V.Mitė. Graikija - beviltiškumo puota

Policija teigia, jog kulka pataikė i paauglį rikošetu, bet kai kurie praeiviai tvirtina, jog policininkas šovė tiesiai į vaikiną. Grigoropulo mirtis tapo formalia riaušių priežastimi, o jis - pasipriešinimo simboliu.

Kaip ir kiekvienam judėjimui, taip ir Graikijos radikalams, reikia kankinių ir simbolių. Aleksandras tokiu galėjo tapti tik ne laiku atsidūręs netinkamoje vietoje. Jis buvo kilęs iš vidutinės klasės šeimos ir su radikalais bei anarchistais iki savo mirties neturėjo nieko bendra.

Dabar gi vardan jo plėšiamos ir deginamos parduotuvės, liepsnoja automobiliai, į policininkus mėtomi akmenys bei visa, kas pasitaiko po ranka. Tai didžiausi protestai po to, kai šalyje 1974-ais metais buvo iš valdžios pašalinta karinė chunta. Galbūt chuntos valdymo tradicijos turi didesnę įtaką dabartinei Graikijai nei antikinių Atėnų demokratija.

Atrodo, jog Graikija pergyvena savęs susinaikinimo stadiją. Kas vyksta ir kodėl? Tai klausimas į kuri duodami prieštaringi atsakymai, priklausomai nuo to, kokios yra klausiančiojo bei atsakančiojo politinės pažiūros bei ideologinės nuostatos. Aišku, jog vieno teisingo atsakymo nėra, o tai kas vyksta Graikijoje galima suprasti tik šalies politiniame bei ūkio kontekste.

Jokios spontaniškos jaunimo revoliucijos Graikijoje nėra. Problemos čia kaupėsi ne vienerius metus. Juos sukėlė dešimtmečius kaupęsis pyktis dėl policijos brutalumo, valdžios korupcija bei nežinia, kokia ekonominė ateitis laukia šalies bei kiekvieno piliečio atskirai.

Dabartinė dešinioji Graikijos vyriausybė, vadovaujama Kosto Karamanlio, į valdžią atėjo 2004-ais metais, pasiekusi triuškinančią pergalę prieš 20 metų šalį valdžiusius socialistus. Tačiau masinis džiaugsmas konservatorių valdymu truko neilgai ir šiuo metu, kaip rodo šio mėnesio sociologinės apklausos, net 68 procentai šalies piliečių mano, jog vyriausybės veikla yra nevykusi.

Minios jaunų graikų visų pirma nepatenkintos policijos brutalumu. Jis visą laiką, dar nuo chuntos valdymo laikų, būdingas Graikijai. Pasipiktinimas tokiu elgesiu pasiekė kritinę ribą. Į šį brutalumą minios atsako dar didesniu brutalumu.

Graikija nėra vienintelė valstybė, kur policijos brutalumas sukėlė riaušes – prisiminkime kad ir Jungtines Amerikos Valstijas, kur 20 amžiaus pabaigoje policijos brutalumas bei rasistinės nuostatos išvedė minias žmonių į gatves. Amerikiečių protestuotojų elgesys buvo ne geresnis nei graikų.

Policijos elgesys toli gražu nėra vienintelė Graikijos problema. Graikus slegia didelis nedarbas, maži atlyginimai bei augantys pragyvenimo kaštai. Valstybės skola beveik lygi metinėms valstybės pajamoms. Dėl tokios padėties kalta ne tik dabartinė viso pasaulio ūkio krizė, bet ir Graikijos valdžios ambicijos surengti 2004-ais metais Olimpines žaidynes, kurios baigėsi didžiule valstybės skola.

Graikų jaunąją kartą mažai paguodžia tai, jog Atėnuose veikia naujas išblizgintas metro, pastatyti nauji keliai bei tai, jog žaidynės vėl padarė Atėnus pasaulio dėmesio centru.

Dešiniosios vyriausybės vykdyta (ne visada skaidriai ) privatizacija bei socialinė reforma daug ką pastūmėjo socialiniais laipteliais žemyn - apie 20 procentų graikų gyvena žemiau oficialios skurdo ribos.

Tiek Graikijos, tiek užsienio, tame tarpe ir Lietuvos, apžvalgininkai, riaušes vertina priklausomai nuo jų pačių politinių pažiūrų. Tačiau manyčiau, jog tariant Šekspyro žodžiais, visi sutinka, jog „kažkas supuvę Danijos karalystėje."

Praktiškai vyrauja du kraštutiniai vertinimai. Vieni įsitikinę, jog Graikijos jaunimas gerai gyvena, o protestai kyla būtent iš to, jog su rimtai su sunkumais nesusiduriama. Kitaip tariant – turtingų tėvų vaikeliai nebežino ko nori. Tame yra dalis tiesos.

Nori nenori kyla asociacijos su 1968-ų metų jaunimo protestais Vakaruose, kurie faktiškai niekur neatvedė ir jokių rezultatų, išskyrus naujas muzikines sroves, nedavė. Vėliau hipiai nusikirpo plaukus, apsivilko kostiumus ir tapo paklusniais tos visuomenės, prieš kurią protestavo, nariais.

Dabartiniai protestuotojai, deja yra visai destruktyvūs bei atrodo daug piktesni bei turintys mažiaus vilties ir daugiau desperacijos, nei hipiai.

Graikijos nacionalistinė ir vyriausybę remianti spauda bei dešinieji komentatoriai pateikia dar vieną, turbūt mažai kam už Graikijos ribų girdėtą versiją. Girdi, dabartiniai neramumai yra JAV bandymas pašalinti iš valdžios dabartinė vyriausybę įvykdant Graikijoje „velvetinę revoliuciją.“

Priežastis esą yra kelios. Viena – Graikija neparėmė Bušo Irako kare, o kita – Graikijos vyriausybė pasirašė sutartį su Rusiją dėl naftotiekio statybos.

Nemažai apžvalgininkų pritaria protestuojantiems. Jie mano, jog gyvenimas yra toks sunkus, jog prievarta gatvėse yra pateisinama.

Šių eilučių autorius netiki, jog nieko kito nelieka, vien pasipuošus komunistine simbolika, sakykim marškinėliais su Če Gevaros portretu, eiti daužyti langus bei deginti automobilius. Paprastai valdžia turėtų būti keičiama rinkimais, o ne "Molotovo kokteiliais."

Protestuojantys save vadina „700 eurų karta.“ Daugelis jų turi universitetų diplomus, bet jokios vilties gauti darbą, nebent labai mažai apmokamą. Pažymėtina, jog ne vienoje Europos šalyje vyko solidarumo su Graikija protestai. Tai demonstracijos Madride, Bordo, Barselonoje. Italijos jaunimo nuotaikos taip pat yra labai panašios.

Vilniuje jų dar nebuvo. Vilniuje niekas neklausia, kodėl patekti i valstybinė tarnybą, sakykim Užsienio reikalų ministeriją, yra taip sunku. Vilniuje dar niekas neklausia, kur dingo mažos parduotuvėlės ir kodėl žemės ūkio šalyje tokie brangūs maisto produktai. Juk mes tokie laimingi, vaikščiodami po „Akropolį“, Kaip ten gražu, ar ne? Kaip Graikijoje per Olimpines žaidynes.