Kaip jaustumėtės, jeigu, prakirpus pieno pakelį, iš jo kartu su pienu išplauktų pastipęs tarakonas? Arba rastumėte dešroje styrančią nugaišusios pelės uodegą? Pasibaisėtina.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Ir štai jūs, apimtas teisingo pasipiktinimo,einate į atitinkamą tarnybą, kišate po nosim šį beveik šiuolaikinio meno eksponatą, o koks nors imtas ponas pasako: atleiskit, bet tai yra verslas. Žinot, dešra pigi, žmonės perka, vadinasi, toks jų skonis, o kad ta uodega pasitaikė – tai ką darysi, jūs galite jos nevalgyti, yra, kas suvalgo.

Sunku įsivaizduoti tokią situaciją, nes visi žinome, kad yra standartai,
normatyvai ir kiti dalykai, kurie bent teoriškai garantuoja maisto produktų kokybę. Ar yra verslo sritis, kuriai standartai negalioja? Nežinau, kaip kitur, bet Lietuvoje, pasirodo, toks verslas yra.
Žiniasklaida – tai verslas, kuris neturi kontrolės mechanizmo, o savikontrolė nuleista iš viršaus tik dėl ES reikalavimų; verslas, kur standartai priklauso tik nuo leidėjo kultūros ir asmeninio požiūrio į
padorumą, o kilnią misiją – skleisti tikslias žinias – dažnai pakeičia kuklus noras – parduoti žinias už „teisingą“ kainą, kad ir kiti bijotų. Sakysite, perdedu? Žiūrim, ką turim.

Turime Visuomenės informavimo įstatymą, kuris kasmet taisomas ir kurio vykdymo priežiūra išsklaidyta tarp daugybės institucijų, tarpusavyje visai arba beveik visai nesusijusių.

Turime Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, kurio vykdymą prižiūri Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (nors, jeigu atvirai, komisija kol kas nagrinėja tik gautus skundus, tad Etikos kodeksą, tokia logika sekant, pirmiausia perskaito įžeistas skaitytojas ar nukentėjęs nuo žiniasklaidos asmuo).

Blogai, kad didžiųjų laikraščių ydos, niekieno garsiai ir viešai neįvertintos, mažųjų laikraščių leidėjų jau suprantamos kaip teisingas būdas uždirbti pinigų ir plinta regioninėje spaudoje kaip pavojingas virusas.
Vaiva Radikaitė–Žukienė

Kaip ir viskas? Tiesa, Visuomenės informavimo įstatymas lyg ir įpareigoja turėti kažkokį etiką reglamentuojantį vidaus dokumentą, bet, kadangi jis įvardytas kaip „vidaus tvarkos taisyklės“, kurios pagal darbo privalo būti bet kurioje darbuotojų turinčioje įmonėje, tai etikos gali jose ir nebūti – bent jau tos, žurnalistinės (VIĮ 23 str.1d.).

Neabejotina, kad net ir su šiais keliais dokumentais galima daug ką nuveikti, jeigu būtų noro ir ryžto. Kita vertus, ar mes galime reikalauti, kad keliolika žmonių, iš pareigos (būtent iš pareigos, nes skirti asmenis į komisiją reikalauja įstatymas) paskirtų kad ir į tą pačią Etikos komisiją, staiga taptų šventesni už Romos popiežių ir ramiai, nešališkai, drąsiai imtųsi nagrinėti kokio nors sutrakusio, anot žemaičių, leidėjo plūstamąją žurnalistiką?

Nemažą dalį komisijos narių ta vadinamoji savitvarka nei šildo, nei šaldo – reikia tai reikia, atėjome, sudalyvavome, balsuodami susilaikėme, nepasakėme nei „už“, nei „prieš“, kad visiems tiktų – ir palikite mus ramybėje. Ar tai jau taip blogai? Taip, tai yra blogai, nes kol kas dauguma iniasklaidos verslo pelnosi būtent iš mūsų baimės ir noro prisitaikyti. Dauguma iš mūsų nutyli melą, šmeižtą, neužstoja silpnesnių, nepalaiko drąsiųjų – nes taip yra patogiau gyventi, svarbu, kad mūsų pačių neužkabintų.

Blogai, kad daugumą spaudos iki šiol valdo G.Zimano žurnalistikos mokyklos auklėtiniai, kai kurie, matyt, dėl ideologinio tvirtumo sugebėję net dukart į vieną ir tą patį komjaunimą įstoti ir kurios  pagrindinis principas buvo: mušk neįtikusį ir nesutikusį su vienoda nuomone, kad kiti net pagalvoti kitaip bijotų.

Blogai, kad didžiųjų laikraščių ydos, niekieno garsiai ir viešai neįvertintos, mažųjų laikraščių leidėjų jau suprantamos kaip teisingas būdas uždirbti pinigų ir plinta regioninėje spaudoje kaip pavojingas
virusas: kartais kai kurie vietiniai leidėjai pasirodo esą ypač uolūs „viruso nešiotojai” ir tada kokį mažesnį miestelį sukausto baimė tiek, kad žmonės apskritai vengia garsiai sakyti savo nuomonę.

Žinia, lietuviai, tiek ilgai neturėję lietuviškos spaudos, iki šiol labai tiki spausdintu žodžiu – ar tai būtų maldaknygė, ar laikraštis: ir vienas, ir kitas tame pačiame kontrabandiniame ryšulyje kažkada buvo slapčia nešami į Lietuvą, tad iki šiol dauguma lietuvių abiem šventai tiki. Bet ar galima lyginti pirmąją lietuvišką spaudą su dabartine, Vaižganto žodžiais tariant, „einančią rungtynių, kas geriau pašmeiš ar nupurvins asmenis”!

Vis dėlto net Vaižganto fantazija negalėjo įsivaizduoti, kad galima tame pačiame laikraštyje spausdinti vyskupo žodžius ir šlykščiausius paskvilius apie kitą žurnalistą, išdrįsusį, kitaip negu dauguma iš mūsų, stoti silpnesniojo pusėn ir pasakyti savo nuomonę. Negaliu suprasti, kur
pasidėjo tie 80 procentų katalikų, anot Statistikos departamento, gyvenančių Lietuvoje? Bent pusė iš jų galėtų laikytis vieno kito krikščioniško principo ir pasipriešinti blogiui – ne abstrakčiam, įsivaizduojamam, o tam, kuris visai šalia mūsų.

Toks tad tas paskubomis sukurptas verslo planas – kada reikia gelbėti griūvantį ūkelį, uždirbti bandoma iš visko, ką tik galima parduoti, nes pinigai, kaip pastebėjo dar senovės romėnai, nekvepia (ar tiksliau – nesmirda), o elementarus lietuviškas padorumas yra paskutinis dalykas,
apie kurį galima būtų pagalvoti. O kai nėra jokių daugumai vienodai suprantamų profesionalumo standartų, o svarbiausia – niekas už juos neatsako, tai ir kibti tarsi nepatogu, dar pagalvos, kad žodžio laisvė varžoma: maža kas ką ir kaip rašo.

M.Bulgakovo genialaus romano „Šuns širdis“ herojus profesorius Preobraženskis didžiai nustebino savo asistentą, sakydamas, kad savo pacientams jis draudžia skaityti prie stalo tarybinę spaudą. „O ką tada skaityti? Juk kitokios nėra“, – bandė ginčytis daktaras Bliumentalis. „Ką gi. Tada neskaitykite jokios“, – nukirto profesorius. Sveikas patarimas. Išties: ar verta skaityti tai, kas kenkia sveikatai? Nes, kitaip negu M.Bulgakovo herojams, mums tikrai pasisekė: kitokios žiniasklaidos Lietuvoje, ačiū Dievui, jau yra.

Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:

Oligarchų aitvarai – įtakingi valdininkai

Įkandin Sauliaus Spėčiaus, buvusio Gedimino Kirkilo patarėjo, į verslą nėrė ir buvęs Susisiekimo ministerijos sekretorius Arvydas Vaitkus. Indrė Makaraitytė aiškinasi, ar Bronislovas Lubys buvusiam valdininkui darbo vietą pasiūlė ne už vertingas paslaugas.

Egzaminų uodega vizgina švietimo šunį

Švietimo ekspertė Marina Vildžiūnienė aiškina, kodėl kiekvieną pavasarį Lietuvą apima egzaminų „psichozė”. Kalbina Stanislovas Kairys.

Pasitikėjimas valdininkais gali pakenkti jūsų sveikatai

Kaip sužinoti, ar tai, ką valgai, nesukels tau alergijos arba vėžio? Valdininkai teigia, kad maisto priedai yra saugūs, ir skeptiškai vertina informaciją, raginančią jų visiškai atsisakyti kaip kenksmingų. Tuo tarpu medikai vienbalsiai tvirtina, kad maisto priedus reikėtų vartoti atsargiai.

Išblukęs valstybės įvaizdžio spindesys

Anatolijus Lapinskas svarsto, kaip, kuriant šalies įvaizdį, vienu šaukštu deguto nesugadinti medaus statinės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Vilniaus centre ant vejos nakvoja nuo sekmadienio: užsienio darbininkai pateko į nepavydėtiną padėtį (73)

Jau kelias dienas vilniečiai parkelyje prie Prancūzijos ambasados atkreipė į neįprastą...

Siūbuojantis Vilniaus tiltas įvarė siaubo: manė, kad jis sugrius

Vingio parko tiltas ne juokais išgąsdino žmones, kai po didžiulio Robbie Williamso koncerto...

Populiariausioje Barselonos gatvėje sunkvežimis rėžėsi į minią nuolat pildoma (28)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (208)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

Kauno oro uosto direktorius: liūdime (44)

Po mėnesį trukusių rekonstrukcijos darbų atsidarius Vilniaus oro uostui, Kauno oro uosto...

G. Kirkilas sugalvojo planą koalicijai su „valstiečiais“ gelbėti (21)

Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Gediminas Kirkilas inicijuoja partijos susitarimą su...

Odesoje atostogaujantys lietuviai kelia pavydą paprastiems miesto gyventojams (110)

Apsilankius Ukrainos atostogų rojumi vadinamoje Odesoje ne visiems patinka. Priklauso, kiek jūs...

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (533)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus pavyko nemenkai sustiprinti savo...

D. Trumpo retorika sukėlė nerimą ir Pentagonui (11)

Praėjus vos kelioms dienoms po JAV prezidento Donaldo Trumpo ugningo pareiškimo apie galimą karinę...

Meilės kaina: A. Valentaitė neteko brangenybių už 140 tūkst. eurų atnaujinta 14.50 val. (474)

Viena garsiausių Lietuvos manekenių Asta Valentaitė prarado įvairių brangenybių už daugiau...