Vyrai pjovė venas rusų kareivių išprievartautoms žmonoms bei dukroms ir korėsi patys ^{Ištrauka iš knygos „Šviesiaplaukis Vokietijos riteris“}

Autoriai kruopščiai aprašo ir oro mūšių su pranašesnėmis priešo pajėgomis detales, ir E. Hartmano santykius su kovos draugais, požiūrį į draugystę, išdavystę ir meilę. Ši lakūno, per Antrąjį pasaulinį karą numušusio daugiausia priešo lėktuvų (352, iš jų 345 sovietų orlaivius) biografija – tai dvasiškai stebėtinai atsparaus, bet kartu ir kilnaus, garbingo žmogaus gyvenimo istorija. Jo asmenybę iki šiol gaubia legendinio mūsų laikų herojaus aureolė, kurią dar paryškina net pačiomis sunkiausiomis nelaisvės akimirkomis neblėstanti meilė žmonai Uršulai. 

Patekęs į amerikiečių nelaisvę E. Hartmanas su kai kuriais bendražygiais buvo atiduotas sovietams. Klajonės po sovietų lagerius, kova su brutalia prievarta, karceriai… Liuftvafės asas, autorių taikliai pavadintas Šviesiaplaukiu Vokietijos riteriu, niekada nepasidavė. Grįžęs iš sovietų nelaisvės Erichas Hartmanas tapo Vokietijos naujųjų karinių oro pajėgų pilotu, mokė vokiečių ir amerikiečių lakūnus kovos meno. Ir iki gyvenimo pabaigos liko tiesus, ištikimas savo idealams žmogus. Knyga gausiai iliustruota fotonuotraukomis, Antrojo pasaulinio karo metams būdingų plakatų, įvairių dokumentų kopijomis.

Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.
Reikalauju, kad mane sušaudytų. Aš nebijau mirties

„Pažymėti“ vokiečių civiliai gyventojai prieš juos deportuojant. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Antroje dienos pusėje kolona priartėjo prie Piseko. Erichas pamatė keletą keliu atsargiai slenkančių amerikiečių tankų. Amerikiečiai, pastebėję tiesiai per lauką prie jų bėgančius vokiečius, nedelsdami sustojo. Grafas ir Hartmanas priėjo prie priešakinio tanko ir atidavė pagarbą į juos iš bokštelio žvelgiančiam karininkui: „Aš pulkininkas leitenantas Grafas, Vokietijos karinių oro pajėgų 52-osios naikintuvų eskadros vadas. O štai majoras Hartmanas, mano eskadros 1-osios grupės vadas. Mus lydintys žmonės – eskadros karinis personalas ir vokiečių civiliai pabėgėliai. Mes pasiduodame Jungtinių Valstijų kariuomenei.“

Amerikiečių karininkas pasiėmė iš bokštelio racijos mikrofoną ir ėmė kalbėtis su savo štabu Piseke. Po keleto minučių už tankų pasirodė sunkvežimių su amerikiečių 90-osios pėstininkų divizijos kareiviais. Jie iššoko iš mašinų ir pradėjo varyti vokiečius į lauką šalia kelio. Atėmė iš kariškių ginklus. Karininkams buvo leista pasilikti savo pistoletus ir jie buvo įpareigoti palaikyti drausmę. Kaip suvenyrai ypač buvo vertinami vokiški rankiniai laikrodžiai, tad JG-52 karinis personalas tuoj jų neteko. Amerikiečiai turėjo savus laikrodžius ir toks jų elgesys Hartmaną ir Graserį apstulbino. Erichas girdėjo, kaip itin korektiškas Graseris kalbėjosi su jaunu amerikiečių leitenantu, kuris atėmė iš jo laikrodį. „Nejaugi tokioje turtingoje šalyje, kaip Amerika, trūksta rankinių laikrodžių?“ – stebėjosi jis. Jaunas amerikiečių karininkas šyptelėjo ir palingavo galva: „Aišku, užtenka. Bet tai bus suvenyrai. Tai visai kas kita“. Kol amerikiečiai tvarkė paimtus vokiečius, civiliai čekai ir keletas amerikiečių kareivių puolė prie štabo automobilių. Visa, kas galėjo turėti kokią nors vertę, suvenyrų medžiotojai tuoj išgraibstė.

Erichas neteko savo dienoraščio, kitų užrašų ir fotonuotraukų albumo. Kas nutiko tiems daiktams, taip ir nesužinojo. Amerikiečiai susižavėję žvelgė į vokiečių moteris, bet leido joms likti su savo šeimomis. Erichas pajuto didelį palengvėjimą. Laikrodžio ir kai kurių kitų smulkių daiktų netektis buvo visai nedidelis mokestis už saugumą. Juk vis dėlto jie pateko į amerikiečių rankas. Tose Vokietijos srityse, kurias okupavo rusai, sovietų kariuomenė žvėriškai prievartavo vokiečių moteris. Tai šiuolaikinėje istorijoje neturėjo precedento. Erichas apsidžiaugė, kad jo žmonės bei jų šeimos nepatirs tokio paniekinimo, nes amerikiečių karininkas pažadėjo, jog JG-52 karinis personalas nebus išduotas sovietams.

Tačiau Erichas neįtarė, jog amerikiečių 90-oji pėstininkų divizija ir ją remianti 16-oji tankų bei šarvuočių divizija vykdė nesankcionuotą žvalgybą toli už demarkacijos linijos. Pats ryčiausias amerikiečių 3-iosios armijos objektas buvo Pilzenas. Sąjungininkų vyriausioji vadovybė Čekoslovakijos išvaduotoja paskyrė Rusiją. Tai reiškė, kad ryčiau Pilzeno amerikiečių kariuomenės paimti nelaisvėn vokiečiai bus perduoti puolantiems rusams.

Vėliau šis susitarimas įgijo platesnį aiškinimą. Jis pradėtas taikyti daugeliui vokiečių kareivių ir lakūnų, kurie kovėsi prieš Sovietų Sąjungą. Tačiau pirmiausia jis buvo nukreiptas prieš vokiečių profesionalius karininkus. Sovietų svarbiausias tikslas buvo atkeršyti šiems žmonėms. Ruzveltui ir Stalinui kikenant per Teherano konferenciją, buvo patvirtintas 50 000 vokiečių karininkų sunaikinimo planas. Čerčiliui tai kėlė siaubą. Ši Ruzvelto su Stalinu tarsi juokais Teherano konferencijoje išsakyta idėja po karo virto kruvinu projektu, kuris veikė daugelį metų. Naktimis vokiečių karininkai buvo velkami iš namų ir gabenami į sovietų lagerius.

Kaip atrodytų keista, bet vokiečių karininkai buvo toli nuo politikos. Jiems statutas draudė stoti į bet kurią partiją, neišskiriant nė nacistų partijos. Kitų sąjungininkų kariuomenių paimtų karo belaisvių perdavimo Sovietų Sąjungai idėja, turėjusi tikslą juos nubausti, buvo griežtas nukrypimas nuo įprastinės tvarkos. Šis precedentas paskui atsiliepė patiems amerikiečiams, kai į sovietų nagus buvo atiduodami amerikiečių kariai, paimti nelaisvėn per daugelį konfliktų Azijoje.

Pabėgėlių ir belaisvių kolona, į kurią pateko Erichas, buvo suvaryta į spygliuotosios vielos aptvarą šalia Šiutenhofeno Vakarų Bohemijoje. Ten vis atvykdavo tūkstančiai naujų pabėgėlių ir kareivių iš išformuotų vokiečių dalinių. Prie kiekvieno stovyklos kampo riogsojo amerikiečių tankai. Lageryje po atviru dangumi susirinko daugiau kaip 50 tūkstančių visokio amžiaus kareivių ir civilių asmenų, nuo vaikų iki senių. Sąlygos nuolat prastėjo, opios tapo sanitarijos problemos. Kartais karininkai tik su dideliu vargu įstengė palaikyti tvarką. Amerikiečių sargybiniai tiesiog užmerkdavo akis, kai daugelis „belaisvių“ bėgo į vakarus stengdamiesi kaip nors parsirasti namo. Dažnas amerikietis tiems bėgliams padėdavo, patardavo, duodavo žemėlapių ir bent kiek maisto iš savo kareiviško davinio. Šie amerikiečių veiksmai nebuvo kokio įsakymo ar žodinio nurodymo padarinys. Tiesiog jie kaip galėjo rodė savo žmoniškumą. Sargybiniai nusprendė, kad belaisviams verčiau jau pasirūpinti savo likimu patiems ir pasistengti pasiekti namus, negu mirti iš bado ant plikos žemės šalia Šiutenhofeno įrengtoje stovykloje. Daugelis vokiečių dabar sako, kad amerikiečių nelaisvėje jie išbuvo vos keletą dienų. Tad aišku, jog tokia padėtis buvo ne tik šioje stovykloje, bet ir visame rajone. Didelė dalis vokiečių per kelias savaites įstengė pėsčiomis pasiekti savo namus. Hartmanui sekėsi prasčiau.

Vokiečių kariai amerikiečių karo belaisvių stovykloje. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Praėjus savaitei po pasidavimo, pasklido gandai, kad Hartmaną ir jo žmones ketinama išgabenti į užnugarį. 1945 m. gegužės 16 d. amerikiečiai pranešė Erichui Hartmanui, Hermanui Grafui ir Hartmanui Graseriui, kad visa kolona belaisvių bus išgabenta į Regenburgą tardyti. Jie bus išvežti sunkvežimiais 16.00. Aštuonias dienas jie praleido amerikiečių rankose neturėdami maisto. Teko tenkintis tais menkais trupiniais, kuriuos jie spėjo pasiimti išvykdami, ir draugiškai nusiteikusių amerikiečių kareivių šelpimu. Erichas džiaugėsi, kad siunčiamas ten, kur bus daugiau tvarkos.

Vokiečius susodino į sunkvežimius ir išvežė iš Piseko. Pavažiavusi keletą mylių kolona sustojo. Erichui ir jo draugams buvo įsakyta išlipti. Ir štai lauke juos apsupo rusų kareiviai. Kupini blogos nuojautos vokiečiai pradėjo lipti iš sunkvežimių. Rusai tuojau ėmė atskirti moteris nuo vyrų. Dar nespėjus amerikiečiams išvažiuoti, jie suprato, koks likimas laukia vokiečių moterų ir vaikų, kurių vienintelis nusikaltimas, kad gimė Vokietijoje. Amerikiečiai pastebėjo, kad jų sąjungininkai gali peržengti visas suvokiamas ir nesuvokiamas žiaurumo ribas. Jauni vaikinai iš Alabamos ir Minesotos savo akimis pamatė, kaip „Meška“ elgiasi. Kulkosvaidžiais ir šautuvais apsikarstę pusgirčiai Raudonosios armijos kareiviai beginklius vokiečius išrikiavo eilėmis. Kiti rusai ėmė versti žemėn moteris ir mergaites, plėšti nuo jų drabužius ir prievartauti savo aukas tiesiog priešais kitų rusų rikiuotę. Vokiečiai tegalėjo tylėdami gniaužti kumščius.

Amerikiečių kareiviai atrodė paralyžiuoti to spektaklio. Bet kai dvi nuogai išrengtos jaunos vokiečių merginos šaukdamos puolė bėgti prie sunkvežimių ir ėmė beviltiškai kabarotis į juos, amerikiečių sargybiniai pasirodė pakankamai nuovokūs ir įtraukė jas vidun. Rusams toks kilnumas visai nepatiko. Šaudydami į orą ir žvėriškai šaukdami rusai puolė prie amerikiečių sunkvežimių. Amerikiečių kareiviai pasirengė šaudyti ir sunkvežimiai nurūko keliu. Kai neliko paskutinės kliūties, rusai vėl užgriuvo vokiečių moteris.

Viena iš jų, vos kiek vyresnė nei trisdešimt metų, dvylikametės mergaitės motina, klūpojo priešais rusų grandinį ir meldė Dievą, kad jis imtų ją, o ne mergaitę. Bet jos maldos liko be atsako. Moteriai per veidą tekėjo ašaros, o ji vis tiek meldėsi. Vokiečių vyrai stovėjo apsupti kulkosvaidžių vamzdžių. Rusų grandinis pasitraukė nuo moters ir jo veide išsiskleidė pasityčiojimo šypsnys. Vienas kareivis iš visų jėgų spyrė moteriai į veidą. „Prakeikta fašistų kiaulė!“ – sustaugė jis. Jaunoji moteris pargriuvo ant nugaros. Jai smogęs kareivis šautuvo šūviu į galvą ją nužudė. Rusai graibstė visas vokiečių moteris, kurias tik matė. Nušautosios moters žudikas jos mažą dukrelę nusitempė už tanko. Prie jo prisidėjo daugiau rusų. Pusę valandos buvo girdėti baisūs riksmai ir dejavimas. Paskui visai nuoga mergaitė, nepajėgdama atsistoti, iššliaužė atgal. Ji susirietė ir liko gulėti.

Tačiau bendrame žvėriškumo paveiksle, kuriuo virto pieva, tos mergaitės kančios nebuvo kuo nors ypatingos. Beginkliai vokiečiai įtikinėjo rusų sargybinius leisti jiems pagelbėti mergaitei. Atkišę šautuvus rusai leido vokiečių medikui prieiti prie mergaitės. Po valandos nelaimingoji mirė ir jos paskutiniai kūkčiojimai kaip ugnis degino Ericho ir jo karių širdis. Sužvėrėję rusų kareivos daugelį kartų negailestingai prievartavo aštuonerių devynerių metų mergaites. Be neapykantos ir pasišlykštėjimo, jie nerodė jokių kitų jausmų. Kol visi išsigimėliai, aidint kraupiems moterų šauksmams, tenkinosi, į sėdinčius Erichą ir jo kareivius buvo nukreipti kulkosvaidžių vamzdžiai. Patenkinę savo geismą krauju apsitaškę rusai keitė sargybą prie kulkosvaidžių ir toliau saugojo vokiečių kareivius. Motinos mėgino ginti savo dukteris, bet jas mušė iki sąmonės netekimo ir tempė į šalį, o paskui tokios būklės prievartavo. Šimtuose mūšių užsigrūdinusius pilotus, gavusius daugybę žaizdų, tas vaizdas tiesiog pritrenkė. Erichas, sukrėstas iki širdies gelmių, nežmoniškomis valios pastangomis nuslopino vėmimo priepuolį.

Tokia orgija tiesiog negalėjo ilgai trukti. Gašlumas buvo apramintas ir pradėta rodyti pirmuosius gailestingumo ženklus. Kai kurie vaipydamiesi, kai kurie abejingai, kai kurie vos kiek nuliūdę rusų kareiviai grąžino moteris ir mergaites, iš kurių buvo nustoję tyčiotis. Bet tų, kurias nutempė tolyn, už sunkvežimių, daugiau niekas nematė. Kitos be sąmonės krito ant sukrėstų tėvų ir vyrų rankų. Jos prisikentėjo ir buvo pažemintos, kiek tik įmanoma. Bet visa tai dar nesibaigė.

Vokiečiai buvo suvaryti į lankoje atsiradusią improvizuotą stovyklą. Jiems buvo leista prieiti prie ežero nusiprausti ir išsiskalbti drabužius. Paskui aplink lanką buvo sudarytas žiedas iš trisdešimt tankų sergėti belaisviams naktį. Rusų kareiviai vėl ateidavo, tempdavosi moteris ir mergaites, kurioms negalėjo niekuo pagelbėti nei greta esantys vyrai ar tėvai. Prievarta truko visą naktį, baigėsi tik prieš pačią aušrą. Prisismaginę rusai moteris atvilko kaip sudaužytas lėles.

Tą naktį JG-52 kareiviams teko daryti sunkų sprendimą. Ir daugelis padarė. Kai pirmieji saulės spinduliai nušvietė tankų apsuptą lanką, daugybė vokiečių nepakilo. Tie, kurie prabudo, pastebėjo, jog aplinkui plyti siaubinga mirties karalystė, kuri tarsi įkaitinta geležimi liko išdeginta jų atmintyje visam laikui. Atmerkęs akis Erichas pamatė šalimais gulintį puskarininkį su žmona ir dukterimi. Kariškis savadarbiu durklu tyliai perpjovė žmonai rankų venas. Paskui lygiai taip pat nužudė vienuolikmetę savo dukrą, o tada persipjovė savo venas. Kol Erichas miegojo netoliese, jų gyvybė lėtai geso.

Kiti vyrai savo žmonas ir dukteris pasmaugė, o paskui patys pasikorė ant sunkvežimių bortų. Vietoj ilgos ir kankinančios mirties jie pasirinko savižudybę. Siekdamas atsikratyti baisaus tų kruvinų scenų poveikio sąmonei Erichas ėmė ramiai šnekėtis pats su savimi: „Turi išgyventi, Erichai, kad ir kas nutiktų. Tu privalai išgyventi, kad papasakotum kitiems apie tai, kuo dabar net, žiūrėdamas į visa tai, pats negali patikėti. Niekada negalėsi pamiršti, ką gali padaryti žmonės, smukę žemiau už bet kokius gyvulius.“

Po dienos žvėriškumai baigėsi taip staiga, kaip buvo prasidėję. Atvyko rusų generolas ir ėmėsi įvesti tvarką. Jam nereikėjo jokių raportų apie tai, kas įvyko. Remdamasis nauja Raudonosios armijos direktyva, tiesiog nedelsdamas uždraudė visus panašius kraštutinumus. Mat žinios apie Vokietijos rytinėse srityse plėšikaujančius ir prievartaujančius raudonarmiečius nusirito per visą pasaulį. Generolas įsakė atskirti vokiečių puskarininkius ir eilinius nuo karininkų. Moteris globoti buvo pavesta karininkams ir rusų kareiviams įsakyta prie jų nesiartinti. Kai rusų kareiviai nusižengė šiam įsakymui ir, naktį įsiveržę į karininkų stovyklą, pagrobė bei išprievartavo vieną mergaitę pačių rusų atpildas jiems buvo toks pats, kaip ir buvusiems priešams.

Nuskriaustai mergaitei buvo liepta atpažinti nusikaltėlius. Trejetui kareivių įsakyta išeiti iš rikiuotės. Viskas vyko be jokio teismo. Prievartautojams surišo už nugaros rankas ir, stebint vokiečiams bei rusams, tuoj pakorė. Taigi geležine ranka drausmę pavyko atkurti. Ir, kaip Erichas įsitikino vėliau, tai buvo taip pat rusų mąstymo būdo išraiška. Panašių žiaurybių aprašymų apstu rusų literatūroje. Iškart po 1917 metų revoliucijos kartuvės tapo neatskiriamu gyvenimo būdo atributu. Erichas Hartmanas buvo sulaukęs tik dvidešimt trejų metų. Jis stovėjo pievelėje ir žiūrėjo į siūbuojančius pakartųjų kūnus. Jam tai buvo toks pats smūgis, kaip ir vakarykštė prievarta.

Fronto lakūnai retai patekdavo į nelaisvę. Ir retai regėdavo iš arti savo priešą. Tais atvejais, kai jiems tekdavo regėti priešo pilotą po to, kai jį numušė, kautynės jau būdavo baigtos abiem. Lakūnai bent iš dalies laikėsi tam tikrų riteriškumo taisyklių. Tačiau sausumos karas buvo persotintas žvėriškumo ir visokių pačių žemiausių instinktų apraiškų. Jau ta naktis, kurią Erichas praleido pėstininkų būryje, kai pabėgo iš rusų nelaisvės, paliko neišdildomą prisiminimą apie sausumos karo žiaurumus. O dabar, kai susidūrė su dabartinio karo nežmoniškumo sukeltu bendru mąstymo nežmoniškumu, turėjo progą įgyti naujos patirties.

Knygos „Šviesiaplaukis Vokietijos riteris“ viršelis, leidykla „Briedis“

Pakorus tuos tris kareivius, padėtis stovykloje pasidarė kiek ramesnė. Moteris vietoj baimės dėl savo likimo dabar užvaldė kitas – gėdos – jausmas. Mat kai kurios iš jų, net ir mergaitės, įsigeidusios sekso, dažnai bėgiojo pas nugalėtojus rusus. Motinos atsiduodavo karininkams ir kareiviams, kad gautų šiek tiek maisto savo vaikams. Po savaitės vokiečių vyrams atsirado pirmųjų išsekimo požymių. Tačiau tos moterys, kurios pakeitė savo nuomonę apie rusus, liko gyvos ir net pradėjo atkusti. Taigi Erichas turėjo progą iš naujo įvertinti visas dorovės vertybes. Pagyvenęs nemaža metų sovietų milžino šešėlyje ir net grįžęs į Vokietiją jis niekada nepamiršo karčių bei skausmingų to meto pamokų. Ir žmoną Uš mokė tikroviškai žvelgti į viską, jei kas nors panašu ją ištiktų: „Niekada panašiais atvejais neabejok. Eik pas aukštas pareigas turintį karininką ir pasistenk jį sužavėti. Būk jam gera ir gyvenk su juo. Jis apgins tave nuo kitų. Taigi tau teks pakęsti tik vieną vyrą ir išvengsi prievartavimo žvėriškumų bei pažeminimų. Kiti galės gauti tave tik per tavo globėjo lavoną“. Ir dar pridūrė: „Šiame amžiuje, kuriame gyvename mes, civilizacija gali lengvai atsidurti maniakų rankose. Todėl bet kuri Vakarų moteris turi būti pasirengusi turėti reikalų su Rytų mentaliteto žmonėmis“.

Štai kokias pamokas Erichas gavo per kančias toje įsimintinoje lankoje. Visiškai priešingas elgesys tam, kurio buvo mokomas kaip vokiečių kariškis, tėvo skiepytų dorovės principų nepaisymas dabar tapo jo gyvenimo dalimi. Jis dėkojo Dievui, kad nors teko pamatyti tą prievartavimo ir korimų baisybę, bet mylimoji Uš Štutgarte buvo saugi.

Erichas vos prieš kelerius metus buvo dar žalias moksleivis, kuris nemėgo peštukų. Tad visa tai, ką matė, jį ypač skaudžiai žeidė. Kaip tik jaunuoliškas psichikos lankstumas per tą didvyrišką karjerą, kuri niekada nebus pakartota, leido jam ištverti pusantro tūkstančio kovinių išskridimų. Tačiau to lankstumo neužteko, kai susidūrė su tokiu žvėriškumu, o buvo priverstas tylėti. Priešaky jo dar laukė pusvienuoliktų metų rusų lagerių, kurie paliko begalę niūrių prisiminimų. Iš daugybės per visą gyvenimą su juo susijusių gerų ir blogų įvykių ypatingu ryškumu išsiskyrė tik vienas – pavasarinėje lankoje regėtas gyvas Dantės pragaro vaizdas.

Žiauri seksualinė prievarta yra tiesiogiai susijusi su blogiausiu iš socialinių konfliktų – karu. Patologiškas masinis lytinių funkcijų iškreipimas nenuovokiam žmogui kelia tik nuostabą. Žmonės mano, jog tokie dalykai vyko visada ir niekada nesiliaus. Taigi jie neigia visiškai aiškų liudijimą, kad nepatenkinti meilės impulsai yra pasaulį drebinančių socialinių ligų priežastis. Psichiatriją išmanantys lyderiai, remdamiesi žmogaus tamsumu ar abejingumu, įsigudrina manipuliuoti iš bedalių masių nusivylimo atsirandančia energija. Tas menkai ištirtas fenomenas slypi visų iracionalių socialinių judėjimų, įskaitant ir komunizmą bei fašizmą, ištakose. Šie politiniai antipodai naudojasi visiškai vienodu energijos šaltiniu.

Despotai, kurie milijonus iš prigimties gerų žmonių paverčia žiauriais žvėrimis, dabartinėmis sąlygomis negali išsiversti be propagandistų – mitų ir legendų, kurios brukamos kaip tiesa, – kūrėjų pagalbos. Nacistinėje Vokietijoje šį vaidmenį vaidino Gebelsas. Sovietų Gebelsas buvo Ilja Erenburgas.

Rusų kariuomenė ėmė žvėriškai elgtis su Vokietijos civiliais gyventojais kaip tik todėl, jog Erenburgas sukėlė tikrą isteriją ragindamas keršyti. Iš rusų kareivių buvo reikalaujama žudyti fašistus, kur tik juos besutiktų, taip pat „imti išdidžias vokiečių moteris“, kad pamirštų kovų sunkumus. Tai buvo lošimas be pralaimėjimo. Piktų Erenburgo užsipuolimų objektu tapo net nekalti vokiečių vaikai: „Niekada nepamiršk, kad kiekvienas vokiečių vaikas, kurį tu matai, yra fašisto jauniklis!“ – staugė jis. Taigi ir pakilo banga žiaurių žvėriškumų, kurių liudininku iki tol ramioje Bohemijos pievelėje tapo Erichas Hartmanas. Galiausiai įsakymais Raudonajai armijai tai buvo uždrausta, tačiau Erenburgo piktasis genijus atliko savo darbą.

Per visą istoriją žmonija kentėjo dėl tokių reiškinių kaip nuo maro ir todėl nenorėjo jų pripažinti. Į šias žmogaus prigimties apraiškas reikia žvelgti apsišarvavus naujomis žiniomis. Naujausi Froido ir kitų mokslininkų tyrimai leidžia pažvelgti į žmogaus psichikos ir charakterio gelmes. Bet tais laikais jų sukaupti duomenys platiesiems visuomenės sluoksniams nebuvo prieinami. Ypač vertingi yra medicinos daktaro Vilhelmo Reicho, kurį laiką buvusio Froido asistentu, darbai. Jis triūsė Vokietijos psichiatrinėse ligoninėse dar prieš Hitleriui ateinant į valdžią. 1932 m. parašė knygą „Fašizmo masinė psichologija“, kuri tikriausiai yra įžymiausias XX a. socialinis veikalas. Remdamasis moksline analize jis apibūdino psichinį marą, kuriuo sirgo Hitleris ir Stalinas bei jų propagandiniai liokajai ir kuriuo jie užkrėtė savo tautas.

Lytinės prievartos pagrindai glaudžiai susiję su nepaprastomis žmonių kančiomis per karą. Psichinis užkratas yra tarptautinis ir išplitęs po visą pasaulį. Nė viena nacija neturi prieš jį imuniteto. Kaip jau yra rašyta, socialiniai žvėriškumai savoje šalyje ir užsienyje pakerta amerikiečių nacijos vienybę. Valdžia labai stengėsi, kad šis veikalas nepaplistų, liktų nežinomas, bet kartu mėgino plačiai naudotis jo teiginiais. Pabėgęs nuo komunistinio ir fašistinio teroro daktaras Reichas 1957 m. mirė Amerikos federaliniame kalėjime. Jo knygas ir klinikinius užrašus, taip pat ir veikalą „Fašizmo masinė psichologija“ Amerikos vyriausybė sunaikino.

Autoriai manė, jog, prieš pradedant aprašyti dešimtmetį, kurį Erichas Hartmanas praleido rusų lageriuose, tiesiog būtina nurodyti, kad autoriai yra susipažinę su šiuolaikinių diktatūrų sukeliamais psichiniais procesais. NKVD Rusijoje ir SD Vokietijoje, taip pat visos panašaus pobūdžio policijos tarnybos yra palanki terpė psichopatams, turintiems neregimą valdžią milijonams žmonių. Sąžiningai demaskuoti ir aprašyti tokių organizacijų veiklą yra protinga ir reikalinga, kad žmonija visam laikui atsikratytų šios ligos baimės. Autoriai taip pat nori pabrėžti, kad jie nenukrypstamai smerkia engėjus ir reiškia simpatiją engiamiesiems. Tai turi būti aišku visiems laisviems žmonėms.