Šiandien, žinoma, dar nepraėjo pakankamai laiko, kad konfliktą Pietų Osetijoje galima būtų įvertinti visapusiškai ir objektyviai, tačiau tam tikrus taškus ant „i“ galima sudėti jau dabar.
© Scanpix
Viskas priklauso nuo pozicijos, kurios laikomasi apskritai tarptautinės politikos įvykių atžvilgiu. Jeigu laikoma, kad Kosovas yra vertas nepriklausomybės, jos neginčijamai yra verta ir Pietų Osetija bei Abchazija (ir Čečėnija, žinoma, taip pat). Visi aiškinimai apie šių atvejų skirtumus yra elementari demagogija ir dvejopų standartų taikymas. Jeigu remtumės valstybių teritorinio vientisumo principu, tai tiek Serbija Kosove, tiek Rusija Čečėnijoje, tiek Gruzija Pietų Osetijoje ir Abchazijoje turėjo teisę įvesti vadinamąją „konstitucinę tvarką“.

Tačiau Serbijai Kosove sutrukdė Jungtinės Valstijos ir NATO, kurie veikė be JT mandato ir negailestingai subombardavo Belgradą, o Gruzijai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje sutrukdė Rusija, kuri lygiai taip pat veikė vienašališkai ir bombardavo suverenios Gruzijos teritoriją. Jeigu laikomasi pozicijos, kad tarptautinėje politikoje (kaip ir politikoje apskritai) nėra jokios moralės ir demokratijos, o tik didžiųjų valstybių interesai ir galia, viskas atrodo natūralu: kodėl JAV Kosove galima, o Rusijai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje negalima? Kad ir ką kas besakytų, bet skirtumų ieškojimas šiuo atveju ir vėl būtų dvejopų standartų taikymas.

Taigi išryškėja pagrindiniai situacijos vertinimo rėmai. Tie, kas remia Kosovo nepriklausomybę, turėtų remti ir osetinų bei abchazų siekį atsiskirti nuo Gruzijos ir iš dalies pateisinti Rusijos, neleidusios Gruzijai jėga sugrįžti į šiuos regionus, veiksmus. Tie, kam valstybės teritorinio vientisumo principas yra svarbiausias, turėtų nuosekliai remti Serbiją bei Gruziją ir kritikuoti Rusiją, kuri pati sutraiškė Čečėniją, bet Tbilisiui susitvarkyti su savo separatistais neleido. Tačiau tarptautinės politikos žinovai pasakytų: visa tai gražu ir teisinga, taip turėtų būti, bet, deja, nėra. O yra taip, kad tarptautiniuose santykiuose dažniausiai teisus ne tas, kas teisus, o kas yra galingesnis. Todėl Amerika leido sau subombarduoti Serbiją dėl Kosovo, o Rusija – Gruziją dėl Pietų Osetijos.

Jeigu abu šiuos pavyzdžius vertintume iš pozicijų „kaip turėtų būti“, nė vieno iš jų pateisinti negalima. Šiuo atveju kalbos dėl „žmogaus teisių gynimo“ (JAV) arba „savo piliečių apsaugos“ (Rusija) yra tik širma egoistiniams atitinkamų valstybių interesams pridengti. Jeigu vertintume JAV ir Rusijos imperializmą (taip pat Prancūzijos, Kinijos ar dar kurios nors) kaip savaime suprantamą dalyką, viskas galutinai stoja į savo vietas. Belieka tik pasirinkti poziciją ir nuosekliai (be dvejopų standartų) jos laikytis. Kokią poziciją pasirinkti – kiekvieno asmeninis reikalas.

Gruzija pradeda ir pralaimi

Geriausiai strateginį konflikto dėl Pietų Osetijos kontekstą apibrėžė „Stratfor“ analitikai: be Rusijos pagalbos Pietų Osetija neturėtų šansų prieš Gruziją, kuri savo ruožtu neturėtų šansų prieš Rusiją be Vakarų paramos. Iš čia seka paprasta išvada: prieš pradėdamas karinius veiksmus Pietų Osetijoje, Michailas Saakašvilis ir jo aplinka turėjo nuodugniai apskaičiuoti visus įmanomus situacijos raidos scenarijus.

Pripažindami, kad Rusijos žiniasklaida kovoja propagandinį karą, kas nėra nuostabu, turime pasakyti, kad Lietuvoje situacija yra ne geresnė – viskas nušviečiama akivaizdžiai vienpusiškai Gruzijos naudai. Tačiau tai vėlgi nestebina, nes Lietuva yra JAV pusėje ir būtų keista, jeigu informacinė konflikto Pietų Osetijoje nušvietimo kampanija vyktų kaip nors kitaip.
Vadim Volovoj:

Pirmiausia buvo labai tikėtina, kad Gruzijos atakos atveju Rusija greičiausiai įsikiš į konfliktą. Taip yra dėl to, kad paskutiniu metu Rusijos didžiavalstybinė retorika pasiekė apogėjų ir jeigu dabar ji nebūtų paremta praktiniais veiksmais, Kremlius, kaip daug kalbantis, bet ryžtingai neveikiantis, paprasčiausiai „prarastų tarptautinį veidą“ ir daugumos Rusijos gyventojų paramą.

Yra ir dar keletas galimų priežasčių, kodėl Rusija įsikišo. Pirma, Gruzijos atvejis yra neatsiejamas nuo Ukrainos. Abi valstybės siekia įstoti į NATO, o Rusija tam griežtai prieštarauja. Pažymėtina, kad Ukrainoje stojimo į Aljansą klausimu verda įnirtingos diskusijos (visos kalbos apie „ryžtingą visos Ukrainos tautos pasiryžimą stoti į NATO“ yra tik oficialiojo Kijevo demagogija ir propaganda, orientuota į Vakarų sostines), stumiančios šalį prie pilietinio konflikto. Šiandieniais savo veiksmais Pietų Osetijoje Rusija gana aiškiai pademonstravo, kad pilietinių neramumų Ukrainoje atveju jos tankai ir vėl gali ateiti į pagalbą „savo piliečiams ar tėvynainiams“.

Kartu tai buvo ženklas Vakarams, kad atėjo „karštų“ veiksmų metas. Dideliam susidūrimui Rusija tikrai dar nėra pasirengusi (JAV, beje, irgi ne, nes pagrindinės jėgos sutelktos Irake ir Afganistane, o ekonomika buksuoja), bet ribotam regioniniam konfliktui jau gali ryžtis, nes toliau, kaip sakoma, tik Maskva.

Antra priežastis, kodėl Rusija įsiveržė į Gruziją – noras patikrinti ir parodyti savo karinį pajėgumą. Pastaruoju metu Rusijos kariuomenė dalyvauja daugybėje nacionalinių ir tarptautinių pratybų, todėl anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai turimus įgūdžius reikia patikrinti realaus karo sąlygomis. Pažymėtina, kad grynai karine prasme Rusijos kampanija Gruzijoje vertintina kaip sėkminga. Nepaisant visų rimtų problemų, kurios kamuoja Rusijos armiją, ji parodė, kad vis dar gali nugalėti riboto pajėgumo priešininką lokaliame kare. Maskva veikė greitai, darniai, ryžtingai ir kartais net rizikingai, bet tai pasiteisino, o gana gerai apginkluota ir Vakarų instruktorių ruošta Gruzijos kariuomenė pasirodė neefektyvi (pavyzdžiui, leido Rusijai lengvai permesti į Cchinvalį karinę techniką Rokso tuneliu, kai jai reikėjo ten surengti pasalą, ir per naktį išvyti save iš Pietų Osetijos sostinės, kur galima buvo įsitvirtinti ir laikytis daug ilgiau, kaip tai darė čečėnai Grozne).

Pagaliau, daugelis ekspertų pažymi, kad savo žingsniu Rusija siekė ilgesniam laikui sužlugdyti Gruzijos stojimo į NATO procesą ir perimti į savo rankas strateginio tranzitinio energetinio kelio iš Centrinės Azijos į Europą kontrolę.

Vakarai kaip visada

Taigi, žinodamas, kad Rusija vienaip ar kitaip smogs atgal, M. Saakašvilis prieš užpuldamas Pietų Osetiją turėjo užsitikrinti Vakarų paramą. Pažymėtina, kad Jungtinės Valstijos pastaruoju metu siuntė Gruzijai daug signalų, jog jos yra Tbilisio pusėje (aukštų pareigūnų vizitai ir jų pareiškimai, net bendros karinės pratybos prieš pat konfliktą), ir tai galėjo įtikinti M. Saakašvilį, kad JAV pasiryžusios tvirtai paremti Gruziją konflikto su Rusija atveju. Tačiau jis apsiskaičiavo.

Apskritai Gruzijos prezidentas labai teisingai pažymėjo, kad jo šalies konfliktas su Rusija – tai Rusijos iššūkis Vakarams. Ir štai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy atvyksta į Maskvą ne vien kaip Prancūzijos, bet ir kaip valstybės, pirmininkaujančios ES, atstovas ir sako: „Pone prezidente, gerbiamas Dmitrijau. Aš atvažiavau į Maskvą kaip Europos Tarybos, kuri mano, kad Rusija yra didžioji valstybė, pirmininkas. Europa supranta, kad paskutiniai dešimtmečiai Rusijai buvo sunkūs. Pasauliui reikia Rusijos taikai ir saugumui. (...) Visiškai normalu, kad Rusija nori ginti savo tėvynainių interesus Rusijoje ir rusakalbių interesus užsienyje. Taip pat normalu, kad tarptautinė bendruomenė nori ginti Gruzijos suverenitetą, saugumą ir teritorinį vientisumą.“ Tiesą pasakius, paskutinė frazė atrodė daug „silpniau“, palyginti su pirmąja pasisakymo dalimi. Faktiškai „senoji Europa“ pripažino Rusijos galios teisę ir Rusijos „sugrįžimą“.

Karas yra politikos tąsa. Visi žino, kaip jį pradėti, bet mažai kas sugeba jį greitai pabaigti. Kare laimėjusios pusės nebūna. Blogiausia, kad dėl Rusijos, JAV, Gruzijos ir kitų šalių politikų ambicijų žūsta žmonės.
Vadim Volovoj:

Amerikos prezidentas George‘as W. Bushas nuo pat konflikto pradžios reikalavo iš Rusijos nutraukti ugnį. Iš Baltųjų rūmų taip pat skambėjo neryžtingi perspėjimai dėl galimo Rusijos ir JAV santykių pablogėjimo (tarsi jie būtų buvę labai geri). Valstybės sekretorė Condoleezza Rice pareiškė, kad Rusijos veiksmai stiprina jos izoliaciją. Tačiau realią Amerikos poziciją faktiškai suformulavo tarptautinės politikos ir saugumo ekspertas iš „Brookings Institution“ Michaelas O'Hanlonas, pareiškęs, kad jis net nesvarsto galimybės, jog JAV galėtų pasiųsti savo karius į Gruziją, nes Amerikos interesai ten ne tokie svarbūs, kad ji rizikuotų įsivelti į konfliktą su branduoline valstybe. Aiškiau būti negali. Trumpai sakant, Vakarai paliko Gruziją „ant ledo“.

Tiesa, neatmestina ir tikimybė, kad M. Saakašvilis pasielgė tiesiog avantiūristiškai, pasikliaudamas ne logika ir racionaliu apskaičiavimu, o rusišku авось (rus. galgi), ir tokiai įvykių eigai Vakarai (kaip galbūt ir Rusija, kuri leido gruzinams užimti Cchinvalį, nors galėjo tai padaryti ir specialiai, kad paryškintų „gruzinų žiaurumus“) realiai buvo nepasirengę (bent jau dabar). Tuo patikėti sunku (paprastai politikoje šiaip sau nieko nevyksta), bet M. Saakašvilio elgesys kartais iš tikrųjų yra daugiau negu keistas.

Kas toliau?

Kaip įdomiai pažymėjo žinomas Vakarų politologas A. Lievenas, vienintelis bent kiek teigiamas momentas visoje šioje apgailėtinoje istorijoje yra tas, kad klausimas galėtų išsispręsti iš esmės. Kitaip tariant, Pietų Osetija ir Abchazija atsiskirs nuo Gruzijos, o pastarajai atsivers kelias stoti į NATO ir ES kaip valstybei, daugiau neturinčiai teritorinio vientisumo problemų ir „patyrusiai autoritarinio Rusijos režimo“ agresiją.

Iš tikrųjų geresnės progos Pietų Osetijai ir Abchazijai atsiskirti nuo Gruzijos, o Rusijai pagaliau pripažinti jų nepriklausomybę nebus. Tačiau nebūtinai Maskva kaip tik taip ir pasielgs. Kita vertus, labai jau keistai atrodytų situacija, jei Rusija tiesiog ateitų į Pietų Osetiją, „įvestų ten tvarką“ ir išeitų iki galimo kito karto. Tada Kremlius tikrai nustebintų pasaulio bendruomenę.

Šiame kontekste įdomu pažymėti, kad Šiaurės Osetijos parlamentas jau kreipėsi į D. Medvedevą su prašymu pripažinti kaimyninio regiono nepriklausomybę. Rusijos Dūma kol kas tyli, o iš taikos deklaracijos projekto D. Medvedevo sutikimu buvo išbrauktas punktas dėl būtinybės pradėti Pietų Osetijos ir Abchazijos statuso klausimo svarstymą. Tačiau tuo pat metu Rusijos prezidentas reikalauja nedelsiant pasirašyti susitarimą tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos.

Kaip viskas klostysis toliau, neaišku, bet labiau tikėtina nei netikėtina, kad Rusija pripažins separatistinių Gruzijos regionų nepriklausomybę nepaisydama tarptautinės bendruomenės nuomonės (oficialus paaiškinimas šiuo atveju bus ne toks jau ir svarbus). Pagyvensim – pamatysim.

Apie Rusijos agresiją ir sistemą „Grad“

Pabaigoje norėtųsi pasakyti keletą žodžių apie tai, kaip įvykiai Pietų Osetijoje pristatomi ir vertinami Lietuvoje. Pripažindami, kad Rusijos žiniasklaida kovoja propagandinį karą, kas nėra nuostabu, turime pasakyti, kad Lietuvoje situacija yra ne geresnė – viskas nušviečiama akivaizdžiai vienpusiškai Gruzijos naudai. Tačiau tai vėlgi nestebina, nes Lietuva yra JAV pusėje ir būtų keista, jeigu informacinė konflikto Pietų Osetijoje nušvietimo kampanija vyktų kaip nors kitaip. Tačiau sunku suprasti atskirų (o gal net daugumos) paprastų Lietuvos gyventojų vertinimą.

Kaip buvo minėta straipsnio pradžioje, teoriškai negalima pateisinti nei JAV karo prieš Serbiją, nei Rusijos karo su Gruzija, bet tiems, kurie mato tik gruzinų aukas po rusų lėktuvų bombardavimų (to neigti negalima), norisi tarti keletą žodžių apie raketinę sistemą „Grad“, iš kurios buvo apšaudytas Cchinvalis (ką jau kalbėti apie 150 milimetrų haubicas). Viena šios sistemos salvė (jų standartiškai būna trys) paverčia dykuma 20 hektarų plotą. O dabar įsivaizduokite save osetinų vietoje...

***

Karas yra politikos tąsa. Visi žino, kaip jį pradėti, bet mažai kas sugeba jį greitai pabaigti. Kare laimėjusios pusės nebūna. Blogiausia, kad dėl Rusijos, JAV, Gruzijos ir kitų šalių politikų ambicijų žūsta žmonės. To neturėtų būti, bet yra kaip yra.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

A. Užkalnis. Blogybių šaknis yra dviratininkai (131)

Nežinau, ar jūs pastebėjote, bet mūsų vasarėjančioje Lietuvoje (iki kitų metų tikrai...

V. Putinas spaudžia Baltarusiją dėl Baltijos šalių (9)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas didina spaudimą Baltarusijai nukreipti naftos krovinių...

Ėmė griežčiau tikrinti remontuojamus kelius: už broką skyrė baudų (16)

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos griežtina kokybės...

Mobiliojo ryšio tiekėjams artėja atpildo valanda (65)

Mobilusis ryšys tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos šalyse turi kainuoti tiek pat –...

Lengvai ir gaiviai vakarienei: cukinijų ir vištienos kepsneliai (2)

Šiuo metu daugelio virtuvėse galima rasti vieną kitą cukiniją , tad šie kepsneliai – visų...

Mažu uždarbiu Palangoje skundžiasi ne visi: vos per 3 valandas – 200 eurų (24)

Iš Basanavičiaus gatvės kavinių sklinda muzika, tiesa, įvairovės nedaug, dažniausiai nevykusiai...

Girtas vairavęs „Oro navigacijos“ skrydžių valdymo viršininkas tikisi įspūdingos išeitinės (150)

Visiškai girtas prie vairo pagautas valstybės valdomos įmonės „ Oro navigacija “ Vilniaus...

Ruso oligarcho vestuvių puotoje – neregėta prabanga: milijonus kainuojantis žiedas, 8 aukštų tortas ir dvi nuotakos suknelės (7)

Rusas oligarchas Aleksejus Šapalovas vedė modelį Kseniją Cariciną (27 m.). Prabangi vestuvių...

Lietuvoje išaugo sergamumas infekcine mononukleoze: kaip apsisaugoti (3)

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pirmą šių metų pusmetį Lietuvoje...

Rungtynės tarp Lietuvos ir Rumunijos vyks be žiūrovų (13)

Penktadienį, rugpjūčio 18 d. Rygoje vyksiančios kontrolinės krepšinio rungtynės tarp Lietuvos...