reicho pergale. Už tokį naivumą daugumai mūsų teks važiuoti pailsėti į Sibirą. Ten ir bus ta mūsų išsvajotoji gyvybinė erdvė, už kurią kariavome šešerius metus.

– Ką tai reiškia? – baigęs skaityti ir pakėlęs akis į pulkininką, paklausė Veitleris.

– Tai reiškia, kad karas baigėsi, ponai karininkai, – nervingai tarė pulkininkas, vienu mauku išgėręs artipilnę konjako taurę. – Šiandien mes privalome iškelti baltas vėliavas, nusiginkluoti ir į pozicijas įsileisti tuos driskius. Privalau perduoti įsakymą, kad nuo šiol draudžiami koviniai veiksmai. O jau po pietų privalėsite paklusti bolševikų karininkų reikalavimams. Įsivaizduojate, ponai karininkai, kas mūsų laukia? – pulkininkas isteriškai nusijuokė.

– Jūs įsakote pasiduoti rusams? – pasitikslino kapitonas Keleris.

– Taip, po velnių! Nes pats gavau tokį įsakymą. Vokietija karą pralaimėjo ir kapituliavo. Mūsų įžvalgusis fiureris vėl parodė išmintį ir visus aplenkęs suspėjo nusišauti pirmas. Jis nenorėjo būti pakartas už kiaušių Raudonojoje aikštėje kaip jo bičiulis Dučė. Užtat mes nesame aiškiaregiai, todėl iki šiol aklai tikėjome galutine reicho pergale. Už tokį naivumą daugumai mūsų teks važiuoti pailsėti į Sibirą. Ten ir bus ta mūsų išsvajotoji gyvybinė erdvė, už kurią kariavome šešerius metus. Galime pradėti skanduoti nebe „Drang nach Osten“, o „nach Siberian“. Aišku, jei mūsų nesušaudys čia pat, apkasuose. Stebitės, kapitone? Nebebijau aš gestapo, nes ir gestapininkai, ir tie pasipūtę povai iš SS važiuos su mumis, tos pačios klasės vagonuose, – šaukė dviejų Riterio kryžių kavalierius pulkininkas Hiunersdorfas.

 Bronius Kalytis-Siaubas, vėliau -MGB agentasRamojus ir Mykolas Urbonas-Liepa
Bronius Kalytis-Siaubas, vėliau -MGB agentasRamojus ir Mykolas Urbonas-Liepa

Įsakymas apie kapituliaciją kai kuriuos karininkus pritrenkė. Negi veltui tiek metų desperatiškai grumtasi? Negi veltui šertos utėlės, kęstas šaltis ir badas? Šie Rytų fronto mūšiuose užgrūdinti veteranai mirties nebijojo, nes prie jos per kelerius metus priprato. Tačiau pasiduoti? Vyrai nuo paprasto landserio iki karininko susigyveno su nuostata, kad jie privalo kautis iki mirties. Todėl paskutinis įsakymas juos visus sukrėtė – koks likimas jų laukia? O kas bus su jų šeimomis, likusiomis Vokietijoje? Visi karininkai žinojo, kaip ivanai elgiasi su į nelaisvę patekusiais vokiečiais. Todėl išgirdę paskutinį įsakymą nė vienas nepuoselėjo naivių minčių apie ramų pokarinį gyvenimą ir ramybę kartu su šeima.

– Ką turėsime pasakyti vyrams, kuriems visą pusmetį plovėme smegenis apie stebuklingas divizijas, apie naująjį ginklą ir sąjungą su anglais ir amerikiečiais prieš bolševikus? – klausimai pasipylė vienas po kito.

Pulkininkas tik žiūrėjo į savo stiklinę ir šypsojosi.

– Veikite, kaip manote esant reikalinga, – mostelėjo ranka pulkininkas Hiunersdorfas. – Perdaviau įsakymą, o pats vis dar netikiu, kad privalome pasiduoti. Man vis vien, kaip jūs reaguosite ir ką jūs pasakysite savo vyrams. Pasiduoti ivanams neketinu. Jie manęs nenugalėjo. Todėl ir jums aš ne patarėjas. Veikite savo nuožiūra. Karas baigėsi, aš jums nebe vadas. Viskas. Man buvo garbė vadovauti tokiems narsiems vyrams, kaip jūs, ponai karininkai. Dėkoju už tarnybą ir ištikimybę. O dabar palikite mane vieną, – baigė pulkininkas ir, ignoruodamas įsakymą nuo 1944-ųjų liepos sveikintis išmetus į viršų ranką, kariškai atidavė pagarbą.

Karininkai nebemurmėdami pakilo nuo kėdžių, vienas po kito ir įvairiai, kariškai ir nacionalsocialistiškai, ištiesę rankas, atsisveikino su pulkininku ir lėtai kilnodami sunkias it švino pripiltas kojas išėjo į kiemą.

Keleris tylėjo. Štabo kieme buvo neįprastai ramu, jokios skubos, pasiuntiniai niekur nezujo, stoviniavo prie motociklų ir automobilių. Štabo ir kitų užnugario tarnybų karininkai išpuoselėtomis uniformomis, mūvintys minkštas odines pirštines ištįsusiais veidais žiūrėjo į lėtai iš namo išeinančius dulkėtus ir apdriskusius kovinių dalinių vadus.

Tačiau net ir be žiūronų buvo matyti, kad Hiunersdorfas atleido pavadžius, vieną pistoletą prisidėjo sau prie smilkinio, o kitą įrėmė ristūnui po ausimi. Pokštelėjo du vienas paskui kitą paleisti šūviai ir susiliejo į vieną. Žirgo kojos susipynė ir gyvulys griuvo versdamasis per galvą. Pulkininkas išlėkė iš balno ir žnektelėjo į dulkes.

Jiems nespėjus išvažiuoti atsilapojo namo durys ir į priemenę žvangėdamas pentinais išėjo pats pulkininkas. Jis mostelėjo prie žirgo stovinčiam kariui. Tas atleido pavadį, ir ristūnas išdidžiai atrisnojo prie savo šeimininko. Hiunersdorfas įstatė kairę koją į balnakilpę ir lengvai stryktelėjo į balną. Adjutantas padavė rankoje laikytus du parabelius. Pulkininkas pentinais paragino žirgą ir pasileido šuoliais iš sodybos kiemo. Visi pribėgo prie vartų. Kai kurie karininkai vado pasijodinėjimą ėmė stebėti pro žiūronus.

Adjutantas įšoko į kubelvageną ir įjungė motorą.

Tačiau net ir be žiūronų buvo matyti, kad Hiunersdorfas atleido pavadžius, vieną pistoletą prisidėjo sau prie smilkinio, o kitą įrėmė ristūnui po ausimi. Pokštelėjo du vienas paskui kitą paleisti šūviai ir susiliejo į vieną. Žirgo kojos susipynė ir gyvulys griuvo versdamasis per galvą. Pulkininkas išlėkė iš balno ir žnektelėjo į dulkes.

– Viskas, – tarė majoras Veitleris.

– Tas pats laukia ir mūsų, – sušnabždėjo leitenantas Blumentalis.

– Ko nukabinote nosis? Juk dar turime visą pusdienį. Rusus įsileisime tik popiet, – prisivertė nusišypsoti Keleris.

Pulkininko adjutantas nuspaudė akceleratorių ir nurūko dulkėtu vieškeliu prie gulinčių beformių kūnų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Signalas išvykusiems: Lietuvoje verslas neranda 20–30 tūkst. darbuotojų (82)

„Mes turime dažniau klausyti jaunimo. Dažnai galvojame, kad vyresni – protingesni ir daugiau...

Lyg filme: lietuvis asmens sargybinis iš degančio autobuso Londone išgelbėjo keleivius (32)

Asmens sargybiniu Londone dirbantis 27-erių Marius Asteika per akimirksnį tapo miesto didvyriu,...

Taikinyje atsidūrusioje Lietuvos darbo biržoje vyksta tikrai keisti dalykai (130)

Lietuvos darbo biržoje vyksta keisti dalykai. Ši svarbi institucija, turinti rūpintis šalies...

Nors mirk iš juoko: lietuvė surinko absurdiškiausius darbo pasiūlymus (215)

Minimalus atlyginimas už pilną darbo dieną penkerių metų darbo patirtį turinčiam buhalteriui,...

Prokurorai nesnaudžia: po šaudynių pasislėpusiam J. Baronui paruošta „staigmena“ nauja O.Pikul-Jasaitienės reakcija (78)

Aiškėja naujos detalės šaudynių sostinės Antakalnio mikrorajone byloje – vos tragiškai...

Iš Norvegijos – perspėjimas apie parduodamas vogtas lašišas (14)

Europos Sąjungos Administracinės pagalbos ir bendradarbiavimo sistema išplatintas Norvegijos...

D. Trumpas žengė pirmą žingsnį prekybos konflikto su Kinija link (21)

JAV administracija tiek įtikinėja, tiek spaudžia Kiniją bendradarbiauti dėl Šiaurės Korėjos,...

Į Vilnių grįžęs „Dinner in the Sky“ vilios estiškais patiekalais ir gražiausiomis savaitės asmenukėmis (1)

Trečiadienį prasidėjo šeštoji gurmaniška „Dinner in the Sky“ viešnagė Vilniuje....

Lankėsi koncerte ir negalėjo patikėti: taip kovojame su alkoholizmu (13)

Rugpjūčio mėnesio vakare Vilnius dūzgė nuo žmonių antplūdžio Vingio parke vykusiame koncerte....

Bet kuri infekcija gali komplikuotis sepsiu – kaip jo išvengti (1)

Sepsis yra gerai žinomas medikams, bet mažokai girdėtas ir suprantamas su sveikatos problemomis...